Grįžti į blogą
rugpjūčio 27

Krikštynos. Ruošiamės.

 

Per kiek laiko galima suruošti krikštynas? Aš asmeniškai nesu iš tų, kurie labai ilgai ruošiasi. Man atrodo, kad, tarkim, po kelių mėnesių pasiruošimų tiesiog nebegalėtum džiaugtis švente, nes kiekviename renginyje turi būti vietos ir spontaniškumui, ir netikėtumams, ir tiesiog...kažkokiam tokiam nenupasakojamam žavesiui, kuris, deja, mažėja, kuo labiau viskas suplanuota. Ir dar. Kai viska suplanuota, tai bet koks netikėtumas gali atrodyti it pasaulio pabaiga...o kas to nori per šeimos šventę??? Be to, krikštynos man atrodo labai intymi šventė, kai tai, kas svarbiausia, vyksta bažnyčioje tarp tėvų, krikšto tėvų, kunigo ir kūdikio. Visi kiti - tik šio ypatingo įvykio liudininkai, kurie atguža pasidžiaugti drauge (beje, domintis teko skaityti etnologės straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad krikštynos - džiugi šventė, todėl kviečiami ir giminės, ir kaimynai, ir draugai...o man kažkaip anksčiau atrodė, kad ši šventė turėtų būti uždaresnė - pasirodo, klydau!)Ratas užsisuko, kai Neringa  - pakalbėjusi su Gertrūda per jos gimimo dieną - pasakė man, kad mūsų bažnytėlės tinklalapyje pamatė, kad vaikus krikštija kas antrą savaitgalį ir šią vasarą bus rugpjūčio 23. Rugpjūčio 23 - mano gimimo diena IR tądien pas mus bus Medeina, todėl bus galima pratęsti tradiciją, kad skaitinius per mūsų mergaitės krikštynas skaitys giminaitė!

Grįžus į Belgiją (liepos 29) užsisukau šen bei ten ir pralėkė pora savaičių, kol nuėjau į bažnyčią. Taigi susitikau moteriškę, kuri pasakė, kad reikėtų susitikti su kunigu, bet šiaip ji mano, kad gali neužtekti laiko...buvo likusios dvi savaitės iki 23. Sekmadienį (likus lygiai savaitei) pačiupau už skverno kunigėlį, kuris pasakė, kad ateičiau pirmadienį. Pirmadienį prisistačiau zakristijoje, atėjo kunigas ir...išdėsčiau jam visą mūsų planą. O jis...apsidžiaugė, kad atėjome krikštyti, paprašė užpildyti dokumentus ir...paklausė, kelintą valandą norėtumėme! Taip su juo bekalbant jis ir sako: bet jums tikriausiai būtų labai smagu, jei kunigas kalbėtų angliškai, ar ne? Aš pažįstu vienuolį, kuris galbūt sutiktų...Tuoj paskambinsiu! Taigi jis paskambina, pakalba ir duoda man ragelį: Susitarkite! Aš vos ne  klestelėjau ant kėdžių...NUOSTABU!

Taigi mes susitariame susitikti antradienį ir viską aptarti.

Antradienį (rugpjūčio 18) susitikau su broliu Damian. Pasirodo, jis - amerikietis, iš Ohajo. Vos mane sutikęs pasakė, kad galvojo, jog aš amerikietė arba ten gyvenusi :D 25 metus dirbo misionieriumi Konge, o dabar pats ruošia misionierius. Šios krikštynos - pirmosios jo krikštynos Belgijoje (anksčiau - tik Afrikoje).  Dar pasakė, kad pagavome jį pačiu laiku, nes po rugpjūčio 25 jau nebeapsiima jokių darbų, nes rašo disertaciją...(kaip mums taip puikiai viskas "sugulė"!!!)

Man didžiausią įspūdį padarė tai, kad jis NEPAPRASTAI priminė kun.A.Saulaitį. Bet taip labai labai... Ne išvaizda ar manieromis, bet tiesiog su juo...lengva ir įdomu kalbėti. Ir toks POJŪTIS, kad gali atiduoti krikštyti vaiką. Lengvai :)

Taigi mudu išrinkome skaitinius (ačiū Dianai, kuri tuo metu žaidimų aikštelėje pažaidė su Morta!), aptarėme visą eigą, jis pasiūlė keletą labai gražių tradicijų (beje, viena - visiškai tokia pati kaip darydavo A.Saulaitis!)...ir vis pakalbindavo Gertrūdėlę. Taip pat atėjo bažnytėlės kunigas, ir as jo paklausiau, kokia čia yra tradicija su aukojimu. Jis pasakė, kad per krikštynas bus renkama auka keturiems vaikams keturiose sunkiai besiverčiančiose šalyse - kad jie galėtų eiti į mokyklą. Net susigraudinau...

Kadangi Diana puikiai siuva, paprašiau, kad ji padėtų įgyvendinti vieną belgišką tradiciją: kiekvienai šeimai, kuri ateis į krikštynas (arba toms, kurios negalės ateiti, bet yra mums svarbios), pasiūti po mažą maišiuką, į kurį prikrauti laimės akmenėlių (saldainiukų). Teko ieškoti gražios medžiagos. Nuvažiavau į IKEA, pažiūrėjau keliose parduotuvėse: arba brangu, arba man nepatinka.  Ir tada - EUREKA - prisiminiau, kad - kai siuvome mūsų miegamojo užuolaidas - liko gabalas medžiagos! O ta medžiaga man labai labai patiko... Taigi susipakavau medžiagą bei dvi gražuoles ir patraukėme pas Dianą: aš karpiau ir ganiau tris gražuoles, o Diana siuvo. Po to - jau su Medeina - važiavome į parduotuvę ieškoti gražios rožinės juostelės: radome labai gražią su mergytės veideliu. Maišelius išskalbiau, išbalinau, išlyginau. Krikštynų išvakarėse su Medeina dėjome į juos jelly beans saldainiukus ir rišome rožines juosteles. Po to aš dailyraščiu rašiau "Gertrūda Elena 2009-08-23" ir tuos popierėlius irgi rišome prie maišelių. Kodėl būtent taip? Tiesiog tokį (panašų) maišelį gavome po geriausio Vilhelmo draugo mokykloje sesutės krikštynų. Kai pasiteiravau mamos, ką tai reiškia, ji pasakė, kad tokie maišeliai išdalinami svečiams: tiems, kurie buvo ir tiems, kurie norėjai, kad būtų :D ir tai - laimės akmenėliai! Kadangi man ši tradicija labai patiko, tai pagalvojau, kad norėčiau ją išlaikyti ir per Gertrūdos krikštynas.

 

 

Dar ketvirtadienį susitikome su tada dar būsimaisiais krikšto tėveliais. Kadangi buvome ilgai nesimatę, tai tik jau vėlų vakarą pradėjome aptarinėti krikštynų detales: aš papasakojau, ką kalbėjome su kunigu, o jie papasakojo, ką jie galvojo apie krikštynas, kol nesimatėme. Taigi nutarėme, kad po krikštynų pasiūlysime visiems eiti į parką, į kurį nusivešime stalus ir padarysime pikniką. Taip pat mums pasakė, kad neturime rūpintis Gertrūdėlės rūbeliais (oi, kaip man buvo smalsu!), kad kūminų pyragas bus istorinis - toks, kurio receptas perduodamas iš kartos į kartą ir, žinoma, naminis! Ir dar sutarėme, kad šeštadienį Herkutis atvažiuos pas mus, o Gabrielius su R važiuos suruošti piknikinių reikalų.

Kaip tarėme, taip ir padarėme... Kadangi Medeina atvežė balionų, ant kurių buvo užrašyta "Mano krikštynos", o mano mama padovanojo berniukams rugsėjo pirmosios proga naujus puošnius rūbelius (laaaabai gražius!), tai  liko tik nupirkti Mortai kurpaites, kurios tiktų prie jos nuostabios suknelės (kurią pirkau per BCT išpardavimą už visus 7eu!) - ką ir padarėme, kai ieškojome juostelės maišiukams.

 

Tiesa, dar labai norėjosi kažką padovanoti krikštatėviams. Va čia tai buvo didžiausias galvosūkis...ir taip galvojau, ir anaip galvojau, ir trečiaip...Tačiau, kaip sakoma, atsipalaiduok, ir ateis išganingoji mintis! Taip ir buvo! Vaikščiodama po mano mėgiamą mažų mielų daikčiukų-dovanėlių parduotuvę pamačiau medinį dėklą vienkartinėms servetėlėms... Prisiminiau, kad sakoma, jog krikštatėviai turi būti tokie žmonės, kuriems - kai su tėvais sunku susitarti :D - vaikas ateitų išsipasakoti, išsiverkti ant jų peties... Ir būtent tas balto medžio dėklas pasislėpęs už kitų daiktų pasirodė toks mielas mielas... Taigi - nieko negalvojusi - čiupau jį. O dar prie kasos pasakė, kad "nučiupau" paskutinį!

Namuose laukė dar viena odisėja - norėjau ant dėžutės servetėlėms išpiešti nenusiplaunančiu flomasteriu Gertrūdos Elenos rankytės ir kojytės atspaudus. Tai, kaip sakant, bus ką papasakoti ūgtelėjusiai Gertrūdėlei, mat ji visiškai atsisakė bendradarbiauti! Bandėme su Medeina visaip: ir jai supantis sūpuoklėse, ir šokinėjant, ir nukreipiant dėmesį, ir siūlant skanumynus...viskas veltui. Galų gale padarėme greituoju būdu: viena laikėm Gertrūdą (kol šioji rangėsi it ungurys ir baisiausiai pyko), o kita reaktyviniu greičiu apibrėžė :D Kai baigėm, visos trys buvome nuplukusios...

Kai vaikai užmigo, ieškojau, ką galiu užrašyti atvirlaiškyje. Be asmeniško teksto norėjosi ir gražios istorijos. Ir vėlgi - radau visai netikėtai. O istorija štai tokia:

" Laukai džiuvo ir skeldėjo nuo sausros. Nuvytę, pageltę lapai liūdnai kabojo ant šakos. Pievose styrojo išdegusios žolės kuokštai. Žmonės nerimastingai žvalgėsi į dangų – skaidrų ir vaiskų it krištolas, be mažiausio debesėlio. Kiekvieną savaitę darėsi vis karščiau. Jau keli mėnesiai iš dangaus nebuvo iškritę nė lašelio lietaus. Kaimo parapijos klebonas surengė ypatingą maldos valandą aikštėje prie bažnyčios. Susirūpinę, bet pilni vilties, sugužėjo, kas tik galėjo. Žmonės tikėjosi, kad savo bendra malda jie išprašys Dievo lietaus . Daugelis atsinešė tikėjimą liudijančių daiktų: Šventojo Rašto tomelius, kryželius, rožančius. Labiausiai dvasininko žvilgsnį patraukė maža mergaitė, tyliai atsisėdusi pirmoje eilėje. Ant kelių ji laikė pasidėjusi skėtį." Gražūs žodžiai apie TIKĖJIMĄ, ar ne?

 

 

 

Ką gi...tai, kad krikštynos tikrai įvyks rugpjūčio 23 dieną, sužinojome antradienį. Šeštadienį vakare, tiksliau, apie pirmą valandą nakties, jau visi rūbeliai buvo išlyginti, visi maišeliai paruošti, o vaišės pūpsojo arba pas mus, arba pas krikštatėvius ir laukė, kol bus vežamos į parką. Dar ir namus spėjome išsišveisti, kad - jeigu lis - galėtumėme visus pakviesti pas mus. Ką aš žinau...dienos buvo gan intensyvios, bet viskas, kas būtina, buvo suderinta ir pasiruošta šiai gražiai šventei, sakyčiau, su kaupu! Žinoma, daug rūpesčių nuo galvos nuėmė krikšto tėveliai, o namuose padėjo Medeina...man patinka, kad krikštynoms ruošiamasi drauge!