Grįžti į blogą
liepos 16

Kristupo vasaros festivalis...mėgavomės ir mes:)

 

Praleidome keletą dienų Anykščiuose ir šiandien parskubėjome į Vilnių - mat 20val ėjome į koncertą. Koncerto pavadinimas - Dovana džiazo gurmanams. Portico Quartet. Tikriausiai jau supratote, kad tai buvo kvarteto koncertas - keturi vaikinukai grojo meditacinį džiazą.

Šie bilietai buvo dovana man. Žurnalo "TAPATI". Mat aš parašiau straipsnį ir man už jį padovanojo kvietimus! Super duper, ne kitaip! Man toks būdas labai patiko - mat juk dažnai honorarus tiesiog "pravalgom", nes sumos paprastai būna nedidelės - na, kaži ko už straipsnio honorarą neįpirksi, o vat toks būdas - įsimintinas! Aišku, ir valgyti reikia, na, bet paįvairinimui tai įvairūs variantai visada yra smagu! Be to, kai rašiau straipsnį, nieko nesitikėjau (tiksliau, maniau, kad manęs tikrai Lietuvoje nebus, ir aš tiesiog kvietimus - jei jie bus - kam nors padovanosiu), todėl šis koncertas - nuostabus siurprizas.

Iš pradžių medituoti nelabai pavyko, nes akys vis krypo žmonėtis. Turiu pasakyti, kad lietuviai per trejetą metų labai išgražėjo. Rimtai. Tiek originalių žmonių! Apsirengusių taip, kaip jiems gražu...pasaka! Žodžiu, iš pradžių tiesiog spoksojau. Atsiprašau, jei kas nors ten buvote, ir aš įžūliai į jus įsispitrijau :D Patiko ir tai, kad buvo žmonių su vaikais. Ir net su kūdikiais. Bet aš džiaugiausi, kad mes be vaikų ir be kūdikio. Dviese. Tiksliau, keturiese, nes su mumis ėjo ir mūsų krikšto dukrelės tėvai ir mūsų vieni artimiausių draugų, kurie - kai pasiūliau įsigyti bilietus ir eiti drauge - prisijungė prie mūsų.

Kai tik atėjome, mūsų laukė dar vienas siurprizas: mūsų vietas perkėlė iš 13 eilės į 3. Atsisėdome, kaip sakant, VIP'inėse vietose.  :)

Žinote, kuo dar pasigrožėjau? Ogi moterimis-fotografėmis! Prisimenu, kad vaikystėje vis būdavo vyrai fotografai (ir dar taip vidutiniškai mokantys sudominti ir užkalbinti vaikus). O šįvakar prie scenos prisliūkindavo tai viena, tai kita moteris. Nežinau, kaip jūsų, bet manoji širdis visada dainuoja, kai matau, kaip išsilaisvina iš įvairiausių stereotipų moterys! Ir kaip man tai gražu. Aš vis laukiu tos dienos, kai savo visiškai :) libereitintoms anūkėms pasakosiu, kad aš SAVO AKIMIS mačiau, kaip Lietuvoje vyko moterų revoliucija. :) Tiesiog šuoliais. Todėl kartais nesuprantant, kas yra tikroji apsisprendimo laisvė. Bet po tų šuolių bus tvirti žingsniai. Ir už juos aš kelsiu taurę šampano. Garbės žodis.

Štai taip viskuo besigrožėdama (ir ypač pašonėje sėdinčiu iš koto verčiančiu vyriškiu!) nelabai girdėjau pirmųjų dainų, tačiau jos buvo puikus fonas mano meditacinėms mintims. Pradėjus klausyti dainų supratau, kad man jos visai nieko. O klausydama paskutinės galutinai apsisprendžiau, kad man patinka tai, ką girdžiu! Labiausiai patiko tai, kad ta muzika buvo tokia, na, užburianti, o jai tarsi talkino vėstančio vasaros vakaro vėjelis, kuris maloniai ir gaiviai vėsino. Jis ypač malonus, kai užsimerki. Gyvenimas yra gražus.

Tada...tada nuėjome į vieną nuošalią kavinukę ir kalbėjome. Pliurpėme. Tauškėme. Filosofavome. Draugai yra nuostabu. Be draugų tiesiog būtų labai liūdna. O be gerų draugų - labai labai liūdna. Tiesiog desperacija.

Kai pajudėjome link mašinų, buvo jau vėlu, tačiau Vilniaus Senamiestyje virte virė gyvenimas. Mūsų mašina stovėjo prie pat vyninės, todėl...nusprendėme dar nutūpti ten. Ir pratupėjome iki pirmos valandos ryto. Kaip gera užsisakyti vyno ir žinoti, kad galėsi išgerti! (Čia - kad suprastumėte - reikia lauktis/maitinti 101 mėnesį. Na, pageidautina, kad tas supratimas būtų toks tikras :)) Ir, žinoma, diskutavome. Prisimenu, vyro baba - literatūrologė profesorė - vis mūsų klausdavo: a jūs kada nors atsikalbėsite??? Panašu, jog tai užtruks kurį laiką...Nes jau tie politikos, švietimo, istorijos, antropologijos ir visi kiti reikalai...ne-ga-li-pa-lauk-ti!

Kai grįžome namo, mažoji sesė ir mažasis brolis jau miegojo kartu su mano mama (didysis brolis ir didžioji sesė šiandien vieši kas kur...). Mama prabudo ir išgyrė Vilhelmą, kurio dėka, anot jos, buvimas su Gertrūda ir jos migdymas buvo vienas juokas. Kai išgirsti kažką tokio apie savo vaikus, norisi juos pažadinti ir išbučiuoti :D Tačiau aš tik nuėjau ir pabučiavau miegančius. Kaip nepaprastai gera turėti vaikų. Ir kaip nepaprastai gera praleisti vakarą dviese.

Dabar jums šiek tiek meditacinio Portico Quartet džiazo:

httpv://www.youtube.com/watch?v=J44kvmK1w6I&feature=related

Mėgaukitės!