Grįžti į blogą
rugsėjo 22

Kūdikio šypsena

Ar menate pirmą savo kūdikio šypseną? Aš neprisimenu nė vienos: nei kada tai įvyko (tą primena užrašai), nei kur (to neprimena net užrašai)... Tačiau puikiai prisimenu kaip iš džiaugsmo apsąla širdis. Ir iš tiesų: kai visiškas "daržoviukas" ima bendrauti ir atsakyti į tavo kalbinimą - kartais vien į akių kontaktą - šypsena,  užplūsta didžiulis džiaugsmas.

Ta pirmoji sąmoninga šypsena suteikia nepakartojamą jausminį išgyvenimą: supranti, kad spontanišką veiksmą keičia sąmoningas, ir prasideda visą gyvenimą trunkanti socialinė ir emocinė raida, kuri yra itin svarbi kūdikystėje ir vaikystėje.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad iki pirmojo mėnesio šypsena nėra reakcija į tai, ką vaikas mato/girdi/jaučia. Tos pirmosios šypsenos - kurios tirpdo tėvelių širdis - yra tiesiog refleksas, nesusijęs su bendravimu, ir dažniausiai naujagimiai šypsosi miegodami, užmigdami arba atsibusdami.  Tačiau maždaug antrąjį mėnesį šie maži žiogiukai ima dovanoti šypsenas sąmoningai: pamatę mamą, pakalbinti tėčio ar nosį artyn prikišus sesei/broliui.

Kodėl atsiranda sąmoningas šypsojimasis? Ogi mažylis išmoksta užmegzti akių kontaktą ir jį išlaikyti ilgiau, nei...truputuką:) Kuo vaikelis labiau domisi jį supančiu pasauliu, tuo daugiau šypsenų sukelia tas jį supantis pasaulis! Jei nežinote, šypsotis yra ir labai naudinga: kelia nuotaiką, mažina stresą, skausmą, stiprina imuninę sistemą, mažina spaudimą, padeda atrodyti jaunesniems - ir tai dar ne viskas! Taigi, matyt, ne veltui tai vienas pirmųjų bendravimo būdų, kurį išmokstame!

Mūsų kruopytė Gertrūda šypsosi labai daug. (Nuotraukoje - dar nesąmoninga mažosios šypsena gimdymo namuose). Ji - tikra šypsniukė. Užtenka kam nors ją draugiškai pakalbinti, ir mažosios veidelį nušviečia šypsena. Net nežinau, su kuo tai būtų galima palyginti...

Pastarosiomis dienomis Gertrūda ir "prašneko": na, visi tie įprasti "a-ghuuu" ir panašiai:) Po Mortos, kuri buvo tarsi davusi tylos ir nesišypsojimo įžadus (vaje, kiek reikėdavo nertis iš kailio, kad ji nusišypsotų! Geriausiai buvo su mano tėte: tas - nuo pat pirmos dienos - atrodė, padarys bet ką, kad ją užkariautų. O būdavo šitaip: tėtė kalbina Mortą, ta demonstratyviai nusisuka. Ir taip gan ilgai. Teisybę pasakius, dar dabar prisimenu tą dieną, kai Morta pirmą kartą atbėgo mano tėtei į glėbį ir net pati labai nustebo - kaip čia taip aš padariau?!?! - o jai jau buvo virš metukų), Gertrūda Elena - tikra socialumo viršūnė! Žodžio "stebuklas" nevartosiu, nes...labai panašus buvo Vilhelmas! Tačiau tai, kad vaikas kaskart pakalbintas reaguoja ir tau "atsako"...tiesiog yra labai labai gera. Kai pagalvoji - gera, kai tau šypsosi:) Tiesiog.

Susiję įrašai