Grįžti į blogą
balandžio 22

Kur mano vaikas? - kiek iš tiesų turi žinoti tėvai.

Ar žinote šią žydų patarlę: "Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė Mamas"? Tačiau...ir mamos negali būti visur, kur jų atžalėlė (net jei turi vieną!) Taigi viena jų - labai įsijautusi į savo apsaugojančios motinos vaidmenį, žengė tokį, sakyčiau, ohoho žingsnį - Rachel Wilder iš Oxfordshire savo 19mečiui sūnui kelionės po pasaulį metu įdavė palydovinio stebėjimo prietaisą ir dabar gali matyti/žinoti, kokioje gatvėje yra jos sūnus! (Pats tas, ko norėtų visi 19mečiai :D)

Prietaisėlis yra kreditinės  kortelės dydžio ir parodo beveik tikslią objekto buvimo vietą. Beje, ten galima įtaisyti "aliarmą", kuris įsijungtų, jei atžalėlė eitų ten, kur negalima :D Aišku, yra tokių, kurie sako, kad toks prietaisas labai padėtų, jei vaikas pasiklystų ar būtų pagrobtas, na, bet iš tiesų pagalvokime: kur yra riba mūsų norui apsaugoti ir kontroliuoti savo vaikus???

Pati esu mama. Suprantu, kad motinystė reiškia, jog dabar jau visą gyvenimą neturėsiu ramybės :D Dėl jų sveikatos. Dėl jų saugumo. Dėl jų laimės. Ir, po galais, norėsiu tik geriausios sveikatos, saugiausio gyvenimo ir didžiausios laimės! Bet jau jiems gimus supratau, kad tas rūpestis niekur nedings. Net tada, jei implantuosiu palydovinio stebėjimo prietaisą :) Aš net manau, kad - jei vaikas turėtų tokį prietaisiuką - aš dar labiau jaudinčiausi! Ir jausčiau vos ne prievolę ir sekti kiekvieną jo(s) žingsnį! Juk, kaip sakant, įrodyta, kad kurstoma ugnis ne gęsta, o įsiliepsnoja!

Tačiau užteks kalbėti apie mane. Vaikai - dar nemokėdami kalbėti - pradeda siekti nepriklausomybės. Jeigu jūs gebate išjungti savo "stebėjimo aparatus" ir gerbiate vaiko privatumą, tai iš tiesų...tapsite artimesni! Čia toks gyvenimo paradoksas, kurio aš dar neperkandau, tačiau jau supratau, kad tai - tiesa.

Prisimenu, išvykau į JAV, kai man buvo 16. Skype nebuvo. El pasto nebuvo. Telefoniniai pokalbiai kainavo tiek, kad mano tėvai galėjau sau leisti paskambinti man per Kalėdas... O man mano šeima JAV leido tėvams ir sesei paskambinti per jų gimtadienius. Liko laiškai. Kurie eidavo LĖTAI. Be to, mano mama perskaitė Didžiojoje Tarybinėje Enciklopedijoje, kad išvykstu realiai pas sektantus - mormonus! Vaje, kaip ji bijojo...bet išleido! Be to, aš - ne iš kalbiųjų. Tėvams pasakydavau, kad "man viskas gerai...laipiojome po kalnus...mačiau skorpioną...mačiau barškuolę IŠ ARTI LAISVĖJE...leidau savaitgalį Las Vegas'e...susidraugavau su dviem mormonų misionieriais...išsilaikiau teises...vairavau mašiną kalnuose per baisią sniego pūgą...slidinėjau Salt Late City juodžiausiomis trasomis (vėliau ten vyko Olimpinės žaidynės)...pakeičiau šeimą...skridau į Washington, D.C....važiavau į Niujorką" ir t.t. ir pan. Nors žinojau, kad mama išgyvena, ji man to niekada neparodė. Tik vis išsprūsdavo, kad būčiau atsargi :) Ir dar. Mano mamai, kuri šiaip yra mėgstanti kontroliuoti būtybė, tai turėjo būti itin sunku! Net neabejoju, kad ji apsipildavo ašaromis po kiekvieno mūsų pokalbio ir skaitydama kiekvieną mano trumplaiškį. Ir aš esu jai nepaprastai dėkinga. Už tą apsimėtinėjimą: kad aš nesijaudinčiau, jog ji jaudinasi. Žinote tą klišę: jeigu myli, reikia paleisti.. Tėvams tai galioja ne tik fizine vaiko išleidimo iš savo ištiestų rankų, bet ir dvasine, emocine prasme.

Tai, kad mes išnešiojome, pagimdėme, liūliavome,  glaudėme verkiantį, gaudėme krentantį, mokėme smalsų ir beveik du dešimtmečius stengėmės, kad žmogučio gyvenimas būtų kuo prasmingesnis ir saugesnis, visai nereiškia, kad tas žmogutis yra mums skolingas. Neturime jokios teisės prieš jo valią kištis į jo gyvenimą. Tačiau čia ir atsiranda visas Gyvenimo stebuklingas paradoksas: kuo mažiau beldžiame į vaiko pasaulio duris, tuo dažniau...rasime jas atviras sau!