Grįžti į blogą
spalio 08

Laumės sukeistas?

Pradedu suprasti, kodėl senovės lietuviai kartais manydavo, kad laumės vaikus sukeičia. Turi tokį gražų, mielą ir meilų kūdikėlį ir staiga jis...tampa tarsi nebe tuo. Nenuostabu, kad prietaringi ir "geriau nežinantys" žmonės manė, kad įvyko kažkas ne jų valioje. Dabar jau esame pažengę ir žinome, kad vaikelio niekas nesukeičia. Tiesiog...pasibaigia "demo versija":)

Jau kelios dienos jaučiuosi taip, tarsi kiaurą dieną būčiau tampius bulvių maišus. Na, tampiau ne maišus. Ir ne bulvių. O savo akių šviesą jauniausiąją dukrelę. Ji ir šiaip buvo nemiegalė: kai gimdymo namuose jos "kaimynė" parpė ir parpė, ji tai atsimerkdavo, tai kniurkdavo, tai pykdavo...žodžiu, aktyvistė. Dviejų mėnesių apžiūros metu pediatrė pasakė, kad - kadangi Gertrūda labai gerai miega naktį - nenuostabu, kad ji būdrauja dieną. Ji miega tokiais "cat naps'ais", trunkančiais apie 15-30min. Po to atsibunda su dideliausia ir nuostabiausia pasaulyje šypsena...negali pykt:) O ir šiaip. Paimu maitinti. Šypsosi. Arba valgo valgo ir ima mane kalbinti. Nuostabu ir nepakartojama.

Tiesa, šeštadienį mergina miegojo VISĄ DIENĄ - net kelis kartus ėjau tikrinti, ar ji sveika gyva:) Šiandien jau manau, kad ji ruošėsi šiai demo versijos pabaigai:) Kodėl baigėsi demo versija? Ogi todėl, kad dabar diena atrodo va šitaip:

7.45 keliamės, prausiamės, tvarkomės ir pamaitinu Gertrūdą

8.15 išleidžiame Augustą

8.25 išvežiojame Mortą, Vilhelmą į darželį ir tėtį į darbą

9.10 grįžtam namo

9.10-11.00 (maždaug) Gertrūda miega, o aš - dirbu

11.00 Gertrūda valgo:)

Gertrūdai pavalgius, dar galima tikėtis vienos ramios valandėlės, tai dirbu su ja ant kelių: ji tai šypsosi, tai snaudžia, tai mane pakalbina:) Apie dvyliktą džiaugsmo jau mažoka...Einame gaminti pietų. Su visokiais padainavimais ir pašokimais, keliavimu į vežimą, į kėdutę...ištraukiame iki pirmos. Tada su grįžusiu tėveliu pietaujame iki antros. Nuo dviejų iki trijų - sunkus laikas. Nes mažoji jau pyksta ir nori miegelio, bet...neminga. Anksčiau įdėdavau į vežimuką ir - truputuką pastumdžius - mergina "lūždavo"...Dabar - na jau ne! Vakar turėjau darbų, tai įsidėjau merginą į nešynę ir - atsiklaupus prie kompo - dar iki trijų padirbėjau.

Trečią važiuojam susirinkti brolio ir sesės, grįžtam prieš ketvirtą ir apie ketvirtą grįžta kitas brolis. Na, o tada...Gertrūda dažniausiai prabunda nuo, švelniai tariant, padidėjusio triukšmo. Ir pyksta. O kitiems trims reikia mano dėmesio. Ir daug. Augustas sėda ruošti namų darbų. Vilhelmas - daryti savo "darbelių". Morta - eina žaisti arba "dajyti dajbeju": jai labiausiai patinka knygelės su daug lipdukų: klijuoja juos ir rodo, kokia šaunuolė! Dirbti su berniukais - vienas malonumas. Jie tik pasiaiškina užduotis ir dirba iš peties. Ir dar pasakoja, kokia buvo jų diena. Vienas per kitą. Taip būna tomis dienomis, kai niekur nereikia važiuoti, t.y. nėra būrelių. Kai yra būreliai, tai turime suktis dar greičiau:) Taigi - jeigu norite su manimi susisiekti - tai yra pats netinkamiausias laikas:))))

Mažoji visą tą laiką užminga ir...vėl atsibunda...užminga...vėl atsibunda. Jeigu tuo metu ką nors aiškinu Vilhelmui, Augustas ją supa. Jeigu Augustui - prišoka Vilhelmas. Beje, berniukai puikiai ją užsupa - tik tiek, kad trumpam...Šiandien VIlhelmas buvo namie. Kol gaminau pietus, jis supo Gertrūdą, nes šioji buvo pikta it širšė. Vos Vilhelmas apsidžiaugdavo, kad Gertrūda miega ir liaudavosi ją supęs, mažoji tuoj vėl atmerkdavo akis. Po kelių kartų Vilhelmas jau juokėsi ir sakė (kai liaudavosi supęs): tuoj ji vėl atsimerks...ir juokdavosi, kai ji iš tiesų atsimerkdavo:)

Didysis džiaugsmas būna vakarais. Štai kad ir šį vakarą: užmigdom ją jau kokį 25 kartą. Ir - ką jūs manote - kur buvus, kur nebuvus ji vėl jau atsibudus ir kniurkia...O - neduokdie - nereaguosi į kniurkimą. Tai šiukštu neleistina! Nes jau po keliolikos sekundžių kniurkimas virsta aiškiu reikalavimu, kurio dviprasmiškai suprasti beveik neįmanoma: KĄ NORS DARYKITE PA-GA-LIAU!!! Ir taip - iki maždaug 22val. Tada mergina lūžta ir (su nejaučiamais pavalgymais) miega iki...7.45:)

Bet...skųstis negaliu. Jau daug geriau tokios dienos, nei panašios naktys. Tiesiog mūsų vaikai nėra miegaliai. Ir tiek. Ir netikiu "nelaikyk ant rankų" teorija. Visiškai. Gertrūda iki praeito savaitgalio gražiausiai užmigdavo ir pati, ir vežimėlyje. Jūs man pasakykite, kaip ji galėjo priprasti prie rankų, jei ant jų...nebūdavo 24/7? Hmmm...dar vienas mitas į šiukšlių dėžę. Gal ir gerai. Man patinka demistifikuoti vaikų auginimo mitus. Be to, kada - jei ne dabar - laikyti ant rankų ir glausti prie krūtinės vaikelį?

Susiję įrašai