Grįžti į blogą
rugpjūčio 06

Liestis ar nesiliesti? Ugdymo įstaigų realijos

http://www.alfa.lt/straipsnis/143576

Ugdymo įstaigų įvairovė jau seniai nebestebina bent kiek tuose vandenyse plaukiojančių žmonių: yra Montessori, Valdorfo, tarptautinės mokyklos. Yra meninės, sportinės pakraipos mokyklų. Yra darželių alergiškiems ir kitų ypatingų poreikių turintiems vaikams. Žodžiu, galime rinktis tai, kas mums patinka. Tačiau kartais įvairovė gali ir bauginti.

CNN prieš keletą savaičių rodė reportažą apie mokyklą, kurioje vaikai negali... liestis. Jeigu mokytojai pamato bet kokį vaikų fizinį kontaktą (net jeigu jie spaudžia vienas kitam ranką), jie tučtuojau įspėjami, ir gali būti net pašalinti iš mokyklos. Tačiau glumina tai, kad tėvų asociacijos pirmininkė apie šią tvarką pasakoja išdidžiai.

Suprantu, kad mokykloje (ypač gimnazijoje) fizinis kontaktas turi turėti ribas. Į mokyklą vaikai ir paaugliai eina mokytis, ir nėra jokio reikalo glaustytis ar lytėti vienam kitą. Tačiau akivaizdu, kad paauglystėje siaučia hormonai ir kartais sunku nulaikyti rankas, todėl suaugusiesiems ir tenka nubrėžti ribas.

Vis dėlto faktas, kad draudžiama susikibti rankomis ar apsikabinti, kelia nuostabą. Ne tik nuostabą, bet ir šypseną. Kalbintoji atstovė teigė, kad būtų labai negerai, jei vaikai sumanytų sveikindamiesi „duoti penkis“, nes tada koridoriuose susidarytų spūstys! Nieko sau, ar ne? Vadinasi, jei norime mokyklose išvengti spūsčių, uždrauskime vaikams liestis. VISIŠKAI.

Prisiminkime, kokius pedagogų skundus vis dažniau girdime? Konferencijose, diskusijų klubuose vis dažniau pasigirsta, kad pedagogai nebekontroliuoja situacijos. Viena hipotezė gali būti ta, kad vaikams vis dažniau kalbama apie jų teises, vis mažiau apie jų pareigas, o pedagogams vis dažniau apie jų pareigas ir vis mažiau apie jų teises. Be to, ne vienoje šalyje pedagogams uždrausta liesti vaikus. Pagrindinė priežastis, kodėl buvo to griebtasi, yra iš tiesų svarbi – ugdymo įstaigose įsidarbindavo pedofilai, ir vaikai jose nebebuvo saugūs.

Ar vaikas, kurio negalima liesti (ir kuris – žengiant dar toliau – pats nebegali liesti), jaučiasi saugus?

Fizinis kontaktas yra neverbalinio bendravimo forma. Prisilietimas dažnai gali pasakyti daugiau nei žodžiai ir / ar akių kontaktas. Galų gale lietimas yra vienas iš mūsų pojūčių, o pats didžiausias mūsų lietimo organas yra oda! Dauguma žmonių puikiai skiria tinkamą ir netinkamą prisilietimą – jau kūdikis moka skirti švelnų ir mylintį prisilietimą nuo abejingo ar grėsmingo.

Vaikai, kuriems trūko fizinio kontakto, yra mažiau empatiški bei labiau emociškai atsiriboję. Paradoksalu, tačiau dažnai atsitinka būtent taip, kad vaikai, kuriems trūko fizinio kontakto, pakliūva į rankas vaikų prievartautojams (nes jie ieško bet kokio kontakto ir nemoka atskirti, kur yra tinkamo ir netinkamo kontakto riba). Tokiems vaikams formuojasi netinkami stereotipai, nes jie mano, kad liestis gali tik tam tikri žmonės, tam tikru metu ir pan.

Paprastai norime liestis su tais žmonėmis, su kuriais mus sieja stiprūs emociniai saitai. Kai vaikas susižeidžia, kai jo šeimoje blogai, kai miršta jo gyvūnėlis ar tiesiog žaidimų aikštelėje susipeša su draugu, jam reikia paguodos. Empatija ir humanizmas tarsi susideda iš to, kad mes turime paguosti vaiką ir užtikrinti, kad skausmas praeis. Neleisdami prisiliesti ir nesiliesdami, kas paguodos žodžiams suteikia dar didesnę galią, atimame tą jėgą, kurią jie turėtų, jei juos ištartume pasisodinę vaikelį ant kelių, apkabintume, pačiūčiuotume, nušluostytume ašaras ir pan. Juk visai kas kita, kai jus guodžia šalia esantis žmogus ir kai gaunate elektroninį paguodos laiškelį. Abu, regis, parodo dėmesį, tačiau emocinė dėmesio vertė ir krūvis yra labai skirtingi.

Nesiliečiantys (ar netgi bijantys prisiliesti) suaugusieji siunčia vaikui neteisingus signalus. Vaikas netrunka suprasti, kad suaugęs gali pakliūti į bėdą, jei jį palies (teko stebėti situaciją, kai paauglys, kurį mokytojas suėmė už rankos, paniekos kupinu žvilgsniu nužvelgė jį ir išpyškino: ,,Neliesk manęs, nes pasodinsiu tave į kalėjimą!“)

Kai kurie JAV pedagogai teigia, kad taip demonstruojama pagarba. Mano giliu įsitikinimu, taip demonstruojama baimė, o ne pagarba. Apmaudu, bet baimė ir pagarba ne pirmą kartą vis supainiojamos! Betgi jos tokios skirtingos! Baime grindžiama pagarba yra iliuzija. Juk niekam ne paslaptis, kad istorijoje tie, kurie siekė pagarbos sukeldami baimę, anksčiau ar vėliau ją prarado. Tik tokia pagarba, kuri įgyjama laisva valia ir laisvu pasirinkimu, yra tikra ir vertinga.

Nepamirškime ir to, kad vaikų įgyjama patirtis turi įtakos ir jų smegenų vystymuisi. Fizinio kontakto stokojantiems vaikams nesusiformuoja tinkamos neuronų jungtys, jie auga nejautrūs. Pasitaiko net tokių atvejų, kad tokiems vaikams paaugus, fizinis kontaktas kelia labai nemalonius pojūčius ir net fizinį skausmą. Tokie vaikai nemoka įsijausti į kito asmens emocinę būseną, užauga nejautrūs, jiems sunku reikšti emocijas, dažnai jie nesugeba užmegzti normalių kontaktų su kitais žmonėmis.

Vaiko patirtis įgyjama aplinkoje. Aplinkoje, kurią sukuriame mes, suaugusieji. Vieni tėvai mano, kad geriausia aplinka yra Montessori darželyje, kiti – Valdorfo mokykloje, dar kiti – tarptautinėje aplinkoje. Kai kurie tėvai nori, kad jų vaikai eitų į tą patį darželį/mokyklą, kuriame jie mokėsi. Kaip matome, vaiko valios renkantis ugdymo įstaigą arba nėra, arba yra minimali. Ir tai yra normalu. Tam ir yra tėvai, kad, naudodamiesi savo patirtimi ir išmintimi, savo vaikams parinktų tai, kas, jų manymu, yra geriausia jų vaikams. Be abejonės, visi puikiai suprantame netinkamo fizinio kontakto daromą žalą, tačiau juk negalime gyventi tikėdamiesi blogiausia. Kiekvienas turime turėti galimybę rizikuoti, kad patirtume tai, kas yra geriausia žmonių santykiuose: šilumą ir meilę. Tik tada žinosime, kas yra priešingame poliuje. Šilumos, atidos turime gauti tada, kada labiausiai reikia, o ne pagal rašytines instrukcijas.

Mūsų užduotis yra padėti vaikams ir paaugliams suprasti fizinio kontakto galią – ir šviesiąją, ir tamsiąją jo savybes. Vaikai yra labai nuovokūs: jie itin greitai gali pasakyti, kas jiems yra malonu, o kas – ne. Smagu matyti, kad Lietuvos darželiuose auklėtojos nebijo pasisodinti vaiko ant kelių, o mokyklose – apkabinti verkiančio paauglio. Kad ir koks susvetimėjęs pasaulis mus supa, dauguma tėvų verkiantį kūdikį ima ant rankų ir švelniai glaudžia prie krūtinės. Tikiuosi, kad dar ilgai bus šitaip. Ir dar ilgai parklupusį darželinuką auklėtoja ne tik palydės pas seselę, bet ir apkabins, ir ašaras nušluostys, o pradinuką per nugarą paplekšnos, kai jis puikiai atliks pirmuosius namų darbus, ir paauglį palaikys už rankos, kai šis pasiguos, kad jo nesupranta tėvai ar kankina meilė be atsako.

Stebėdama pakankamai šiltus santykius Lietuvos ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose (nors, tenka pripažinti, kuo toliau, tuo rečiau) vis pasidžiaugiu, kad tų „naujovių“ vėjai iš Vakarų dar neatpūtė. Ir vis pagalvoju, kad dar ne laikas prarasti vilties, kad Lietuvos švietimo sistema atgims. Nepaleiskime tos vilties.