Grįžti į blogą
liepos 03

Lopšelio pabaigtuvės:)

P1090340

Penktadienį, birželio 26 dieną, mūsų Mortulė baigė lopšelį. Teisybę pasakius, tos "pabaigtuvės" prasidėjo jau pirmadienį, kai reikėjo atnešti du maišelius su užrašytu Mortos vardu. Jau antradienį gavome neštis namo vieną maišelį, kuriame buvo sudėti įvairūs Mortos darbeliai ir jos galutinis įvertinimas.

Šiaip - jei reikdavo parsinešti namo darbelius - Morta juos parsinešdavo tokiame permatomame segtuve, pažymėtame jos "ženklu" - obuoliuku:

P1090438

Tą obuoliuką reikdavo ir mums piešti ant, pavyzdžiui, užkandėlės. Užkandėlės būdavo dvi: viena prieš pietus, o kita - po pietų (čia, kaip sakant, ja rūpinasi ne lopšelis, o tėvai). Vaikas, atėjęs ryte į lopšelį, išssimdavo iš kuprinytės abi (atskirai supakuotas) užkandėles ir padėdavo vieną į rytinės užkandėlės, o kitą - į popietinės dėžutes.

Jei būdavo svarbi informacija tėvams, ji namo keliaudavo žaliame segtuve, kurio viduje būdavo antspaudas su data ir prie jo turėdavome pasirašyti, kad informaciją gavome ir, kaip sakant, susipažinome :D

P1090445

Ketvirtadienį prieš darželį buvo atsisveikinimas su mokytojomis. Jau iš anksčiau buvo renkami pinigėliai atsisveikinimo dovanėlei ir šių atsisveikinimo pusryčių vaišėms. Mes su Morta dar nešėme ir po asmeninę dovaną mokytojai ir jos padejėjai: Mme Isabelle padovanojome rinkinį "Baltija", o Mme Lien Nga - "Lietuva". Na, man kažkaip visada norisi ne tik "masinės", bet ir individualios padėkos...nes būtent tokia būdavo labai miela, kai, pavyzdžiui, vaikas atnešdavo savo su mama keptų sausainiukų arba kokį nors prasmingą suvenyrą iš savo šalies. Nes juk nueiti į artimiausią parduotuvę ir nupirkti saldainių galime visi...ir tai nieko asmeniško! O vat saldainiai iš Lietuvos...na, bent jau man atrodo, kad visai kas kita mokytojai, kuri Lietuvoje niekada nėra buvusi! Na, kad ir buvusi...manau, suprantate, apie ką aš čia.

O pusryčiai buvo šviežutėliai. Bet tokie ŠVIE-ŽU-TĖ-LIAI croissant'ai ir bandelės su šokoladu...niam niam!!! Mes tiesiog susirinkome likus pusvalandžiui iki pamokėlių (tėvų komiteto tėveliai prieš valandą ir viską paruošė) ir...vaišinomės. Po to tėvų komiteto pirmininkė pasakė kalbą, įteikė mokytojoms gėlių, atvirlaiškį bei pinigėlius (rinko po tiek, kiek kas norėjo prisidėti, bet, sakoma, įprasta yra 10-20eu nuo šeimos). Šilta, paprasta, gražu, miela... Pamokėlės prasidėjo kaip įprasta. Po pamokų - kai atėjau pasiimti Mortos - ji visa laiminga išbėgo, nes gavo dovanų nuo mokytojų: kiekvienas vaikas gavo po smėlio žaislų rinkinį! Gražu, ar ne? Nes mokytojos ne iš darželių pinigėlių perka tas dovanėles, o iš savų...ir dar kiekvienas gavome po laiškutį nuo mokytojos ir asistentės, kuriame buvo padėkota už puikius metus, už gražų bendradarbiavimą ir t.t. Miela.

Per šiuos metus Morta laaabai išaugo. Na, ji niekada nebuvo "lėliukiška", bet šiemet įvyko didžiulių lūžių. Visų pirma, pradėjo piešti. Metų pradžioje piešė štai taip (Aurimai A, jei ką, tai čia tamsta :D):

P1090435

Balandžio mėnesį (Morta piešė save):

P1090440

Gegužę (Morta piešė mamą):

P1090436

Birželį (Morta piešė tėtį):

P1090437

Gan akivaizdi raida, ar ne?

Neliko jokios abejonės, kad Morta - kairiarankė. Nors kerpa dešine ranka, nes mokykloje neturi žirklučių kairiarankiams (nejau jie Belgijoje  - retenybė???)

Stambioji motorika irgi išlavėjo - Morta išmoko važiuoti dviračiu! Tikrų tikriausiu dviračiu be jokių pagalbinių ratukų. O išmoko Mortulė kaip ir beveik viską: atsisėdo ir nuvažiavo. Gabrielius lakstė paskui, nes juk toks mažas vaikas! Sakoma, kad dažniausiai vaikai išmoksta važiuoti dviračiu apie 6uosius metus, tačiau normalu yra nuo 4 ki 9 metų. Morta pati nuvažiavo būdama 3m4mėn! Kaip pasakė broliai: dabar Gertrūdai teks išmokti važiuoti dvejų metų, jei norės pralenkti Mortą :D (Augustas išmoko 5erių, o Vilhelmas - 4erių).

Pirmą kartą Morta taip nuvažiavo, kai su AAUA šeimyna vaikščiojome parke: atsisėdo ant Vilhelmo dviračio ir numynė. Dar bandė su Augusto riedlente važiuoti, bet dar kol kas nepavyko :D

Penktadienį Morta iš lopšelio parsinešė įvertinimą. Mes, aišku, labai apsidžiaugėme, nes, pasirodo, Mortulė - visiška pirmūnė: visose raidos srityse buvo įvertinta "tres bien" - "labai gerai". Ką vertino? Na, tai, kas įprasta dvimečiams ir trimečiams. Pavyzdžiui: "Esu savarankiška (valgau, dirbu, apsirengiu pati ir pan.)", "Dalyvauju grupės veikloje", "Žaidžiu su kitais vaikais", "Dalinuosi žaislais", "Taisyklingai laikau pieštuką", "Savarankiškai kerpu" ir pan. Aš dar užklausiau mokytojų, ar tikrai viskas buvo taip puiku, tai jos abi tą patvirtino. Ypač pabrėžė, kad Morta - nepaprastai savarankiška. Tell me about it! Ko ko, bet savarankiškumo šitam mūsų vaikui netrūksta...

P1090433

P1090434

Kitas dalykas, ką abi mokytojos pagyrė, tai kalbos raida. Jeigu metų pradžioje Mortulė iš esmės tylėjo (nors per pirmąjį susitikimą su mokytoja lapkričio mėnesį ji pasakė, kad Morta supranta, kas jai sakoma), tai dabar pasakė, kad Morta jau puikiai kalba. Ir daug :D Tą mes pastebėjome ir namuose, nes vis "parsineša" tai eilėraštuką, tai dainelę, tai šiaip įterpia kokį prancūzišką žodį. Juokingiausia, kad šiaip visada sako "obuolys", bet jau jei kalbame apie ją mokykloje, tai Morta iškart "persijungia" į "pomme" (obuolys prancūziškai), nes toks yra jos ženklelis, kurį ji gavo pačią pirmąją dieną lopšelyje, ir visi jos daiktai buvo pažymėti būtent juo:

P1090439

O mums...ji pati nuostabiausia! Kai ji prabunda ir nori nusišypsoti, tačiau susiraukia...kai klausia: "tu ką, įmišai?" (užmiršai) ir nusišypso pačia atlaidžiausia pasaulyje šypsena...kai pyksta, jei norime nors trupučiuką jai padėti...kai pusvalandį krapštosi, tačiau pati susisagsto ir sagutes, ir sagučius, ir užsisega užtrauktukus, ir apsirengia nuo...iki...kai stipriai apsikabina...kai vedžioja po namus sesę, nes ji "nori pasivaikščioti kaip didejė megaitė"...kai ji sėlina į virtuvę ir ieško ko nors skanaus...kai veržiasi važiuoti kartu į parduotuvę ir visada primena, ko reikia nupirkti...kai užmigdama prašo, kad palaikyčiau jos rankutę ir jau visai pro miegus nusišypso, jei susitinka mūsų žvilgsniai...kai VISADA nori vilkėti suknele arba bent jau sijonu ir susitariam, kad vilkės kelnes tik dviem atvejais: yra sporto pamoka arba/ir lyja...kai renkasi ledus: noriu žalių, oi, ne, ROŽINIŲ - visada taip pat...kaip suraukia nosiuką, užverčia akis ir pakeltu balsu bara brolius...kai išdidžiai purkštauja, jei aš - jai pradėjus zysti - prašau kalbėti taip, kad aš suprasčiau...kai vos ne kasdien prašo nukirpti plaukus, nes tada nereikės šukuotis...kai, supykusi ant manęs, ima sriūbauti ir šaukti "Tėėėėėėtiiiiiii" (ir "Maaaaamaaaa", kai neįtinka tėtė)...kai prašo, kad nulakuočiau jai nagučius arba pakvėpinčiau...kai vazelinu pasidažo lūpytes ir matosi, kad tą akimirką jaučiasi gražiausia pasaulyje...kai pakreipia galvutę ir su šypsena sako: Aš tave jabai jabai  myju...ir apsiveja kaklą vis dar nepraradusiomis kūdikiško putlumo rankutėmis. Ir kai ją akimis palydžiu į lopšiuką ar dailės pamokėlę, nesiliauju galvojusi, kad ji yra absoliučiai fantastiškas STEBUKLAS...ir noriu sustabdyti tą beprotišką laiko lėkimą!

Sveikinam tave pabaigus lopšelį, dukruže!