Grįžti į blogą
lapkričio 14

Mūsų pagrandukės lopšiukas Belgijoje.

Vis galvodavau, kad reikia pafotografuoti, kaip atrodo Gertrūdos lopšelis, tačiau niekaip neprisiruošdavau. Ir štai - kai važiavome su Gertrūda į lopšiuko Halloween'o šventę - prisiruošiau! Visų pirma pasakysiu, kad Gertrūdos lopšelis įvardinamas kaip vienas geriausių Briuselyje. Kai atvažiavome į Briuselį ir ieškojome lopšelio Mortai, mūsų kaimynas, kuris dirba Europos Komisijoje, pasakė, kad tai - vienintelis lopšelis, kuris prilygsta Komisijos, Tarybos ir Parlamento lopšeliams (kuriuos lanko šių institucijų darbuotojų vaikai, tačiau į juos pakliūti laaaaabai sunku net ir tų pačių darbuotojų vaikams!)

Kid FarWest (Gertrūdos lopšelis) - lopšelių tinklas, į kuriuos pakliūti, pasirodo, irgi nėra lengva, nes jau rugsėjo mėnesį man parašė viena lietuvė, kuriai darželio savininkas pasakė, kad, deja, iki Naujų Metų nėra vietos nė viename lopšelyje (viso jų yra 10) rajonuose aplink mus. Lopšelio kaina lankantiems visą dieną penkias dienas savaitėje yra 790eu (tiksliau, tokia buvo prieš daugiau, nei metus, nes tada pasirašėme sutartį. Kadangi kainų tinklalapyje nėra, tai nežinau, ar nepasikeitė!).

Gertrūda šiemet Halloween šventėje buvo fėja: apsirengė sesės Tinkerbell suknelę ir užsimovė sparnelius:)

O štai ir Gertrūdos lopšelis. Jis yra prie judrios gatvės viename gyvenamajame name. Mane labiausiai erzina tai, kad kartais reikia labai ilgai ieškoti, kur pastatyti mašiną - tenka sukti ratų ratus. O kartais tiesiog pastatau įjungusi avarinį ir tikiuosi, kad nieko nebus:) ir greitai greitai bėgu nuvesti/pasiimti Gertrūdą.

Kadangi namai Belgijoje yra siauri, tai ir šis - ne išimtis. Lopšelis - per kelis aukštus, tačiau kiekviename po vieną erdvę. Antrojo aukšto lange lopšelis turi savo logotipą ir telefoną.

Kai įeini pro pagrindines duris, tenka lipti siaurais laiptais. Ir tų laiptų daug:) Įsivaizduoju, kad tiems, kurie atvažiuoja su vežimėliais (o tokių yra nemažai), tai nėra labai paprasta, nes reikia nešti ir vaiką, ir vežimą.

Laiptai aukštyn, kuriais lipa kiti namo gyventojai, nes visame name yra gan nemažai butų. Kas mane stebina? Gyventojų tolerancija! Juk visas pirmo aukšto koridorius (kuris ir taip yra siaurutis) būna užkimštas vežimėliais! Keletą kartų teko prasilenkti su žemyn lipančiais kaimynais, tai visi mandagiai pasisveikina, ir tiek.

Tai, aišku, pažadina prisiminimus iš pirmojo Vaikystės Sodo Antakalnyje, kai buvome įsikūrę gyvenamajame name. Nors namo Bendrijos pirmininkas sakė, kad jis nei girdi, nei jam trukdo, tačiau vaje kaip nepatiko kaimynams. Vieną rytą vienas jų net tyliai laiptais lipantiems tėveliams rusiškai burbtelėjo metęs labai piktą žvilgnį: "prachadnoj dvor!" Žodžiu, liūdni popieriai ten buvo, nors tikrai bandėme su kaimynais susidraugauti!

Ir nors Švietimo ministras - kai su juo buvome susitikę rugpjūčio mėnesį - sakė, kad tikrai nemato kliūčių, tačiau tikrai su jomis susidūrėme ir tikrai nemanau, kad Lietuva jau yra pasiruošus dienos centrams gyvenamuosiuose namuose. Kaip pasakė viena savivaldybės darbuotoja: "Kai dirba pagal verslo liudijimą (galima išsiimti verslo liudijimą "vaikų priežiūrai" ir pagal esančią Lietuvoje tvarką neribojama, kiek ten vaikų asmuo prižiūrės), tai nieko negalim padaryti, o kai jau įmonė, tai, kaip sakant, jei gyventojai nenori, tai mes nieko negalim padaryti!" Štai jums ir draugiška vaikų dienos centrams/šeimyniniams darželiams aplinka!

Ten to siauro koridoriuko gale - įėjimas į Gertrūdos lopšiuką.

O štai čia - vaizdas tik įėjus. Į žalią komodą dedami vaikų bačiukai (viso vaikų yra 25 - bent jau kai paskutinį kartą klausiau), o virš jos ant kabliukų kabinami vaikų rūbai (lauko). Kiekvienas vaikas turi savo kabliuką su virš jo užrašytu vardu.

Tas koridoriukas toooks mažytis, kad, jei ateina trys tėvai su vaikiukais, nebeįmanoma apsisukti. Todėl - jei tik pradeda daugiau rinktis - skubame net dūmai rūksta. Mat užeiti už vartelių (jie matosi už žaliosios komodos) gali tik tie tėvai, kurių vaikas adaptuojasi ir/arba kitais išimtinais atvejais!

Čia Gertrūda stovi prie pat vartelių (dešinėje). Priekyje matosi virtuvėlė (kairėje) ir šaldytuvas. Čia viena auklyčių (kaip suprantu, pasikeisdamos) gamina valgyti. Kartais matydavau, kad ryte gamina nuo...iki, o kartais - kad atveža pusiau pagamintą maistą. Beje, tą maistą įneša pro tas pačias duris kaip ir įeinama. Aišku, mūsų higienistai išgriūtų ir nuo to, kad maistas gaminamas ten vietoje ir nuo to, kad jis įnešamas pro tas pačias duris.

Ir tai dar ne viskas! Ten pačiame priekyje matosi durys. Tai va ten yra tualetas. Vienas :) Nes juk mažuliai visi daro į puodukus! Tas faktas tikriausiai irgi išjungtų mūsų higienistus:) Kadangi Gertrūdos ateinu po pietų miego, matau, kaip visi kukuliai sėda po miegelio ant puodukų (toje pagrindinėje erdvėje už vartelių, o ne tualete), po to patys nusivalo, meta popieriukus į šiukšlinę, o auklytės neša puodukus į tą tualetą ir sutvarko. Oi pasipiktinimo sulauktų Lietuvoje, o man tai labai labai namiška...

Prie vartelių beveik VISADA stovi draugai ir stebi, kas atėjo. Auklytės vis bando nuvilioti mažius nuo vartelių, tačiau vis vien jie tuoj juos aplimpa! Rugsėjo pradžioje prie vartelių stovi ašaroti ir snargliuoti mažyliai, tačiau, pavyzdžiui, jau dabar dažniausiai stovi smalsuoliai, kurie visaip kalbina ir šypsosi :)

Tądien lopšiukas buvo papuoštas Halloween'ui. Ant raudonos lentelės - dienos tema. Ant žalios - savaitės meniu.

Va, visa tos sienos nuotrauka: meniu, dienos tema (vienas žodis), savaitės planas (paveikslėliais), ką keps kepimo dieną ir kokį darbelį darys (vieną). Taip pat taisyklės ir evakuacijos planas.

Įėjimo durys iš vidaus: įvairūs skelbimai ir taisyklės.

Tądien Gertrūda gavo visokių Halloween'o skanėstų ir parsinešė namo saldainiavimo maišelį, pilną įvairių saldainiukų.

Lopšiuko vidaus fotografuoti neleido, nes, pasirodo, lopšiukas neturi tėvelių sutikimo fotografuoti vaikus. O kadangi tokio nėra, vadinasi, niekas nežinos, ar tik aš kartais nenufotkinau vaikų. Beje, kai į lopšiuką (tą patį) ėjo Morta, tai būdavo galima fotografuoti:)