Grįžti į blogą
lapkričio 27

Mažasis keikūnas.

Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku "BL>>BA!". Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: "Bl<<ba!". Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi - ypač žinant, kad - kaskart jį ištarus - auditorija ima kvatoti.

Buvo etapas, kai  tas žodis dingo iš aktyvaus žodyno, tačiau vėliau vėl grįžo. Bet kuriuo atveju - jis žodyne jau yra. Ar aš jaudinuosi? Gal - jeigu būtų pirmas vaikas - jaudinčiausi, bet dabar ramiai ignoruoju, pasakau, kad taip nekalbame, ir tiek. Tiesiog vaikui nepaprastai smagu suprasti, koks galingas įrankis yra kalba. Įsivaizduojate: prieš vos metus vaikas beveik nekalbėjo, o po metų kalba, perteikdamas visa tai, ko anksčiau negalėjo! Fantastika, ar ne? Dvejų metų vaikas dar nieko neišmano apie etiketą - jis tik kartoja tai, ką išmokęs. Trejų metų vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis sukasi ne aplink jį, kad yra daugybė dalykų, kurie nėra jo pasaulio dalis. Viena vertus, tai yra labai įdomu: vaikas gali tyrinėti naujus pasaulius. Kita vertus, visa tai baugina, nes vaikas pirmą kartą pajunta savo bejėgiškumą ir mažumą. Ko vaikui reikia? Vėl pasijusti pasaulio centru. Na, bent jau tokiu, kuris daro įspūdį. Kas daro įspūdį? Keiksmažodžiai! (Na, ne tik jie, bet - pripažinkime - jie daro nemažą įspūdį!). Keiktis dažnai skatina ir smalsumas: kodėl suaugusieji šitaip reaguoja į šiuos žodžius? Juk - vaiko akimis - tai tik žodžiai! Prisimindami tai, kad maždaug trejų metų vaikams patinka sugalvoti naujus žodžius (pavyzdžiui, Gertrūda prieš keletą dienų sako: Aš mačiau bagūgą! Ir, kaip sakant, suk tu sau galvą, kas ta bagūga), juokauti, kvailioti, tai nesunku suprasti, kad jiems labai smagu ir keiktis. Be to, suaugusieji uždraudžia keiktis, tačiau nepaaiškina, ką tie žodžiai reiškia, o juk vaikai taip nori žinoti, ką reiškia jų vartojami žodžiai. Vaikų logika yra ta: kuo daugiau keiksiuos, kuo daugiau žmonių išgirs, tuo didesnė tikimybė sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis.

Galų gale dvejų-trejų metų vaikai (kai dažniausiai "pasigauna" keiksmažodžius) dar nemoka reikšti savo jausmų žodžiais: tai yra pereinamasis etapas nuo kalbėjimo kojomis, dantimis, kumščiais ir pan. prie kalbėjimo apie savo emocijas žodžiais. Keiksmažodžiai - vaikai tą greitai supranta - padeda atspindėti emocijas.

Taigi ką daryti, jei vaikas pradeda keiktis?

1. Išsiaiškinkite, ar vaikas supranta tai, ką sako. Tiesiog paklauskite: "Ar žinai, ką reiškia šis žodis?" Tai padės suprasti, ką vaikas supranta.

2. Suteikite vaikui informaciją. Kai jau žinosite, ką vaikas supranta, galėsite jam pasakyti, ką žodis reiškia ir kaip žmonės jaučiasi, kai išgirsta vartojant šį žodį. Kadangi dauguma keiksmažodių prasmių yra tikrai netinkamos aiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikams, užteks, jei jūs pasakysite, kodėl šių žodžių vartojimas yra netoleruotinas. Pavyzdžiui, šį žodį vartoti yra nemandagu. Taip pat galite sakyti:

- Kitiems nemalonu/skaudu, kai tu vartoji šį žodį;

- Šis žodis reiškia tą patį kaip ir "kvailys", o juk tu žinai, kad - kai kas nors taip sako - skaudina;

- Kai taip sakai, tai reiškia, kad tu linki kitam nesėkmės/nelaimės/nemalonumų;

- Žmonės vartoja šį žodį, kai yra supykę ir kai nežino, kaip pasakyti, kad jie yra supykę.

Be to - kaip ir minėjau - reakcija, išgirdus keiksmažodį, skirtingų žmonių būna skirtinga: broliai juokiasi, o močiutė vos negauna infarkto, ar ne? Vaikui taip ir pasakykite: kai kuriems žmonėms šis žodis yra juokingas, tačiau dauguma mano, kad jis yra nevartotinas ir visiškai nejuokingas. Vaikai protingi. Supras.

3. Pagalvokite apie šaltinį. Dažnai pagrindinis keiksmažodžių šaltinis yra televizorius. Mažiau televizoriaus - mažiau keiksmažodžių. Kitas šaltinis - bendraamžiai. Kadangi šiame amžiuje draugai/bendraamžiai tampa svarbūs, būna itin sunku įkalbėti vaiką ne(be)vartoti žodžių, kuriuos vartoja jo bendraamžiai. Pabrėžkite vaikui, kad - net jei tuos žodžius vartoja jo draugai - jūs nenorite, kad jis juos vartotų. Kitas - ir vienas dažniausių - keiksmažodžių šaltinių yra...tėvai. Jeigu norime, kad vaikas nesikeiktų, turime nesikeikti patys.

4. Parodykite alternatyvas. Vaikams visada padeda, jei parodome ne tai, kaip jis neturėtų elgtis, o tai, kaip jis turėtų. Pavyzdžiui, nemokamčiam savo jausmų reikšti žodžiais vaikui galime pasakyti: "Mielasis, mes sakome "Aš piktas", "Man nepatinka", "Stop", o ne keikiamės, kai supykstame". Galima nukreipti dėmesį: "Suprantu, kad tau juokinga sakyti "bl<<ba", bet juk galime sugalvoti kitą juokingą žodį. Koks tai būtų žodis? Gal "amba"?" ir t.t. Galiausiai galite pasakyti: "Man nepatinka girdėti, kai tu keikiesi. Jeigu tau būtina keiktis, išeik į kitą kambarį ir grįžk, kai norėsi jau gražiai su manimi kalbėti".

5. Geriausias gydytojas - laikas. Kadangi vaikas tik ką atrado keiksmažodžius, maža vilties, kad jis per dieną-dvi jų atsisakys. Vaikams patinka eksperimentuoti. Taigi lengvai priminkite, kad jums šie žodžiai nepatinka, kurį laiką galite net ignoruoti (po to, kai jau viską išsiaiškinate ir pasakote, kad jums keiksmažodžiai nepatinka). Dauguma vaikų keiksmažodžių etapą išauga ir ima kalbėti taip, kaip kalbama jų šeimoje. (!)

SVARBU! TIk nesugalvokite ikimokyklinio amžiaus vaikų bausti už tai, kad jie keikiasi. Pasikartosiu: tokio amžiaus - o ypač dvejų-ketverių metų vaikai - eksperimentuoja su kalba, aiškinasi, kaip ji veikia. Kantrybės, laiko, ir viskas bus vėl kaip buvę. Ir stiprybės tomis akimirkomis, kai vaikas ima keiktis viešose vietose (ir, žinoma, puikiausiai pataikydamas į kontekstą, kas, atrodo, tuoj pat leidžia aplinkiniams daryti išvadą, kad jūsų vaikui keiksmažodžiai - kasdienybė :))

Ar jūsų vaikai keikėsi? Kokia situacija buvo pati nemaloniausia? Ir apskritai būtų įdomu išgirsti, kokia jūsų pačių nuomonė apie keiksmažodžius.

Išsamesnė informacija čia ir čia.

Nuotrauka: Angry child by Gerry T