Mūsų mažoji pradėjo rašyti. Ypač savo vardą. Dabar - pats susidomėjimo pikas. Todėl vardas yra rašomas:
Ant vaikiškų kėdučių:
Ant virtuvės kėdžių:
Ant...Mortos kėdės (didžiam jos pykčiui ir akių vartymui pastebėjus):
Ant mūsų virtuvės suolo:
Ant pasilypėjimo laiptelio:
Iš keturių daiktų, stovėjusių šalia, nebuvo pažymėtas tik vienas :D
IR čia - dar ne viskas. Geriausia buvo išraitytas parašas ant mūsų banko sutarties (mat - kaip turbūt matote visų nuotraukų fone - esame be apibrėžtos gyvenamosios vietos, tad namuose vis atsiranda vis naujos sutartys, kurias mielai pasirašo ir Gertrūdėlė!).
Ar jaudinamės? Gal - jeigu būtų pirmas vaikas - jaudintumėmės. Tiksliau, jaudinomės, kai buvo pirmas. Kai Vilhelmas aprašė visus mūsų belgiškus namus ir dar ant sienos tušinuku nupiešė šikšnosparnį, kuris ir liko mums išvykstant, o Morta aprašė tiesiog KIEK-VIE-NĄ savo daiktą...atsipalaidavome. Esmė - visa tai praeina. Ir taip greitai praeina, kad - šiandien pamačius visą šitą grožį - iš tiesų apsidžiaugiau :) Vaikai yra stebuklingi. Per amžių amžius.
P.S. Gertrūda yra dešiniarankė. 2:2 :D