Grįžti į blogą
rugsėjo 28

Mažylis atsikalbinėja ir keikiasi.

pasUla6

Ikimokyklinukų tėvai dažnai išvirsta iš koto, kai jų angeliškas vaikelis staiga nusikeikia...ima atsikalbinėti...išvadina visaip savo brangiuosius tėvelius (ne mylimiausiais, ne :D ). Tiesiog tokio amžiaus vaikai atranda, kad kai kurie žodžiai arba elgesys iššaukia reakciją, kurios dėka vaikas a) gauna dėmesio ir b) jaučiasi kontroliuojąs padėtį.

Ar galima tokiam elgesiui užbėgti už akių? Kuo toliau, tuo labiau tuo abejoju. Tikėtis, kad niekada nesulauksite bent jau "tu - bloga!" iš savo vaiko, manau, yra ganėtinai naivu. TAČIAU. Jeigu norite, kad tokio elgesio būtų kuo mažiau (o kas nenori?) reikia stebėti vaiko aplinką, nes - kaip jau minėjau - toks elgesys yra išmokstamas: a) visų pirma, po didinamuoju stiklu stebėkite save ir kitus šeimos narius, nes mažyliai tiesiog neįtikėtinai profesionaliai "pagauna" kiekvieną netinkamą žodį, kuris jums išsprūsta; b) stebėkite, ką vaikas žiūri per televizorių ir c) atkreipkite dėmesį, kaip kalba jo draugai.

Be to:

- Kai vaikas kalba taip, kaip jūs norėtumėte, nepamirškite pagirti. Pavyzdžiui: "Man taip smagu, kai tu nepamiršti pasakyti "prašau"/"ačiū"atsiprašau". Iš tiesų išbandėme tai su savo vaikais ir net nustebome, kad efektas buvo daug didesnis, nei reikalavo pastangų. Be to, kadangi, kai Gertrūda miega, nenorime, kad jie šūkautų, tai vietoj priekaištų, kad jie šūkauja, stengiamės pagirti, kai tyliai žaidžia/skaito, kai mažoji miega. Tai ne tik juos pamalonina, bet ir primena, kokio elgesio mes tikimės. Kai MES nepamirštame taip elgtis, tai iš tiesų labai pasitvirtina tokia strategija.

- Pasistenkite nešaukti, ne(si)erzinti, neprarasti savikontrolės. Tai tik padidina neigiamą dėmesį, kurį gauna vaikas. O bet koks dėmesys yra dėmesys, kurio vaikas nori. Ir dar. Tai stiprina nuostatą, kad galima "nuleisti garą" ant artimų žmonių. Čia, kaip sakant, "work in progress"...bent jau man :D

- Atsiprašykite, kai persūdote. Parodykite vaikams, kad yra būdas susitaikyti, kai pasakote ar padarote tai, ko neturėtumėte. Iš tiesų, mano manymu, atsiprašymas ir mokėjimas atsiprašyti yra nepaprastai svarbūs tėvystėje. Nes tikėtis, kad niekada nieko nepadarysime, ko reikėtų po to gailėtis... Mes stengiamės kaskart, kai neteisingai ką nors pasakome ir/ar padarome, nueiti ir atsiprašyti. Žinoma, negalima tuo piktnaudžiauti, bet jei iš tiesų taip atsitinka, tai, manau, viską galima pataisyti. Ir dar vaikas supranta, kad jūs tiesiog paslydote ir prikalbėjote nesąmonių /kvailai pasielgėte.

- Mokykite vaikus kalbėti diplomatiškai. Iš tiesų tonas yra nepaprastai svarbus bendraujant su kitais žmonėmis. Jums gali pasirodyti, kad vaikas atsikalbinėja, kai iš tiesų jis tiesiog pasako savo nuomonę. Pavyzdžiui, "man nepatinka", "aš nenoriu", "man tas pats" - visai normalu, jei vaikas nori tai pasakyti. Tačiau - parinkus tam tikrą toną - tai gali skambėti net labai įžeidžiai. Mokykite vaiką savo nuomonę reikšti kultūringai - net jeigu tai yra ir nepritarimas. (Žinoma, visų pirma tą turite daryti jūs!)

- Lenkite medį, kol jaunas. Net ir labai mažam vaikui jau galima pasakyti: "Taip yra nemandagu. Aš tavęs neklausysiu, jei šitaip su manimi kalbėsi". Žinoma, vaikas gali labai supykti. Pavyzdžiui, mūsų Morta dar labiau supyksta, pradeda sakyti, kad klausysiu (čia aš) arba ima tampyti mane už rankos, kad vis dėlto aš padaryčiau tai, ko ji užsigeidė. Tačiau tokiu atveju dažniausiai pasisodinu ją, užmezgu akių kontaktą ir pasakau, kad arba ji kalba su manimi gražiai, arba tegul keliauja į kitą kambarį ramybės minutėlei. Kai norės gražiai bendrauti, aš jos lauksiu čia.

- Neišsigąskite, kai vaikas nusikeikia. Dažniausiai pyplys neturi nė žalio supratimo, ką tas keiksmažodis reiškia. Paklauskite: "Ar žinai, ką šis žodis reiškia?" O tada pasakykite, kodėl nenorite, kad jis šį žodį vartotų. Pasakykite (švelniai, tačiau tvirtai), kad jūs (o ir dauguma kitų žmonių) nenori girdėti tokių žodžių. Be to, modeliuokite tai, ką vaikas galėtų sakyti. Pavyzdžiui, mes beveik visada suurzgiame : Urrrgh!, kai kas nors nepavyksta, kai jaučiame frustraciją. Pastebėjome, kad tą dažniausiai daro ir vaikai.

- Jeigu matote, kad vaikas keikiasi, nes nori dėmesio arba jus šokiruoti, ignoruokite. Jei išliksite ramūs, dings visas smagumas...todėl po kurio laiko dings iš vaiko žodyno ir keiksmažodžiai. Norite bausti? Kaip sakant, "neapsimoka", nes vaikas ims keiktis, kai jūs negirdėsite. Geriausia - numatyti tam tikras pasekmes (pavyzdžiui, atsisėsk ir nusiramink), kai vaikas vėl ima keiktis. Elkitės tvirtai, nuosekliai ir ramiai, kai vaikas elgiasi ne taip, kaip norėtumėte.

Ir, žinoma, nepamirškite patys ir nepamirškite pasakyti vaikui, kad jums nepatinka jo elgesys, o ne jis pats.