Grįžti į blogą
liepos 31

Metai...duše:)

2894010343_0d953cd768

Vakar duše pagalvojau, kad...maudynės duše yra vienas iš būdų (pa)stebėti, kaip auga vaikas. Kai Gertrūda gimė, pirmąjį mėnesį kėblinau į dušą ir maudžiausi iš lėto, kaip robotukas. Nežinau, kaip ten tos moterys pasakoja apie savo cezarius, kad jau po kelių dienų lakstė "it nieko nebuvę", bet aš, deja, tai grupei nepriklausau. Bent jau pirmos dvi savaitės man būna...FE. Pirmas mėnuo - vidutiniško smagumo. Atrodo, va rašau apie tai ir šiurpuliukas nugara bėgioja. Brrrr tos pirmos maudynės, ne kitaip. Po to buvo lengviau - įdėdavau pavalgusią ir snaudžiančią Gertrūdą į kambarinę kėdelę ir...galėdavau sau turkštis, kiek tik noriu. Po to tas etapas praėjo, nes mažoji a) nebemiegodavo naminėje kėdelėje, b) jei kartais užmigdavo, atsibusdavo, kai nusinešdavau į dušą ir pakeldavo triukšmą...tekdavo man - visai muiluotai - imtis ją pas save :D c) jau tiesiog verždavosi iš kėdelės ir pykdavo, todėl...tekdavo ją imtis pas save. Ką dariau? Ant vonios dėjau vystymo lentą, virš jos kabinau žaisliukus, ant jos guldžiau Gertrūdėlę, o pati atsitūpdavau šalia ir akrobatiškai prausdavausi tuo pačiu linksmindama ir prižiūrėdama Gertrūdėlę, kuri gulėdavo ant nugaros (nes vis keisdavau įdomybes), tačiau pabodus jau apsiversdavo ant pilvuko.

Bet štai mažė išmoko sėdėti. Ką dariau tada? Į vonią tempiau IKEA kėdutę, o ant stalelio paberdavau įvairiausių žaislų. Kai žaislai nebesudomindavo, tai gaudavo dantų šepetuką, dantų pastos tūbelę, kremo indelius ir pan. Vieną dieną ir šis malonumas baigėsi, nes...Gertrūda pradėjo pykti ir šioje kėdelėje. (Patikėkite, aš tikrai ne iš tų, kurie pusvalandį stovi po tekančiu vandeniu...ypač, kai kėdelėje šalia sėdi apie save vis primenantis kūdikis!!!)

Tada buvo "liūdnasis" etapas, kai maudytis galėjau tik esant Gabrieliui. Kodėl? Ogi todėl, kad Gertrūda nemiega "grotuotoje" lovytėje, o miega mūsų lovoje (iš kurios būtų galėjusi iškristi, jei aš nebūčiau irgirdusi)...arba vežimėlyje (miegodavo), kuriame irgi nenorėčiau, kad ji pabudusi klyktų, tarkim, 10min.Kėdutėje buvo nebeįdomu. Ir šiaip. Buvo etapas, kai veikla turėjo keistis gan dažnai, nes kitaip....

Ir štai vakar supratau, kad "liūdnasis" etapas baigėsi, ir prasidėjo tas, kuriam prasidėjus iš tiesų džiaugdavausi su visais vaikais. Koks tai etapas? Kai mažylis žaidžia vonios kambaryje tol, kol išsimaudau. Kartais įkiša nosiuką ir nusišypso - pa(si)tikrina, ar aš vis dar už užuolaidos, tačiau iš esmės randa veiklos tol, kol aš maudausi. Ir nepyksta. Fantastika.

Žinote, koks bus kitas etapas? Ogi kai jai jau nusibos duše... Tačiau kol kas šis etapas ateityje, o aš...aš džiaugiuosi šia diena!

Nuotrauka: Martin-James "London Hyde Park Grey Goose Taking a Shower at Serpentine Lido"