Grįžti į blogą
birželio 26

Mokymasis mintinai. 2.

Žadėjau, kad parašysiu daugiau. Teisybę pasakius, dar rašydama pirmąjį įrašą žinojau, kad antras bus apie matematiką. Nes - kalbėdami apie matematiką - vis dar daug kalbame apie mokymąsi mintinai. Apie tai, kaip svarbu iškalti daugybos lentelę ir - jeigu nemokėsime skaičiuoti mintinai - mums bus g-a-l-a-s. Todėl nenuostabu, kad ir skaitytoja LM klausia apie daugybos lentelę. Tiesą pasakius, būtent jos mokymąsi mintinai pradėjau kvestionuoti dar iki eilėraščių mintinai mokymosi kvestionavimo :)

Visų pirma pradėsiu nuo to, kad aš esu žmogus prie meno. Todėl eilėraščių mokymasis mintinai man dažnai būdavo lygu poezijos skaitymui. Tik tiesiog daug kartų :) O štai daugybos lentelės niekaip neiškaliau (nors mokyklą sugebėjau baigti vadinamuoju aukso medaliu). Daugiausiai daugybos lentelės išmokau JAV (11 klasėje). Mat ten ne tik turėjau nuostabią mokytoją, bet ir dirbau savanore su penktokais (po pamokų padėdavau tiems, kuriems matematika nesisekdavo). Žinoma, jie mintinai nesimokydavo - juos reikėdavo sudominti. Taigi mokytoja, kuriai aš padėjau dirbti, išmokė mane triukų (dauguma jų aprašyti štai čia). Pasirodo, tie triukai seniai visiems žinomi, tačiau aš net išsižiojusi pati su tais penktokais žaisdavau :) Ir pajutau tai, ką šiandien galiu įvardinti kaip matematikos malonumą. Nepatikėsite, bet po to, kai pradėjau dirbti su mažiais (kai kurie net trejų neturėdavo), daugiausiai visko išmokdavome per matematines užduotis. Ir aš dar iki dabar negaliu patikėti, kaip siaurai daug žmonių supranta matematiką. Ir kaip nepaprastai svarbu, kokį matematikos mokytoją vaikas turi.

Kadangi dažnai pavyzdžiu imu mūsų vaikus, tai apie juos ir papasakosiu. Vyriausias, mums sako, yra itin gebantis. Matematiką gliaudo it riešutus. Mums, tėvams, socialinių mokslų atstovams, žandikaulis atvimpa, kai vos ne kasmet tenka išgirsti, kad Augustui iting gerai sekasi matematika. Ir jis nesimokė daugybos lentelės taip, kaip mes įsivaizduojame jos mokymąsi. NE VIENOS DIENOS. Viskas vyko per praktines užduotis, per žaidimą. Žodžiu, VISKAS buvo hands-on. Vilhelmas, kita vertus, kalė daugybos lentelę. Ir iškalė. Bet matematika jam sekasi gerokai prasčiau, nei broliui. Gerai, bet ne puikiai. Nes jam matematika yra dalykas mokykloje, o ne gyvybiškai būtina gyvenime. Tai dabar galima būtų diskutuoti: ar mažasis apskritai nėra toks imlus matematikai, ar čia kalti mokymo(si) metodai? Nors, teisybę pasakius, neverta aušinti burnos, nes atsakymas tikriausiai yra kažkur per vidurį.

Aš manau, kad suprasti matematiką XXI amžiuje yra gyvybiškai būtina. Ji - kaip niekada anksčiau - mus supa kiekviename žingsnyje. Absoliučiai kiekviename. Tik apsižvalgykite. Ir aš vis kartodavau savo vaikų tėveliams, kad matematika - ne tik skaičiai, ne tik sudėtis ir atimtis (daugyba, dalyba ir pan.) Matematika - daug daugiau. Man pasisekė, nes per savo praktiką sutikau nemažai taip pat mąstančių kolegų. Deja, beveik visi jų dirbo tarptautinėse mokyklose. O kiti? Kiti manęs vis klausdavo: na, bet negi tu nori pasakyti, kad ne(be)reikia daugybos lentelės? PO paraliais... gi ne apie tai kalba! Ji yra. Buvo. Ir bus. Neturi kilti klausimas, ar apskritai jos reikia. Tačiau reikia kelti klausimus KAIP, KUR, KODĖL? Svarbiausia - nenaudoti to, ką turime xxi amžiuje, besmegeniškai. O tam reikia smegenų. Reikia kritinio mąstymo. Reikia mokėti formuluoti problemą ir ją spręsti.

Ir štai prieš gerą pusmetį išgirdau šią TED kalbą. Eureka! Iš tiesų: kai atsirado mašinos, reikėjo labai nemažai išmanyti apie jų "vidurius", kad būtų galima važiuoti/vairuoti. Dabar gi to visai ne(be)reikia. Prašau, nepradėkite apie tai, kad ką aš daryčiau, jei sugesčiau ir t.t. ir pan. Yra visą parą veikiantys/dirbantys tos srities profesionalai. O aš - niekam ne paslaptis - manau, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Ir kuo geriau jį išmano, tuo geriau visiems. Didžiausia bėda man gyvenime atrodo žmogus, kuris tik vaizduoja esąs profesionalas, nes, norėdamas gerai išmanyti tai, ką darai, turi tam skirti ne pakankamai, o DAUG laiko. Todėl man niekas neįrodys, kad visų galų meistras gerai išmano bent vieną galą :D

Išklausykite viską. Manau, atsakys į daug klausimų, kuriuos skaitytojai kėlė pirmojo įrašo komentaruose.

httpv://www.youtube.com/watch?v=60OVlfAUPJg

Ir pabaigai noriu pasakyti: dėl ko mes išgyvename? Dėl ko mes ginčijamės? Kad vaikai nesimoko mintinai eilėraščių? Daugybos lentelės? Daugybė valstybių suka galvą, kaip padaryti, kad valstybė kuo daugiau kurtų. Aš manau, kad mes labiausiai turime susirūpinti dėl to, kad turime tris milijonus gyventojų, tačiau po Nepriklausomybės nepaprastai mažai kompozitorių, architektų, išradėjų ir būtent tokių, kurie būtų sukrėtę pasaulį. Mes nesijaudiname dėl to, kad 12-mečiai nebesurezga klausimo ir nebekvestionuoja mokytojo. Mes neišgyvename dėl to, kad 10-ečiai nebenori skaityti. Aš savo vaikų tėvams sakau: VISI vaikai skaitys. VISI. VISI išmoks raides. Bet jie iš tiesų skaitys su džiaugsmu tik tada, jei mylės knygą. Todėl mano svarbiausia užduotis - kad vaikas pamiltų knygą. Raidės ir skaitymas ateis savaime. Žaidžiant. Tiesiog mylint knygas. Tai - darbas. Dar sunkesnis, nei tiesiog raidžių ar skaitymo (iš)mokymas. Daug sunkesnis. Nes turi dar ir aplinkai įrodyti, kad tavo tikslas yra gilesnis, nei ABC ir VZŽ. Ir prasmingesnis. Ir, manau, šiandien ne(be)verta kalbėti, kad mintinas abėcėlės iškalimas lavina mąstymą. Koks čia lavinimas, jei vaikas neturi nė vienos originalios minties ir neužduoda nė vieno klausimo?! Paskaitykite dar kartą Austėjos M komentarą - žmogaus, patyrusio, ką reiškia kalimo ir ką reiškia mąstymo ugdymo sistema. Mokymasis mintinai šiandien turi vykti ne kalimo, o visai kitais principais.

Bus daugiau.

Nuotrauka: Magic Multiplier by Velo Steve