Grįžti į blogą
kovo 11

Nauja rubrika: Tėvystė veža. 1 diena - Nėra ko bijoti

img_2933Veikėjai:Sūnus - S, Špokas Mama - M Tėtė - T

Taigi prasidėjo tėvystės atostogos ir lyg iššovus lenktynių pradžią skelbiančiam pistoletui visą dieną vijomės laiką, kol galiausiai atėjo vėlus vakaras ir S jau iškeliavo į Miegonių kaimą. Tai kokia ta tėčio diena namuose be mamos? Ko gero didžiausias dienos iššūkis buvo nugalėti tarp ausų įsitaisiusią baimę, kad S nesijaus komfortiškai, jam truks M šilumos, meilės ir labiausiai palaimingojo pienuko. Na ir ką?

Rytas praėjo puikiai, sulapnojom su trenksmu pusrytėliams vaisiukus ir dainavom visą laiką kol pats bandžiau greitai sušveisti kiaušinienę bijodamas jog S paleis dūdas dėl artėjančio rytinio miegučio. Nieko panašaus. Vaikas palaukė tėčio ir net per daug nesispyriojo aprengiamas šiltais drabužėliais. (ĮSPĖJIMAS: Tėčiai prieš išvesdami vaiką į lauką žiemos metu nepamirškite patepti jai/jam veiduką kremuką nuo šalčio.) Įšokome į vežimą ir nudardėjome parko link, kurio apylinkių nesulaukęs S jau šnopavo lauke krentant sniegui, o vėliau ir lyjant. Grįžome namo pamiegoję, Špokas puikiai pailsėjęs, o T vis trizniojo ar spės paruošti pietukus vaikui iki jam prasidės alkio sukeltos konvulsijos. Jau nebe pirmą kartą įsitikinau, kad tos baimės be pagrindo ir man reikia atsipalaiduoti, nes viskas yra įveikiama, juk tai ką galiu daryti M esant, iš principo turėčiau sugebėti ir jai būnant darbe. S prikirto įspūdingą kiekį košytės ir praėjus kiek laiko iškilo ko gero didžiausias iššūkis tą dieną, popiečio miegutis. Špokeliui dar nelabai išeina užmigti pačiam todėl nešiojimas ant rankyčių yra privaloma programa, bet ir "užlaužimo įrankiai" (pvz. mažasis pirštas ar naujasis čiulptukas) naudojami itin dažnai. Po netrumpo nešiojimo Špokelis išlaužė savo rinktinę ariją "O kodėl aš nemiegu, Tėti!!!!!". Kišami pirščiukai, čiulptukai, o manau ir saldžiausias pasaulyje saldainis (jei tik būtu galima) nebūtų užtildžę mažojo solisto. Čia puikiai pasitarnavo penktadieni matytas draugų migdymo metodas. Šokinėjimas aukštyn į viršų su vaiku rankose. Pabandžiau nes buvau beprarandąs viltį ir štai tau kad nori puikiai pavyko. Pašokinėjom, kelias minutes ir kritom ant lovytės, kur kiek pasitampius ir atčiulpus T mažylio piršto gabaliuką pavyko užmigti. Triumfuojantis T buvo greitai nuramintas, nes šis miegas, kuriam pasiekti reikėjo 30 minučių, truko tik 20 minučių. Bet juk svarbiausia, kad Špokutis atsibudęs apdovanojo mane nuostabia šypsena ir tada man buvo aišku, kad visos pastangos pasiteisino.

Po šio pasiekimo ir suvokimo, kad jau ketvirta valanda ir iki M grįžimo liko tik pora valandų atsiplaidavau ir ėmiausi ruošti vakarienę. Užkandom su Špokučiu M palikto pienuko, kurio 150 ml mažasis draugas sutraukė vienu įkvėpimu ir dviems atsiraugėjimais.

Špokevičius mano akimis vis labiau priartėjo prie užtikrinto savarankiško sėdėjimo ir bežaidžiant suprato, kad jei nepasieki kokio žaislo rankutėmis, gali paimti kitą žaislą ir juo pasiekti pirmąjį. Pabandęs kartą Mažasis tai vis atkartodavo ir tai jam teikė daug malonumo.

Summa summarum - diena praėjo puikiai, o jos rezultatas: - 3 kartus pavlgėme - 5 kartus pasikeitėme sauskelnes - 2 kartus numigome - 2 apterlioti bodžiukai ir vienas megztinukas (labai skanūs pusryčiai ir pietūs) - 1 apseilėtas ir maistu apdrapstytas T džemperis ir visa tai tik 9 valandų kartu rezultatas.

Parengta draugaujant su www.timeslt.wordpress.com