Grįžti į blogą
balandžio 20

Naujas žurnalas ir pokalbis su šešuru :)

Šešuro dėka visai neseniai sužinojau apie naują EKO žurnalą "Green'as". (Kodėl ne "Žalias" - juk visiems "Žalias" asocijuojasi su EKOlogija?) Dar apie jį pasiskaičiau štai čia. O kodėl apie jį sužinojau iš šešuro? Todėl, kad būtent tame žurnale buvo spausdintas interviu su juo ir kurį jis pasiūlė įdėti ir tinklaraštyje, nes jame daug kalbama apie vaikus. Man patiko, todėl tikiuosi, kad patiks ir jums! (Man, aišku, labai patiko ir tai, kad apie mane gražiai kalba :D, bet čia jau, kaip sakant, mano ir šešuro reikalas :D)
Liepa Rimkevičienė
Toji ramybė jau yra atėjusi
(Pokalbis su vaikų rašytoju Vytautu V.Landsbergiu)
Ką Jūs ryškiausiai prisimenat iš savo vaikystės? Kokios Jūsų, dabar jau subrendusio žmogaus, požiūriu, akimirkos yra brangiausios? Vertingiausi prisiminimai, momentai Jūsų tėvų auklėjimo.
Asmeninė patirtis yra vertingiausia, ką turime - tai bene didžiausia vertybė, kurią kūryboje paskui gali atrajoti visą gyvenimą. Tai, ką patiriame vaikystėje, yra ypatingai svarbu:  ar tai būtų konfliktiškos situacijos, ar saugus, jaukus gyvenimas. Net nežinai, kas vertingiau - ar tai, kad išdaužei mokyklos langą, buvai pagautas vagiant saldainius ar tai, kad augdamas saugioje “drausmingoje” aplinkoje galėjai susivokti be “guzų” ir konfliktų.
Man nelabai patiko mokytis iš svetimų klaidų, smagiau buvo pačiam jas daryti.... Buvau gatvės vaikas, padauža, anksti prisimokau įvairių menkų melagysčių, kad tik tėvai nepričiuptų. Paradoksalu, bet tie dalykai, dėl ko tėvai tuomet labai pergyveno ir jaudinosi, vėliau tapo kūrybos pamatu – minusai virto pliusais. Net ir melas – juk tai yra gebėjimas fantazuoti, persikūnyti, įsijausti į kito žmogaus (personažo) būseną. Kai atpranti meluoti, tą dalyką sėkmingai gali panaudoti kūryboje.
O patirtys buvo pačios įvairiausios. Vaikystė tekėjo nerūpestinga ir laiminga, turėjau abu tėvus, tris senelius - milžinišką artimųjų teikiamą komfortą ir pakankamą saugumo jausmą, žinant, kad visada būsi išklausytas ir suprastas. Ir jeigu tėvai tam neturės laiko, tai yra seneliai. Seneliai yra viena brangiausių Dievo dovanų vaikams – tai tie žmonės, kurie jau nebepyksta ir nebenori tavęs perauklėti. Priima tokį, koks esi, su visom ydom. Tik dabar suvokiu, kad abu seneliai, tiek Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, architektas, tiek mamos tėtis, Pranas Ručys, mane labai stipriai formavo kaip asmenybę - savo tolerancija ir pagarba, nepastebimai padaužišką mano būdą kreipdami į kūrybą ir savęs suvokimą.
Tėvai, kaip visi tėvai sovietmečiu, nedaug laiko turėjo vaikams. Teko dirbti. Mama, kiek paauginusi mus su seseria, grįžo į koncertmeisterės veiklą, tėvas irgi amžinai buvo Čiurlionio darbuos užsikasęs. Kažkuria prasme tai veikė gerai – nesikišo į mūsų gyvenimą. Patiems teko susigaudyti, ką veikti ir ko norėti.
Lyg per ūką prisimenu pokalbius, kai susirinkdavo tėvai ir jų bičiuliai menininkai Jeruzalėje pas Vildžiūnus prie butelio raudono vyno ir tą vieną butelį gerdavo kokias penkias valandas. Ir ne bet kaip – ragaudavo... Iš vienos mažytės degtinės taurelės, leisdami ją ratu… Tai buvo savitas disidentinis ritualas – būdas pakalbėti apie tai, kas truputį draudžiama. Svarbu buvo Nyčė, Tagorė, Čiurlionis, Gandis, Petro Klimo atsiminimai, kurie tuo metu jau ėjo per rankas, liudijantys apie Lietuvos diplomatų pasiryžimą kovoti už Lietuvą, ją matyti kitokią.
Galbūt didžiausia pamoka, kas įsiminė iš to meto, tai tėvų elgesys – pagarbus ir žaismingas, rimtai dzen’iškas. Nebijant pakvailioti. Nebijant pakovoti prieš sovietmečio nomenklatūrininkų pastangas statyti garažus Vilniaus senamiestyje… Tėvai ir jų bičiuliai (Vildžiūnai, Kisarauskai, Gibavičiai, Repšiai…) savo elgesiu liudijo kiek kitokią gyvenimo kokybę nei sovietinė... Nematydavau tėvų girtų, besikeikiančių, daug ką analizuodavome kartu. Tėvas turėjo dievišką kantrybę daug kalbėti su manimi – net ir apie mano chuliganizmus. Ir aiškintis tuos poelgius: ar jie bus naudingi gyvenime ar ne. Stengdavosi nukreipti nutrūktgalvišką mano energiją  į kūrybą. Ne be jo įtakos gana anksti prasidėjo ir literatūriniai, ir teatriniai bandymai. Turėjome savo laiptinėje lėlių teatrą. Gyvenom penkiaaukščiame blokiniame name Krasnuchoj (Raudonosios Armijos prospekte). Jau trečioje ar ketvirtoje klasėje bandėme vaidinti su lėlėm, užtverdami laiptinę. Ir žmonės, kurie skubėjo į darbą, norom nenorom turėjo susimokėti už spektaklį arba už tai, kad nereikėtų jo žiūrėti. Savotiškas buvo lėlių teatras su reketo priemaišom – “du viename”.
Už tą ramią ironiškai inteligentišką aplinką, kurią tėvai man davė, esu labai jiems dėkingas.
Tai Jūs manote, kad nėra svarbiausias dalykas rūpintis tinkama vaiko raida, ugdymu, daugiau lemia pati aplinka, kurioje jis auga? Ta aplinka lyg ir savaime įsilieja į jo asmenybę?
Yra visaip… Dabar matydamas savo marčią - mokslų daktarę, edukologę Austėją, kuri su mano sūnum Gabrielium augina keturis vaikus, stebiuos kaip jie profesionaliai lavina savo atžalas. Austėja net specialų savo blog‘ą atsidarė, kur diskutuoja su kitais tėvais, keičiasi patirtimi... Aš ir mano tėvai turbūt atrodytume lyg tėvai-mėgėjai, palyginus su jais.  Tiek dėmesio ir tokių sąmonę lavinančių žaidimų neprigalvodavom, nebuvo tradicijos ir laiko tam. Vaikai augo betarpiškai, kaip šeimos dalis -   vyko spontaniški pabendravimai, žaidimai ar pusiau slaptos suaugėliškos diskusijos, atsiliepiant į kokį nors įvykį. Pavyzdžiui, Kalantos susidegimas, apie kurį negalima šnekėti viešai, ypač mokykloje, bet tarpusavy visi žinojom, kas tai yra ir ką reiškia.
Įstrigę prisiminimai, kai tėvas rašo knygą apie Čiurlionį, o aš klausiu, ką tu čia darai? Jis pasisodina mane ir pradeda rodyti reprodukcijas, nupieštas fugas, sonatas ir aiškinti, kas tai per muzikinis reiškinys – iki šiol akyse gyvas atspindžiuose atsikartojančių eglučių fugos vaizdas. Arba Čiurlionio nupiešta keturšonė piramidė-aukuras - reprodukcija, nuolat kabojus namuose ant sienos.
Jeigu dabar būčiau kiek jaunesnis tėtis, galbūt pirkčiausi knygeles ir bandyčiau daugiau laiko atrasti sąmoningam vaikų lavinimui. Tačiau guodžiuosi, kad gyvas pasakų sekimas vakarais irgi padeda, ugdo kūrybiškumą. Tai paprasta protėvių metodika, kurią ir aš paveldėjau iš savo tėvo. Jis sugebėdavo vakarais šmaikščiai sekti pasakas apie praėjusios dienos įvykius. O mes klausydavom ir suprasdavom, kad - “tas kiškis, kuris netyčia langą išdaužė, tai turbūt aš. Aha… aišku”. Neįvardintas kaip niekadėjas, vaikas pasakos sekimo metu pats ieško savos problemos sprendimų. Siūlo, kaip tam kiškiui nebedaužyt langų...
Dar meditacijos su tėvu ar seneliu prie šachmatų lentos – džiaugiuos matydamas, kad anūkas Augustas tą pomėgį paveldėjo – persimetam ir mudu, ir su proseneliu susikauna.
Jei reiktų reziumuoti tėviškąją patirtį, sakyčiau, kad geriausia, kai vaikui nieko per daug neįperši, o jis pats atranda ir pasiima. Tada tai yra jo daiktas (pomėgis, profesija, tikėjimas) ir jis už jį atsako. O kai yra tėvų nuleistas iš aukščiau, šiek tiek pasinaudojant ir „tarnybinėm pareigom“, tuomet vaikas to dalyko taip stipriai nevertina.
Man irgi teko išsikovoti pasirinkimo laisvę – atsisakiau mokytis fortepijonu (ko šiandien labai gailiuosi!) - ir tėvai toleravo tokį dalyką. Įsivaizduoji - augti muzikų šeimoje ir ignoruoti fortepijoną. Metus pasimokęs pasakiau mokytojai, kad mane šis menas užkniso negyvai. Ir likau vienintelis šeimoje negrojantis, abi seserys yra muzikės. Tačiau atėjo laikas, susiradau gitarą - tada tai jau buvo mano asmeninis pasirinkimas, mano noras. Atėjo kitas laikas, universitetinis -  ir nuėjau pas Zitą Kelmickaitą į „Ratilio“, ten išmokau krūvas liaudies dainų.
Kaip Jūs apskritai matote vaikystę? Kodėl Jūs kūryboje pasirinkote rašymą vaikams? Jūs tikriausiai turite kažkokių gilesnių įžvalgų nei mes, tiesiog auginantys vaikus? Gal tai buvo Jūsų pabėgimas nuo chaotiško suaugusiųjų pasaulio, o gal sąmoningas noras formuoti augančią kartą?
Man artimas Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” personažas. Kai pamatai, kad suaugusių pasaulis yra paremtas sunkiai suvokiamais dėsniais - kuomet svarbiau yra nustumti, pažeminti, nugalėti,  negu paduoti ranką - tuomet supranti, kad su tuo pasauliu sunku turėti ką nors bendra. Turbūt visiems brandos amžiuje atsiranda panašus nuliūdimas, lydimas galvojimo, o kur yra gera, nuoširdu ir tikra? Ogi vaikystėje, vaikuose.
Manau, kad ir sunkiausiose gyvenimo situacijose mane išgelbėjo vaikai - nuo labai rimtų depresijų, nusprūdimų. Jie buvo tarsi seneliai – tylūs, kantrūs. Tarsi mokytojai ar vedliai, mylėdami mane visokį , pakęsdami viską ir tarsi prašydami, kad pernelyg nenutolčiau. Ir aš jaučiuosi jiems skolingas. Jų dėka grįžo gyvenimo džiaugsmas. Dabar turiu tą skolą sumokėti savo knygomis, pasakomis.
Vaikai... Jie tikrieji mokytojai, kritikai. Ir geriausi tarptautiniai meno festivaliai vyksta vakare sugulus į lovą, kai seki pasaką ir supranti, kad čia yra tavo auditorija, čia tavo siela džiaugiasi ir dainuoja. Vaikai tiesiog žaidžia ir džiaugiasi tos akimirkos buvimu. Momento dzen‘as. Tai suprasti buvo didelė pamoka.
Kai galiu, nerašau vienas, užsidaręs, bet stengiuos kurti kartu su vaikais.. Jie sako - “čia pataisyk, čia gali būti linksmiau, čia per liūdnai baigiasi, nenoriu taip”.
Jūsų  knygos išties ypatingos, turinčios gilią moralę, kiekviena knyga atspindi vis kitą prasmę, pamoką. Pasakos persmelktos darna ir išmintimi, tiek krikščioniška, tiek rytų dvasinių mokymų, bet kartu ir labai lietuviškos, patriotiškos.  Kartais atrodo, kad Jūs turite sąmoningą planą išugdyti naują, visai kitokią Lietuvos kartą?
Kiekvieno žmogaus kelyje yra laipteliai, etapai. Pirmasis etapas - egoistiškesnis, kai dar tik nori įsitvirtinti visuomenėje, pasitikrinti profesijoje. Nugalėti konkurentus, būti geriausias...
Paskui, kai jau įsitvirtini, supranti, kad tai ganėtinai beprasmiška. Viskas iš dulkių ir į dulkes... Tuomet atsiranda Dvasia – ji pasirodo knygose, gamtoj, koncerte, bažnyčioj – visur aptinki Ją. Iš tylos atsiranda dvasiniai mokytojai ir draugai... Paskui pripranti prie šios dvasinės ramybės ir pradedi ramiai miegot. Bet vieną rytą pabundi ir supranti, kad gyvenime smagu turėti  kokį nors virš‘uždavinį, atlikti kokį nors super‘mažmožį. Tą akimirką kosmose kažinkoks Aladinas apsidžiaugia ir atskuba tau į pagalbą. Vaikai juk taip pat dažnai nutaria išgelbėti pasaulį, susikauti su slibinais ir drakonais. Pasakose tik trenkti drąsuoliai arba trečias brolis Jonas tokiais niekais užsiima, o kiti normaliai „kala babkes“ ir yra drakonų rinkos dalyviai (šypteli).
Man ta trečiojo brolio, fantazuotojo būsena pažįstama. Kai imi savęs klausinėti – o ko mano siela nori šiam pasaulyje, kas jai gera? Tada apsidairai ir pamatai vaikus - savo ir ne tik savo. Paskui pamatai suaugusius ir lygini... Ir pagalvoji, kad turi atsirasti nauja karta, kuri išgelbės Lietuvą, o mūsų virš‘uždavinys yra gana elementarus – padėti tokiai kartai užaugti. Nes mūsų politikai kol kas nepajėgūs to padaryti. Bet jie nekalti, nes obuoliai nuo kolūkinio sodo toli nenurieda. Jie ir patys užaugo drakoniškose sąlygose, kai reikėjo alkūnėmis vieni kitiems dantis daužyti. Tas dantų daužymas vyksta ir toliau, bet nevyksta kūryba. Lietuvoje dvidešimt metų vyksta dantų daužymasis, o kai vyksta karas, mūzos užsičiaupia ir dantų neberodo.
O vaikuose noro kariauti nėra. Ir nebus, jeigu jie neperims iš tėvų neteisingosios inercijos “ o dabar - padaužykim vieni kitiems snukius!”. Tik tada gali prasidėti tikroji Lietuva – garbinga ir teisinga, nesavanaudiška... Ta, kuri dar neprasidėjo, lūkuriuoja. Kol kas yra tik Lietuvos galimybė, prielaida ir ta prielaida lūkuriuoja.
Psichologai sako, kad labai svarbu turėti tikslą, motyvaciją. Kai turi tikslą ar porą rimtų tikslų, tuomet gyvenimas ima sektis. Mano tikslas, kad mano vaikai (ir kiti Lietuvos vaikai) būtų laimingi, išmintingi, nenusigertų, nenusimeluotų, nenusipavydėtų, nenusibijotų. Tada rašai pasakas. Žiūri į savo vaikus, matai, auga vaikas, turi baimių, kompleksų. Kamuoja, pavyzdžiui, baimė, kad mama išeis ir nebegrįš. Galvoji, reikia tą baimę kaip nors nuraminti. Tada parašai apie pelytę Zitą, kuri tupėjo po lova ir bijojo, kad mama išeis į parduotuvę ir nebegrįš. Prieš tai skaitai ir psichologines knygas, K.G.Jungą ar kitus autorius. Ir rašai apie pelytę Zitą ir arklį Dominyką.
Intuityviai jauti, kas visuomenėje yra aktualu. O aktualu vis tas pats - nuo amžių pradžios yra aktuali meilė. Kuo daugiau turim meilės, tuo mažiau baimės, neapykantos.
Nenorėtumėt atsidurti valdžioj ir sukurti gyvenimą Lietuvoje kaip pasaką?
Pasvajoju, kad būtų smagu, jei gyvenimas Lietuvoj sektųsi, kaip graži pasaka... Stebiu, kas vyksta Lietuvoje, politikoje ir vadinamajame kultūros pasaulyje. Kartą net kvietė padirbėti  kultūros viceministru, stvėriausi už galvos ir pradėjau galvot – pala pala, o kas tai yra kultūra? Kultūros ministerija – kas tai? Su kuo ji valgoma? Ir ką ji turi daryti? Pradėjau  ieškoti atsakymų.
Radau apibūdinimą A.Šveicerio knygoje „Kultūra ir etika“, kad pagrindiniai kultūros požymiai yra optimizmas ir dora. Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama žmonėms, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Ir tada supratau, kad iš visų menų, kurie egzistuoja Lietuvoje, bene pats kultūringiausias yra rašymas vaikams, spektaklių vaikams kūrimas. TV laida „Gustavo enciklopedija“ – menų menas. „Keistuolių teatras“ irgi akivaizdus kultūros reiškinys. O daugelis meno, kuris nūnai yra valstybės finansuojamas, (kitąsyk net milijonais), dažnokai šių kultūros savybių neturi.
Ir tada pagalvoji - o gal Kultūros ministerija ne visuomet finansuoja kultūros reiškinius? Gal kartais finansuoja psichoneurologinę saviraišką, gal kartais ir pramogų verslą, saliutų šou, gal kartais ir pornografiją pafinansuoja, o kur čia yra kultūra?..
Kai mes turim ne tiek daug lėšų biudžete, skirtų kultūrai, ir spėriai išvažinėjančią iš Lietuvos visuomenę, tai kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie padeda mums išlikti kaip tautai. Susitelkti... Šeima, dora, atsakomybė, blaivus požiūris, savigarba, istorinė ir pilietinė savimonė...
Ne visos saviraiškos formos yra kultūra.
Jūs pats turite daug vaikų ir anūkų, susitinkate su skaitytojais, bendraujate su vaikais, matote jų pulsavimą, ritmą, gyvenimą. Koks jis yra? Kokia dabar vaikystė Lietuvoje? Ko labiausiai trūksta vaikams, ko jie pasigenda?
Reiškinys dvilypis. Progresas ir regresas eina greta. Ir nežinai, kuris prie finišo linijos ateis pirmas. Lenktynės gana baugios.
Viena vertus, važinėdamas po Lietuvą matau daug sąmoningų vaikų - ypač provincijos miesteliuose, kas žavi ir įkvepia. Jeigu Lietuvą matyčiau tik iš televizoriaus ekranų ar iš pagrindinių dienraščių puslapių, turbūt galvočiau, kad reikia krautis lagaminus ir greitai važiuoti iš čia, nes baisesnio krašto nėra. Tačiau kai nuvažiuoji į Kuršėnus, Kretingą, Antazavę ar dar kokį miesteliuką ir pamatai kokie auga vaikai, supranti, kad viskas tvarkoj. Yra dar vietų, kur juodoji antikultūros ranka nepasiekė ir vaikų neužsmaugė. Kartais atrodo, kad iš provincijos dar gali ateiti dora, nuoširdumas – tos tikrosios savybės, kurios motyvuodavo lietuvius dirbti savo kraštui, aukotis, eiti į partizanus ir išlikti šitam krašte.
Kita vertus, matai ir tai, kad egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams, kartais balansuojanti vos ne ant pedofiliško meno ribos. Vaikai yra įtraukiami į visokius suaugėliškus šou, žaidimus, apsirengia lengvo elgesio merginų rūbais ir pradeda per televiziją šokti tokius šokius, kokių jų metų mergaitėms šokti nederėtų... Tuomet imi galvoti, kad gal sąmoningai siekiama, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau jaunų prostitučių ir prostitutų. Ne mamų ir tėvų...
Elementarus pavyzdys – mes su dukrelėm žiūrėjome „Žvaigždžių duetus“. Ir staiga matau - trys gražios blondinukės su juodaodžiu dainininku scenoje, jos glaustosi apie jį ir dainuoja „jei tau reikia meilužės, aš pasirašau“. Mano dukrytės klausia, ką reiškia „aš pasirašau“? Ir labai nelengva paaiškinti vaikui. Norom nenorom pagalvoji, koks kodas liks jų pasąmonėje? Trys princesės grupiniuose santykiuose su svetimtaučiu nepažįstamuoju?...
Neįsivaizduoju,  kaip su tuo reiškiniu kovoti, nes tai rodoma kone per visas televizijas. Dominuoja pramogų ir sekso industrijos jėga, kuri nusineš labai daug vaikų.
Ar nemanote, kad apskritai vaikams kuriamas toks įspūdis, kad tikras kokybiškas gyvenimas turi būti kaip pramoga? Kas tą galėtų atsverti – šeima, normali žiniasklaida vaikams, kurios nėra?
Situacija ganėtinai katastrofiška, švelniai tariant. Originalių lietuviškų filmų, spektaklių, TV ar radio laidų, skirtų paaugliams neturime iš viso. Kartais ironiškai galvoju - gal toks Dievo planas, kad čia mes laisvoje Lietuvoje susinaikintume, išnyktume? Arba liktų stipriausi?
Mano darbinė veikla prasidėjo nuo „Lietuvos Pionieriaus“ 1985 metais. Buvo toks laikraštukas, skirtas 10-15 metų jaunimui. Iki šiol prisimenu, kokios etinės vertybės ten buvo deklaruojamos. Mes sklandžiai integravomės į persitvarkymo laiką, stengėmės, kad atsirastų  dvasinės, tautinės, religinės temos. Jos kitoje suaugusiųjų spaudoje buvo gan kruopščiai cenzūruojamos, bet „Lietuvos pionieriuje“ glavlitas to nepastebėjo: ir prasidėjo temos apie kunigaikščius, apie Dievo ieškojimus, apie ikikrikščioniškos Lietuvos kultūrą. Bet buvo vienas vyr. redaktorės I. Šileikaitės tabu – vaikams neturi būti grubumų, vulgarumų; situacijų, kurios keltų neviltį. Žurnalistika paaugliams turi mokyti kilnumo, pagarbos, turi versti ieškoti sprendimo – didžiumos šių reikalavimų dabartinė žurnalistika nebeturi.
Tikrai keistas dalykas, kad Nepriklausomoje Lietuvoje neturime normalios žiniasklaidos 10 – 15 metų  amžiaus grupei, kuri labiausiai pažeidžiama alkoholio, narkotikų. Užtat turim kur reklamuoti visokius mixus, šmiksus, gėrimukus, kurie padaro taip, kad 15 m. vaikas jau yra alkoholikas, o 20 m.-  impotentas. Labai greitai vyksta degradacija. Ar ne paradoksas – okupantų valstybė labiau rūpinosi mūsų vaikais, negu mes patys dabar...  Manau, ir G.Vainauskas “Komjaunimo tiesoje” daugelį dalykų nebūtų galėjęs rašyti, ką jis rašo dabar “Lietuvos ryte”.
Ką daryti su tuo reiškiniu?  Pirmiausia, turėtų būti valstybės pozicija. Kaip ji galėtų reikštis? Kontroliuoti draudžiančiais įstatymais yra gana sudėtinga, bet labai geras svertas yra mokesčiai. Nuo mokesčių galėtų būti atleista ta pozityvi nebulvarinė žiniasklaida, kuri yra valstybei naudinga. Kuri dirba su valstybe ranka rankon – bet tai nereiškia, kad nekritikuoja, ji tiesiog negriauna. Ji yra psichologiškai motyvuota, kad žmonės mylėtų šitą kraštą, kad analizuotų, ieškotų išeičių, o ne pagiežingai keiktų savo pačių išsirinktą valdžią, paskui nusigertų ar išvažiuotų.
Buvo stiprus straipsnis “Lietuvos susinaikinimo fenomenas” - praėjusių metų žurnale “Psichologija tau”, jį parašė du psichologai G. Chomentauskas ir D.Pūras.. Šį rašinį ant stalo reiktų turėti ir poniai Prezidentei, ir visiems kitiems politikams. Įstrigo dvi pagrindinės mintys. Viena: tuo metu, kai Lietuvos ekonomika nerealiai augo (2005-2008 m.), atlyginimai, kreditai, atostogos užsienyje ir t.t.  -  visos apklausos rodė, kad žmonės nusivylę, nes jų gyvenimas (atseit) kasdien nerealiai blogėja. Tai rodo, kad mes gyvename mele - fiktyvioje (hipnotinėje) realybėje. Spauda mus užhipnotizavo neatpažinti, kas yra iš tiesų – ir ta blogio iliuzija tapo realesnė už realybę.
Antras dalykas tame pačiame straipsnyje: buvo atliktas pirmųjų dienraščių puslapių (“New York Times”, “Žečpospolita” ir “Lietuvos ryto”) tyrimas - koks yra santykis neigiamos informacijos ir teigiamos. Lietuviškas dienraštis keturis-penkis kartus neigiamos informacijos dominavimu lenkė visas saugios psichikos normas. Atsiverti kiekvieną dieną ir gauni kuoka per galvą – nieko gero šioj Lietuvoj, nebuvo ir nebus... Todėl normalu, kad žmonės išprotėja, nes Žodis virsta kūnu.
Pasakoje viską galima atsukti atgal. Galima parašyti, kad Lietuva yra rojus žemėje. Kad čia švarios upės ir miškai, kad čia soduose auga obuoliai, su kuriais kramtant galima šnekėtis ir jie tave išgydys nuo hipnozės, neurozės ir primins apie rojų, kuris yra čia ir dabar.
Kur, jūsų nuomone, buvo padarytos pagrindinės klaidos ir gal nevėlu jas taisyti?
Kai Pietų Korėja atgavo savo savarankiškumą, jos ekonominio atsigavimo fenomenas buvo milžiniška investija į švietimą. Kažkur skaičiau, kad iš pradžių jie paskelbė, jog kviečia viso pasaulio mokytojus keliems metams į mokyklas, ypač į pedagoginius universitetus ruošti studentų. Kitų šalių pedagogams tai patiko, nes jiems pažadėjo gerą uždarbį. Po kelių metų išvažiavę jie paliko visą sistemą, paremtą naujausiais metodais, tyrimų laboratorijas ir t.t. Ir staiga valstybė milžiniškais žingsniais pradėjo eiti į priekį, ekonomika ėjo iš paskos.
Mes atvirkščiai - iš pradžių bandėme ekonomiką statyti, bet dabar regim, kad ekonomika be kultūros ir švietimo užaugo grobuoniška. Galima iš naujo pergalvoti koncepciją ir keisti žaidimo taisykles. Tačiau inercija yra didelė, bus sunku. Pedagogo darbas gerokai nuvertintas - į šią specialybę dažnai stoja tie, kurie niekur kitur neįstojo. O čia turėtų stoti tie, kurie turi įgimtą kantrybę, meilę, pašaukimą dirbti su vaikais. Kurie su vaiku bendrauja pagarbiai, kaip su sau lygiu.
Vakarų švietimo sistemos ir netgi rusų naujosios pedagogikos srovės paremtos netgi ne partneryste, o vaiko išaukštinimu - “aš tau padėsiu, aš esu laiptelis, o tu lipsi aukščiau ir per mane perlipsi”.
Pamenu Jonų bažnyčioj tėvas Antanas Saulaitis Velyknaktį visiems plaudavo kojas. Tikro Mokytojo darbas ir yra toks - nuplauti ateinantiems kojas. Ir mokyklose reikėtų tokių mokytojų. Tokie mokytojai turėtų būti ruošiami pedagoginiame.
Nuo senų laikų pas mus, o ypač artimuosiuose rytuose yra gerbiamas senyvas žmogaus amžius. Ir tarsi tas vaikas visą gyvenimą turi laukti, kada taps senas, kad jį  pagaliau pradėtų gerbti. Humanistinė pedagogika atvirkščiai kalba,  kad gimęs kūdikis yra vertas tokios pačios pagarbos kaip bet koks garbus profesorius. Ar čia irgi yra kažkokios mūsų spragos?
Visuomenė negali perduoti vaikams tai, ko nėra gavusi.  Jei negavai iš tėvų suvokimo, kaip vaiką reikia mylėti ir jį aukštinti, tai tą sampratą pirmiausia privalu pakeisti savyje. Sunku suvokti, kad atėjo didesnis už mane, bet šis sovietinis požiūris kinta. Tėvai juk irgi yra savotiški egoistai, jie nori savo vaikui ko geriausio, tad ši tendencija Lietuvoje pamažu keičiasi.
Bet atsirado kiti momentai, kurių nebuvo sovietmečiu:  jeigu vaikas ne kokių nors turtingų verslininkų atžala, dažnai mokykloje jis yra niekas, “ką čia su juo daug cackintis”. Ta pažiūra, deja, egzistuoja. Mokytojų didžiausia klaida – vaikų išskyrimas, simpatijos-antipatijos ekonominiu ar kitokiu pagrindu.
Ir ne vien tik ekonominiu aspektu išskirimas egzistuoja. Juk visa sistema nuo mažens  paremta konkurencija, išskirti tuos, kuriems geriau sekasi, kurie imlesni, pirmi aplink stadioną apibėgo, uždavinį išsprendė. Vėlgi diskriminacija. Juk kaip ir mūsų visuomenėje, taip ir vaikų ugdyme viskas orientuota į rezultatą, o ne į patį procesą, kūrybos, atradimo džiaugsmą, tiesiog buvimą...
Gyvenimas - parodoksų kupinas. Kažkuriam A. Mamontovo interviu skaičiau, kad mokykloje iš muzikos jis turėjo prasčiausius pažymius. J.Ivanauskaitei irgi nesisekė dailė mokykloje... Bet gyvenimas parodė, kad mokytojai tiesiog neatpažino jų gabumo, neatskleidė.
Mano gyvenime irgi buvo panaši situacija: kai universitete pradėjau rašyti “Rudnosiuko istorijas”, nusiunčiau jas į „Nemuną“ ir gavau atsakymą – „Miniatiūros primityvios, neišmintingai naivios, nespausdinsime.“ Paskui po kelių metų ta knygelė buvo išleista ir pelnė geriausios metų knygos vardą.
Dabar, kai visa tai prisimenu, darosi graudžiai juokinga. Tad mieli vaikai, jei skaitote šitą tekstą: jeigu jums kas nors sakys, kad esat negabūs, tai žinokit, kad ta teta ar dėdė yra likimo nuskriausti žmonės. Jiems vaikystėje kažkas kažko neleido ir jie dabar kerštauja drausdami kitiems. Jie neatpažįsta spontaniško, kūrybinio džiaugsmo.
Prieš kelis metus į Vilnių buvo atvažiavęs Dzen’o mokytojas iš Vengrijos. Jis pasakojo, kaip pirmą kartą atvažiavo į Korėją. Jis žinojo, kad turės važiuoti į dzen‘o vienuolyną, kur mokysis kaligrafijos, tad jam reikėjo nuvykti į supermarketą ir nusipirkti kaligrafijos priemonių. Jis užeina į milžinišką parduotuvę, renkasi sau dailės priemones ir mato - eina pasimetęs dviejų metukų vaikas ir šaukia „mama, mama“. Pasidairo ir vėl šaukia. Jam, europiečiui, baisu - panika! Help!!! Jis bėga prie prekeivių ir sako „žiūrėkite, vaikas pasiklydo“. Visi žiūri į jį ir nieko nesupranta - “kas yra? Viskas tvarkoj”. Jis kalbos gerai nemoka, bet suvokia, kad nieko kito nebelieka, tik stebėti šiuos „širdies neturinčius žmones“ ir nelaimingą, pasimetusį vaikelį. Paskui pamatė, kad tas vaikas - lėtai eidamas ir vis leisdamas savo signalą - kitam parduotuvės gale sutiko savo mamą. Ji išnėrė su pirkiniais, paėmė sūnelį už rankos ir jie ramiai nuėjo prie kasų.
Jam buvo pamoka, kad šioje situacijoje viskas buvo tvarkoj nuo pat pradžių - vaikas ugdėsi pats. Jis viską darė teisingai – judėjo, nuolat signalizavo apie save, kad mamai būtų lengviau jį rasti.
Mes kartais stengiamės pernelyg apsaugoti savo vaikus, kad tik jiems būtų lengviau ir nieko nenutiktų. Kad nepajustų nerimo. Tuos dalykus, iš tiesų, truputį reikia pajusti. Tik taip leidžiama vaikui pačiam būti savimi: pačiam surasti išeitį iš vienos ar kitos keblios situacijos. Tada supranti, kad bėdos yra didžiausi mokytojai. Kai susiduri su bėda, išeini žymiai stipresnis.
Kaip Jūs vertinate vaiko atejimą į šį pasaulį, gimties stebuklą, jo autentiškumą? Kodėl net Katalikų bažnyčia, pasisakydama už natūralią žmogaus mirtį, niekuomet nekalba apie natūralų gimimą? Juk žmogus turi teisę ateiti natūraliai į šį pasaulį?  Šiuolaikinės medicinos požiūris į naują gyvybę yra labai konvėjeriškas, materialistinis, Cezario pjūvis tampa nebe gyvybės gelbėjimu, o įprasta norma. Kaip Jūs savo vaikų laukėtės? Kaip matėte gimimą, atėjimą?
Džiaugiuosi, kad daugelis dalykų dabar daromi kitaip. Privatūs gimdymo namai, kur vaikas gali gimti pagarboj, kur galima rinktis netgi gimdymą vandenyje. Kur gimdyme dalyvauja tėvas... O ir pačiam laukimosi procese jau dalyvauja net ir psichologai, patariantys nuo pirmų dienų kalbėt su vaiku ir dainuoti jam, kol jis dar pilve.
Tų dalykų, kai atsirado pirmieji mano vaikai – dar nežinojau, viskas buvo intuityviai. Dalyvavau beveik visų savo vaikų gimimuose, džiaugiausi pirmomis jų gyvenimo minutėmis galėdamas juos priglausti ir pajusti. Mums pasisekė, nors ir gimdėm valstybinėse gimdyklose, bet gydytojai buvo nuostabūs.
Tik gerokai subrendęs supranti, kad bet koks grubumas toje šventoje aplinkoje yra netoleruotinas. Tiek iš vyro, gydytojų, seselių pusės. Kuo daugiau pagarbos ir švelnumo Ateinančiam, tuo daugiau jis gauna gyvybinės energijos, palaimos būti laimingu žmogumi.
Vaikutis labai anksti viską ima girdėti ir jausti. Šiuolaikinė psichologija jau žino, kad vaikas viską girdi, netgi būdamas mamos pilve. Jei jis išgirsta samprotavimus apie abortą, jo dvasinė raida gali komplikuotis. Mažylis gims liūdnas, žinodamas, kad nėra laukiamas.
O ar Jūs tikite, kad vaikai pasirenka tėvus?
Čia tikslių atsakymų nėra, tai daugiau tikėjimo arba spėjimų, įžvalgų dalykai. Ne visuomet pats tai patiri, kartais kas nors pasufleruoja. Vienas iš tokių unikalių pasufleravimų nutiko ir man. Kažkada sukūriau dokumentinį filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Ten buvo kalbama apie sielos kelionę, kaip siela išeina iš kūno ir ką ji tuomet patiria. (Žinoma tema, kiekviena tauta turi savo „Mirusiųjų knygą“. Lietuviai irgi turi J.Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių ir vėlinų“.)
Taigi, kūriau filmą remdamasis žmonių, kurie išgyveno mirtį, pasakojimais. Paskui po premjeros mes sėdėjom su draugais ir diskutavome, kaip ta siela išeina į dangų ir atvirkščiai - kada jinai ateina į kūną. Ar pastojimo metu, ar prieš gimimą, ar gimus?... Buvo kambary šešių metų mergaitė Marija. Ji nugirdo mūsų pokalbį ir įsiterpė - „aš žinau, kaip yra“. Klausiam, -” iš kur tu žinai?” Sako – “atsimenu”. “Ką atsimeni?” Ji: - „mes ten žaidėm, žaidėm, pavargom ir atsigulėm. Aš nuėjau ir atsiguliau į tokį ovalinį rožinį kambarį. Užmigau ir sapnuoju. Matau žemę, miestą kažkokį iš viršaus. Matau tiltą, per kurį skuba daug žmonių. Ir regiu - eina vienas prieš kitą du žmonės – vyras ir moteris. Ir aš labai užsinoriu, kad jie susitiktų. Sustotų ir pasikalbėtų. Jie taip ir padaro. Jie susidraugauja, įsimyli ir tada aš atėjau į žemę.“
Tos mergaitės tėvai susižvalgo ir sako - “taigi tiksliai, mes ant tilto susipažinome”... O mergaitė užbaigė tokia mintimi: „bet aš žinau, kad visa tai, ką mes veikiame čia, yra tik sapnas. Tačiau vieną dieną sapnas baigsis, aš vėl prabusiu savo mažam ovaliniam rožiniam kambary ir mes žaisim toliau.“
Apie tą mergaitę diskusijoje dalyvavusi rašytoja ir aktorė Birutė Mar parašė knygą „Marija ir pūkelis”.
Dažnai iš tiesų neaišku, kas čia yra protingesnis. Mes vaikus mokom mokom, o kartais naudinga ir jų paklausyti. Nes jie dar „atsimena“. Galbūt išgirstume daug netikėtų dalykų.
Kaip Jūs elgiatės savo šeimoje? Kaip balansuojate tarp vaikų auklėjimo ir lepinimo?  Autoritarinės, senosios auklėjimo sistemos šalininkai pasakytų, kad vaikai dabar labai lepinami. Ar vaikus reikia lepinti?
Disciplinos mokymas yra labai geras dalykas, tik jis neturi būti prievartinis, reikia mokėti kažkaip susitart su vaiku. Parodyti vaikui, kiek daug jis tuo būdu laimi – čia Austėja su Gabrielium yra profesionalai.
Taip Dievulis surėdė, kad pirmi du mano vaikai buvo sūnūs. Tuomet buvau įsitikinęs, kad berniukai turi būti griežčiau auklėjami, t.y. - gauti iš tėvo “vyriškumo“ mokyklą. Vėliau to gailėjausi, per vėlai supratęs, kad tai daryti nebuvo būtina. Todėl džiaugiuosi, kad vyriausias sūnus, kuris ir pats dabar turi nemažai vaikų, to nebedaro. Negatyvi pamoka išvirto į gerą.
O paskui Dievulis atsiuntė tris dukras. Su merginomis visiškai kitaip: jos mane taip suvyniojo, suvystė, padarė iš manęs gerą ir švelnų tėvą, kad dabar neturiu jokios valios nei balsą kelti, nei ko nors reikalauti.
Kartais, tiesa, pabandau į seną vagą įšokti, subaru ir žiūriu - Julytės lūpa timpt timpt ir iš karto suprantu, kad šoviau pro šalį. Viską galima pasiekti švelnumu ir susitarimu.
Kai kurios rytų tradicijos teigia, kad vaiko lepinimas yra tiesiog būtinas: sakoma, kad iki septynių metų vystosi jo ego. Tai yra apatinės grubesnės čakros, kuriose žmogus turi realizuoti save kaip savanaudį. Šiame etape jis nori, kad viskas būtų jo – ir tokiam amžiuj jis tokią teisę turi! Jeigu tuo laikotarpiu atimi iš jo šią teisę, vaikas visam gyvenimui gali likti savanaudis, nes tuomet negavo, kai privalėjo gauti. Jis neperaugo į atiduodantįjį. Jei vaikas viską gauna, laiku susiformuoja jo ego ir nuo 9-10 metų jis pereina į Širdies lygmenį, kai pradeda rūpintis kitais. Gal ir yra tame tiesos...
Ramunė (mano žmonelė) buvo (ir yra) toji mama, kuri viską leisdavo ir leidžia. Ji lepino, o aš buvau tvarkos sergėtojas. Dabar mūsų padėtys pasikeitė, nes merginos mane tiek nuginklavo, kad aš neturiu jokių komentarų, ką jos bedarytų.
Todėl ir Ramunei kartais tenka pakelti balsą ir sakyti: einam, panos, indus susiplauti.
Yra dar vienas rytietiškas Ajurvedos požiūris į vaiko raidą. Senoji jos išmintis byloja, jog per pimuosius septynis metus vaikas turi suvokti, kad pasaulis yra geras, per antruosius, kad jis- gražus, o per trečiuosius, kad pasaulis -teisingas. Tokiu požiūriu vadovaujantis vaikams iki septynerių negalima skaityti jokių baisių pasakų. Kaip Jūs žiūrite į pasakas su bloga pabaiga, į lietuviškas, žiaurias pasakas?
Kiekvienas amžius susikuria savo pasakas. Tiek vaiko, tiek civilizacijos... Jeigu aplinkui siaučia maras, jei vaikai lieka našlaičiais, jiems kažkaip reikia tą situaciją išgyventi. Tada atsiranda pasakos, kurios moko, kaip išgyventi net ir tokiose aplinkybėse. Siaubo pasakos, kažkuria prasme, yra gerai. Esant ekstremaliai situacijai (kai tave tremia, engia) ir jeigu tu esi skaitęs siaubo pasakų, gali nepasimest. Neišprotėt... Gal net sugalvoti būdą, kaip iš tos situacijos pabėgti. Tavo pasąmonė veikia, atsimena.
Bet kažkodėl nebesinori matyti tokios visuomenės, kuri privalo gyventi tarsi užkoduota apokalipsei. Nenorom pradedi galvoti - “Eglė žalčių karalienė” – kokio amžiaus vaikams ji skirta? Ar vaikams? Ar ji tinka mano vaikams? Ką ta pasaka mums pasako? Aišku, ji yra filosofiška, sukrečianti - apie išdavystę, apie egzistencinius išbandymus. Jos kodas – Dievas sukapotas į gabalus, Dievo giminės pavirtę medžiais, o tie, kurie tai padarė – esam mes, lietuviai. Ir vaikštom iki šiol - su kruvinais dalgiais rankose,  žiūrim, kas čia dar galvą kiša. Iš čia genetinis pavydas gabesniam, kitokiam... Kartais pasąmonė gali būti užprogramuota ir labai negatyviam savęs suvokimui.
Tos pasakos bijau nuo vaikystės. Negera galvoti, kad esame tokie. Manau, kad mes kitokie. Mes esam nepabudę žilvinai-milžinai.
Tačiau viena, neseniai išgirsta pasakos versija įkvėpė galvoti, kad galbūt kada nors tą pasaką galima bus perrašyti. Ji skamba maždaug taip: broliai sukapojo Žilviną į septynis gabalus, bet bijojo išmesti jį į jūrą, kad netyčia gyvatės gabalai nesusijungtų. Jie išvežiojo žalčio gabalus po visą kraštą, užkasė  atokiai vienas nuo kito ir septynis kalnus supylė.
Ši pabaiga jau linksmesnė, nes yra galimybė žalčiui atgimti – susijungti visoms sukapotoms dalims. Vadinasi, mitas neatmeta galimybės prisikelti.
Mes tokiose pasakose galim apgailėti žmonių žiaurumą, kuris vyrauja per šimtmečius, nes Dievas visuomet yra žudomas. Ir Žilvinas, ir Kristus. Tik antruoju atveju paliekama raidos, prisikėlimo galimybė, o Žilvino pasaka tarsi be vilties.
Kalbant apie laimingas pabaigas: juk taip norisi, kad Sigutė atgimtų iš tos duobės ne tik paukšteliu ir pasakytų visiems, kad negalima duobučių su žarijomis kasti, kad atėjo nauja era. Kad galima elgtis ir kitaip.
Žinau, jūsų šeima yra tikinti. Kaip į savo vaikų gyvenimą atvedėte Dievą? Kokią religiją išpažįstate?
Yra įvairūs tarpsniai gyvenime... Buvo laikas, kai mes su Ramune buvom labai uoliai praktikuojantys katalikai. Paskui nutiko dalykai, kurie privertė permąstyti, paieškoti ir kitokių įžvalgų. Pažiūrėti, kas egzistuoja šalia ir ar tai dera tarpusavyje. Man niekada nebuvo artima samprata, kad egzistuoja tik viena forma. Formų yra labai daug, ir visi keliai veda pas Dievą.
Kažkada buvo susitikimas su moksleiviais Kaišiadoryse ir jie sako -” o Jūs tikite, kad yra šėtonas?”. Sakau - “Tikiu. Jis yra Dievo bendradarbis ir veikia su juo susitaręs. Skaitykit Jobo knygą...”. Tada jie manęs klausia - “tai kuo skiriasi Dievas nuo šetono?” Reikėjo kažkokį kalambūrą greitai sugalvoti. Sakau, - „skiriasi vienu jungtuku, Dievas sako „ir... ir...“, o šėtonas „arba... arba...“
Kai katalikybėje sutinku tą „arba... arba...“, atsitraukiu, pabūgstu. Man svarbu, kad būtų leista būti kataliku, besidominčiu budizmu, senuoju lietuvišku tikėjimu. Tokia ekumeniška vieta buvo Orvydų sodyba. Tolerantiška vieta yra ir Kretingoje, Pranciškonų vienuolyne. Ten jauti Dvasią, meilę... Taip pat Pakūtuvėnuos.
Prieš porą metų sukūriau filmą „Kai aš buvau partizanas“ - tą filmą galima išsišifruoti ir kaip galimybę grįžti į savo praeitą gyvenimą. Mane pakvietė pranciškonai į Kretingos vienuolyną tą filmą parodyti. Aš klausiu – „ar mes tikrai tokį filmą galime čia žiūrėti. Jame yra reinkarnacinių užuominų?“ Brolis Benediktas pradėjo juoktis ir sako - “Vytai, taigi nėra nieko, ko Dievas nėra sukūręs.”
Kaip Jūs vertinate Indigo vaikų teoriją? Ar tikite, jog dabar gimstantys vaikai yra kitokie, jog dabartinis permainų laikas prišaukė į žemę tobulesnes sielas?
Manau, kad dabartinė mūsų (Lietuvos) visuomenė dar nepasiruošusi apie tai diskutuoti. Vis dar dominuoja kontrolieriai, linkę matyti vaikus kvailesniais už suaugusius. Tai primena sovietinį galvojimą, kad viršila bet kada gali duoti eiliniam kareivėliui į nosį ir bus teisus. Aš pasakyčiau paprasčiau – beveik visada vaikai gimsta gabesni! Tai yra evoliucija ir tėvai turėtų tuo džiaugtis. Ir aš savo vaikuose matau, kad jie už mane yra visa galva labiau labiau...
Kartais reikia labai džiaugtis, kad obuolys nuo obels labai toli nurieda ir tai yra mūsų šansas. Jei vaikai nuriedės toliau į natūralią pievą – kas čia blogo? Juk mūsų gražiausia tautos dalis buvo išnaikinta - partizanai, Sibiro tremtiniai ir egzilis – išnyko didžioji dalis mūsų dvasinio elito, sąmoningosios tautos dalies. Liko mutavęs, postsovietinis, prisitaikėliškas mentalitetas. Nedaug ką galima iš to išmokti, nebent – kaip nesielgti.
Beje, kalbant apie genetines mutacijas... Prisimenu filmą apie japonų mokslininką ekologą, kuris kryžmino muses ir darė genetinius eksperimentus: švitino visaip radiacijomis ir tikrino iki kiek gali išsigimti rūšis. Kai išsigimimai pasiekė aukščiausią tašką, staiga tik op ir gimė sveikas palikuonis! Tam tikru momentu įsijungia dieviškasis faktorius ir atsistato viskas!
Apie Lietuvą taip pat esu linkęs manyti, jog mumyse yra dar tas sveikas genas, tik jis miega. Jis trumpam atsistatė per sausio 13-ąją, bet paskui vėl užsnūdo. Tačiau vieną dieną jis pabus – gal atsistatys visam laikui ir mes tapsime labai gražiais žmonėmis.
Nemažai dvasingų žmonių atvykę iš užsienio, sako jaučią, kad čia, Lietuvoje, yra kažkas didinga, nesuvokiama, bet jaučiama... Gal kokia nors pasaulio pramotė čia miega ir ji bunda. O kai pabus, mūsų kraštas gali tapti kelrodžiu. Ir Oskaras Milašius tokią ateitį yra išpranašavęs, tačiau jo pranašystėje yra vienas “bet”- nebent dora, kurią iš kartos į kartą perneša moterys, bus sunaikinta.
Kad ir kaip tai davatkiškai beskambėtų, bet aš matau, kad Lietuva tą šansą, galimybę tapti Šiaurės Atėnais pamažu praradinėja.
Įvairios dvasinės kryptys, astrologai, ezoterikai vieningai skelbia, jog gyvename ypatingu lūžio periodu. Jūs tikite tuo, kad mūsų žemei, civilizacijai, apskritai žmonijai atėjo lemtingo pasirinkimo laikas? Kad    išgyvename virsmo periodą, kažko pabaigą ir naujo pradžią?
Akivaizdu, kad baigiasi ciklas, jaučiama, kad pasaulis toliau toks būti nebegali. Ne tik sąmonė, bet ir ekologija rodo, kad pasiekta tam tikra riba, o gamtoje viskas yra cikliška. Mes dabar gyvename krintančios bangos fazėje. Ar ta banga viską ištaškys ir nieko neliks, ar ji natūraliai peraugs į kitą bangą, perimdama gerąsias buvusios savybes ir nepernešdama blogųjų - tik laikas parodys. Tas laikas  ko gero labai greitai ateis, turėsime atsiskaityti už prisišiukšlinimus - tiek minčių, tiek gamtos.
Bet pasaulis visada laukia mesijo ir jo atnešamos naujos šviesios eros. Tik kaip mes jos laukiame? Buda yra pasakęs - jei nori perplaukti upę, nereikia sėdėti ant kranto ir melstis, reikia išmokti plaukti.
Labai paprasta: jei nori matyti šviesią ateitį, reikia pačiam švisti, keistis. Nes Tu ir esi Buda, Dievulis.
Kurdamas knygą apie Pelytę Zitą parašiau tokį (gal kai kam pasirodys ir šventvagišką?) dalyką. Kai  pasakos pabaigoje Pelytė su Kirstuku nukeliauja pas Pasaulio Karalių ir sako jam - “Mes norim tave garbinti, padovanok mums savo atvaizdą, kad bet kada pažiūrėję prisimintumėm, kaip Tu atrodai”, jie gauna iš Jo po medalikėlį su veidrodėliais. Pasižiūri ir apstulbsta -”palauk, tu juokiesi iš mūsų? Čia juk mūsų pačių atvaizdai.”. O jiems atsakoma - “Jūs ir esate pasaulio karaliai! Jūs esate mano atvaizdai!”
Nereikia bijoti pasakyti, kad ir aš esu Dievo dalis - galiu išgelbėti pasaulį. Nes būdamas abejingu galiu jį sunaikinti.
Jogų požiūriu  nėštumo ir vaiko atėjimo laikotarpis yra tikroji meditacija, palaimintas laikas, kai nustoji bėgti, atsigręži į save, išsivalai savo sielos kerteles, kad kuo švaresnė priimtum naują sielą. Įsileidus tą tyrumą, vaikiškumą ir pasakų pasaulį, grįžti prie ištakų. Juk net Jėzus sakė, kad tik tada kai tapsime tokie kaip mažutėliai, mums atsivers Dievo karalystė. Galbūt vaikai yra ne tik mūsų mokytojai, bet ir gelbėtojai?
Esminė savybė, kuri suteikia džiaugsmą ir sveikatą (ir kurios reikia vėl išmokti, kai ją užmiršti) - tyrumas. Tai kas rytuose vadinama Kundalini, yra tyrosios meilės energija, katalikiškoje tradicijoje ji vadinama Kristaus meile. Tyrumo turi vaikai, jo turi besilaukianti mama, nes vaikas ją išskaistina. Tuomet, kai tai suvoki ir pabandai sugrįžti į tyrumą, supranti kiek toli esi nuėjęs į kitą pusę. Ir kaip nelengva išvalyti savo mintis, savo sąmonę, kad atsisakytum geidulingų žvilgsnių, marazmų, pavydų. Ir kai kartais pavyksta to išmokti iš savo vaikų, žmonos, pajunti, kad Visa Tai grįžta... Tau vėl gera, ką seniai buvai užmišęs. Rojus yra mumyse.  Kaip Kristus yra pasakęs- toji ramybė, kurios jūs laukiate, yra jau atėjusi, tik jūs jos dar nepažįstate...