Grįžti į blogą
rugsėjo 08

Nenoriu skirtis su tėveliais

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Turbūt visiems tėvams, paliekantiems vaiką pilnomis ašarų akimis, plyšta širdis. Jų ašaros – dar ne viskas – dažnai mažieji klykia, įsikimba ir maldauja neišeiti. Atplėšę juos už durų apsiverkiame pačios. Žinoma, tai ne pats puikiausias būdas pradėti darbo dieną... Galbūt kai kurie šių siūlymų palengvins jūsų ir vaiko laikinas kančias. Laikinas, nes išsiskyrimo baimė – kaip ir visa kita – praeina.

Mama... dingo!

Turbūt pastebėjote, kad naujagimis leidžiasi paimamas ant rankų net ir visai nepažįstamų žmonių, atėjusių jo aplankyti. Mažylį palikusi mamai ar draugei dažniausiai jaudinatės daug labiau nei jis. Paprastai mažyliai iki šešių mėnesių yra patenkinti tol, kol jais besirūpinantis žmogus patenkina jų poreikius. Kas tas žmogus – nesvarbu, svarbu, kad vaikas nebūtų alkanas, sauskelnės nebūtų šlapios ir su juo būtų žaidžiama!

Sulaukęs pusės metų mažylis pamažu pradeda suprasti, kad daiktai ir žmonės egzistuoja net ir tada, kai jis jų nemato. Tačiau laiko sąvoka jam dar nesuprantama, tad nesvarbu, ar jūs nuėjote į tualetą, ar išvažiavote į darbą – jūsų vaikui atrodo, kad dingote. Ir mažasis ima daryti viską, kad taip neatsitiktų! Verkti, protestuoti, nepaleisti, nereaguoti į kitų žmonių raminimus...

Išsiskyrimų baimė ypač paaštrėja apie 9 gyvenimo mėnesį. Tačiau nebūtinai. Yra vaikų, kurie  išsiskyrimo baimės nejaučia, arba ji užklumpa gerokai vėliau – nuo pusantrų metų ir vėliau. Tiesiog su vyresniais būna paprasčiau – juos galima sudominti, užkalbinti. Jie paverkia minutę, o po to užsižaidžia ir net neprisimena, kad tėvai buvo išėję iki tol, kol šie grįžta. Kartais išsiskyrimo baimė gimsta staiga pasikeitus situacijai: pakeitus auklę, gyvenamąją vietą, gimus naujam vaikui, susidarius įtampai namie. Jeigu išsiskyrimų ima bijoti pradinukas, reikėtų susirūpinti – pasidomėkite, ar mokykloje iš jo nesityčioja, ar jis gerai sutaria su mokytoja.

Vaiko išsiskyrimų baimė priklauso ir nuo to, kaip reaguojate jūs. Jei bėgate į kambarį kaskart vaikui apsiverkus, jeigu (vaikui matant ir girdint) keičiate savo planus, kad tik jis nurimtų, jeigu pati apsiverkiate – tai ilgai gali išlikti ginklu, kuriuo vaikas naudosis jumis manipuliuodamas.

Jūsų jausmai

Be jokių abejonių, jus užklups daugybė jausmų – ir kai kurie net prieštaraus vienas kitam. Viena vertus, džiaugsitės, kad vaikas prisirišęs ir spinduliuoja begaline meile jums. Kita vertus, jausite kaltę, kad paliekate jį ir išeinate į darbą (ar pasilinksminti), palikdami jį liūdėti. Ir dar. Nuolatinis dėmesio reikalavimas jus gali sekinti.

Taigi prieš leisdami save įsukti į šį jausmų verpetą prisiminkite, kad išsiskyrimų baimė reiškia tiesiog štai ką – tarp jūsų užsimezgė sveikas, normalus ryšys. Jau greitai vaikas supras, kad jūs išeinate, tačiau grįšite, ir tai jam teiks pasitikėjimo bei drąsos pabūti be jūsų. Be to, vaikas bręsta emociškai ir didėja jo savarankiškumas – o juk tai tik į gera.

Kad būtų lengviau

Lengviausia bus, jei nuspręsite pralaukti šį periodą ir auginsite vaiką patys bent jau iki pusantrų metų. Žinoma, niekas neapsaugos nuo tikimybės, kad išsiskyrimų baimė užklups būtent tada, tačiau būsite apsidraudę. Suprantama, ne visos šeimos gali sau tą leisti. Pastebėta, kad kai kurie veiksmai palengvina šį tikrai emociškai sunkų (ir vaikui, ir jums) periodą.

  • Vaiko amžius. Pasistenkite nepalikti mažojo auklei, kai jam yra 8–12 mėnesių (kai didžiausia išsiskyrimų baimės tikimybė). Jei tenka, palikite tik nepavargusį ir nealkaną. Geriausia išeiti po miegelio arba pavalgius.
  • Pratinkitės. Viską darykite pamažu, tačiau nuosekliai. Nuo pat mažumės supažindinkite vaiką su naujais žmonėmis, neškitės ir veskitės visur, kur tik galite. Tuomet net atėjus išsiskyrimų baimei jam bus lengviau susidoroti. Jei turite galimybę, pasikvieskite būsimą auklę keletą kartų prieš palikdami vaiką, kad jis apsiprastų. Jei vesite į lopšelį, apsilankykite ten keletą kartų drauge.
  • Neskubėkite. Labai svarbu turėti laiko apsiprasti. Nors labai nesinori vaiko kelti anksti, vis dėlto geriau nuvažiuoti į darželį anksčiau, kad galėtumėte neskubėdami nusirengti, apžiūrėti žaisliukus, įvesti vaiką į grupę, pasisveikinti su auklėtoja ir pan.
  • VISADA atsisveikinkite. Yra milžiniška pagunda smukti pro duris, kai vaiką minutėlei užkalbina auklė. Nedarykite to. Atsisveikinkite su vaiku, nors ir žinote, kad jis pradės verkti. Tik neužtęskite. Užteks bučinio ir pasakymo, kada grįšite.
  • Ramybės, tiktai ramybės! Visiems bus lengviau, jei turėsite šiltus, bet neištemptus atsisveikinimo ritualus. Vaiko akyse visada išlikite ramūs: pasakykite, kad grįšite ir kada tai bus (pvz., po vakarienės). Nepasiduokite norui grįžti!
  • Laikykitės pažadų. Jei pažadėjote ateiti po vakarienės, taip ir padarykite. Daugybė tėvų randa įvairių pasiteisinimų: sulaikė darbe, pakliuvo į kamštį ir pan. Išimčių būti negali! Jei nenorite prarasti vaiko pasitikėjimo (kurį po to bus tikrai sunku susigrąžinti), privalote laikytis pažadų, kad ir kaip tai būtų nelengva. Kai vaikui bus maždaug septyneri metai, jis supras tokias sąvokas kaip "pasikeitė situacija", "negalėjau" ir pan. Tada galėsite susitarti, kaip "išpirkti" savo kaltę. Iki tol pasverkite kiekvieną žodį, kurį sakote.

Auklėtojos irgi ne šventos

Nors palikti klykiantį vaiką sunku, turite pasitikėti aukle ar darželio auklėtoja, kad ji žino, ką daro, ir puikiai susitvarkys. Galite susitarti po keliolikos minučių paskambinti (ir jums ramiau išgirdus, kad vaikas nurimo, ir auklei ramiau, kai žino, jog jūs nurimote). Tačiau nedarykite to anksčiau nei po 15–20 minučių – paprastai prireikia bent jau tiek, kad vaikas apsiprastų ir nusiramintų.

Kai vaikas verkia, geras pedagogas nesileidžia į ilgas diskusijas ir graudenimus: jis pasako, kad mama grįš, ir sudomina vaiką kita veikla – žaidimu, išsiveda į lauką, padainuoja ir pan. Kartais prireikia išbandyti daugybę strategijų, kol kuri nors pasiteisina, bet geras profesionalas visada ją atras.

Tad jei vaikas ir po poros mėnesių paliekamas verkia, vadinasi, jį prižiūrintis žmogus nemoka jo sudominti, tad reikėtų pagalvoti apie jo keitimą. Neleiskite dumti akių teiginiais, kad "ir taip daug vaikų", "ką man daryti, kai penki rėkia" ir t.t. Jūs savo darbe irgi turite atlikti penkias užduotis vienu metu, ir niekas nedaro jokių išimčių. Reikalaukite, kad vaiku būtų pasirūpinta profesionaliai.

Lietuvoje dar neturime profesionalių auklių tinklo, todėl – nors ir rekomenduotas žmogus – nežinia, ar jis viską daro taip, kaip turėtų. Darželiuose irgi prisiklausome visokių istorijų, taigi tėvams tenka būti tam tikrais pedagogų darbo auditoriais. Pasitikėkite savo instinktais. Jei vaikas kategoriškai atsisako eiti į darželį, pasilikti su aukle ir tai užtrunka ilgiau nei porą mėnesių, juolab jei sutrinka miegas ar apetitas – susirūpinkite. Gali būti, kad jūsų vaiku nėra tinkamai pasirūpinta. Jei pasitikite savo pediatru/šeimos gydytoju, aptarkite situaciją ir su juo, ypač jei vaiką pykina, jis apsivemia, sapnuoja košmarus, pradeda paniškai bijoti būti paliktas ir pan.

Išsiskyrimas nakčiai

Patikėkite, vaikas iš tiesų nenori išsiskirti nakčiai, o ne šiaip laiko jus prie lovos. Pasistenkite, kad ėjimo miegoti ritualas būtų ramus ir linksmas: drauge sutvarkykite žaisliukus, išsirinkite drabužėlius rytojui ir pasidėkite juos prie lovos, žaismingai išsivalykite dantukus, sukritę į lovą perskaitykite vakarinę pasaką. Svarbu, kad vaikas jaustųsi mylimas, kad žinotų, jog šį laiką skiriate tik jam.

Jei vaikas verkia ir po paskutinio bučinio, užgesinus šviesą ir išėjus iš kambario, šūktelėkite, kad jį mylite, tačiau dabar – miegelio laikas. Galite ir sugrįžti, tačiau labai svarbu, kad nepradėtumėte visko iš pradžios: neįjunkite šviesos, nepradėkite jo kutenti ar linksminti. Vaikas turi suprasti, kad dabar – miegojimo laikas. Tačiau jis žinos, kad kai jūsų reikės – būsite šalia.

Nepajusite, kaip ateis ta diena, kai vaikas užmigs be ašarų ir nė karto jūsų nepakvietęs. O iki tol – kantrybės. Patikėkite, po to prisiminsite ne tai, kaip buvo sunku, o tai, kaip smagu eiti į vaikų kambarį ir pajusti šiltas rankutes, apsivejančias kaklą 100-ąjį kartą, o mieguistose akytėse matyti begalinę meilę...