Grįžti į blogą
rugpjūčio 04

Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? III dalis

http://www.alfa.lt/straipsnis/190045

Kaip tėvai gali padėti savo vaikui? Visų pirma viskas priklauso nuo to, kiek pažengusi ir įsisenėjusi yra jūsų problema. Tačiau pradžia visiems vienoda: išbristi iš bėdos padės tik kantrybė ir švelnumas. Po atšiauriu vaiko kiautu iš tiesų slepiasi didžiulis saugumo ir meilės poreikis, tačiau jis nemoka parodyti, kad būtent tai jam yra reikalingiausia. Taigi visų svarbiausia – įgyti vaiko pasitikėjimą ir prasibrauti pro jo sieną, kad galėtumėte suteikti tai, ko jam iš tiesų labiausiai reikia.

Kaip susigrąžinti vaiko pasitikėjimą ir vėl leisti jam pasijusti saugiam?

Turbūt suprantate, kad po visų kovos mėnesių ar net metų tai nebus lengva. Juk turbūt jau pripratote, kad dauguma atsakymų į jūsų klausimus yra tiesiog „gerai“ arba „nieko“. Kaip sekėsi mokykloje? – Gerai. Ką veikėte darželyje? – Nieko. Žinoma, su tokiu vaiku nėra lengva: juk daug lengviau apkabinti vaiką, kuris glaustosi, nei tą, kuris pašiaušia spyglius. Vaikas, kuris nuolat nori būti viršesnis, kuris nuolat derasi ir prieštarauja, nėra tokia dovana, kokia yra nuolankus ir švelnus mažylis. Tačiau šis vaikas yra toks pat jautrus, kaip ir tas, kuris jau iš pirmo žvilgsnio atrodo labai empatiškas. Negatyviems, nuolat prieštaraujantiems, burbantiems ir viskuo nepatenkintiems vaikams lygiai taip pat reikia švelnumo ir meilės.

Be jokios abejonės, vaiko pasitikėjimui įgyti prireiks laiko. Tokie vaikai nežino, kaip iš pradžių reaguoti į švelnumą: ar jam geriau prisiglausti, ar pasišiaušti? Jis taip nori būti padėties šeimininkas ir taip bijo įsileisti į savo asmeninę erdvę, kad jam dažnai atrodo, kad vienintelis žmogus, kuriuo jis gali pasitikėti, yra jis pats. Jums teks pasistengti, kad jį įtikintumėte, jog ir jumis galima pasitikėti.

Kuo mažesnis vaikas, tuo geriau apgalvokite, kaip atsakytumėte į šiuos klausimus: kas vaikui kelia įtampą, o kas jį nuramina? Kokie prisilietimai jam patinka (švelnūs, žaismingi, reti, dažni ir pan.)?

Gal jam nepatinka, kai liečiate tam tikras kūno vietas (pavyzdžiui, yra vaikų, kurie negali pakęsti, kai liečiami jų plaukai/galva ir pan.)? Ar vaikui patinka, kai aktyviai dalyvaujate veikloje ar kai tik stebite tai, ką jis veikia ? Jei iškart negalite atsakyti į šiuos klausimus, neabejoju, kad sugebėsite, jei kurį laiką tiesiog jį stebėsite . Tada ir pajusite, ką daryti, kad vaikas jaustųsi ramus ir saugus.

Pradėkite iš lėto. Jeigu pusantrų metų vaikas jus nustumia, pasitraukite. Galite sukiotis ar prisėsti kur nors netoliese. Jeigu matote, kad vaikas nenori kalbėtis, galite padėti jam gestais (pavyzdžiui, pamatę, kad jis ieško kaladėlės, parodyti, kur ji yra). Nusišypsokite, kai susitinka jūsų akys. Atkreipkite dėmesį, ar vaikas į šypseną atsako šypsena. Pamatysite, pamažu ledai pradės tirpti, vaikas vis arčiau jus prisileis.

Tas pats galioja ir darželinukui. Iš lėto ir ramiai stenkitės vis labiau įsijungti į vaiko veiklą. Pavyzdžiui, jei jis stato pilį, galite pasisiūlyti prisidėti. Kalbėkite tokiu tonu, kuris vaikui patinka ir nedarykite to, kas jam nepatinka (pavyzdžiui, nežnybkite į žandą, nevelkite plaukų, jei žinote, kad jam nepatinka). Ir dar. Nemyluokite ir nesiglėbesčiuokite, jei žinote, kad jam tai nepatinka. Daug geriau, jei pirmą žingsnį padarys vaikas. Jeigu labai norite, galite nusišypsoti ir ištiesti rankas – galbūt vaikas puls jums į glėbį? Tačiau nenusivilkite, jei jis tam dar nepasirengęs. Kai tik galima, leiskite vaikui priimti sprendimus, kaip elgtis.

Vyresniems vaikams irgi galioja tie patys principai. Svarbiausia – neskubinkite įvykių. Įsitikinkite, ar nei jūsų kalbos, nei elgesys vaiko neerzina. Jeigu matote, kad vaikas žaidžia žaidimą, prieikite ir prisėskite šalia. Paklauskite, ar galite žaisti drauge? Išsiaiškinkite, jei ko nors nesuprantate. Tegul vaiko erdvėje vadovauja vaikas.

Su nepaklusniais vaikais yra itin svarbu būti švelniems ir pagarbiems. Jeigu vaikas nelankstus, pasistenkite būti dar lankstesnis, nei būtumėte įprastai. Jeigu vaikas jums nemandagiai atrėžia, užuot pakeltu balsu jį apibarę, kuo ramiau paklauskite, kodėl vaikas taip reagavo. Pavyzdžiui, jei, paprašius susitvarkyti kambarį, užverčia akis, leidžia visokius nepasitenkinimo garsus ir burba kaip į uodegą įkirpta avis – barti neskubėkite. Tokiomis aplinkybėmis laimėsite susitvardęs: paklauskite, gal jam buvo sunki diena, kad šitaip neigiamai reaguoja? Tačiau šio atvejo nepamirškite ir pasikalbėkite, kai vaikas bus ramus. Pasakykite, kad jums nepatinka, kai jis taip elgiasi, kad jums nepatinka, kai jis ima piktai pravardžiuoti ir teigti, kad jūs VISADA elgiatės nesąžiningai. Tokiais momentais nepaklusnūs vaikai dažnai suklūsta, supranta, kad...patys per daug reikalauja iš savo tėvų. Jeigu kaskart atkreipsite vaiko dėmesį, po kurio laiko pradėsite pastebėti, kad jis tampa lankstesnis. Ir dar. Labai svarbu pabrėžti, kad dažnai tokie vaikai sau yra dar griežtesni, nei aplinkai. Jie dažnai yra (po savo pasitikėjimo kiautu) itin savikritiški, kai kurie net verda neapykanta sau: jiems atrodo, kad iš tiesų yra labai išlepinti, nejautrūs ir pan., t. y. jie visus „epitetus“, kuriuos girdėjo sakant savo adresu, priėmė „už gryną pinigą“.

Empatija, lankstumas, kantrybė ir nuolatiniai nesibaigiantys pašnekesiai, pasiaiškinimai ir paaiškinimai, patarimai ir pasitarimai yra vienintelis kelias, kad vaiko psichinės ypatybės liktų savitos, o charakteris susiformuotų tvirtas, ryškus, bet netrukdytų užmegzti ir išlaikyti stiprius ir gilius ryšius su kitais žmonėmis. Kad išaugintume dvasiškai stiprią asmenybę, meilės ir kantrybės prireiks apsčiai.

Nuorodos į kitas šio straipsnio dalis:

Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? I dalis

Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? II dalis

Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? IV dalis

Nepaklusnus vaikas: ką daryti tėvams? V dalis