Grįžti į blogą
sausio 09

Netikėtos dovanos.

Nuo tada, kai grįžome iš Laplandijos, niekaip nenuvažiuodavau iki pašto, nors ant stalo gulėjo ir akis badė du lapeliai, kviečiantys atvykti. Man apskritai - iš kažkur grįžus - būna toks siurrealizmo pojūtis: atrodo, kad viskas tik bėga lekia prieš akis. Po to, žinoma, susinormalizuoja, bet pirmosios dienos būna it atidaryta Pandoros skrynia. Ir štai šiandien galų gale nuvažiavau iki pašto. Pasiėmiau du vokus, atplėšiau dar eidama link mašinos (nepaprastai magėjo, kas ten) ir...

Turiu pasakyti, kad šis tinklaraštis man padėjo sutikti žmones, su kuriais jaučiuosi - kaip čia pasakius - artima. Keista taip rašyti apie žmones, kurių nesi akyse matęs ir sutikęs tik virtualioje erdvėje, bet vis dėlto. Dar  įdomiau, kad tai - irgi tinklaraščių rašytojos, tačiau nesusijusios su edukologija. Na, žinau, visi mes esame susiję su edukologija, bet vieni mažiau, o kiti - daugiau. Tai jeigu aš esu daugiau, tai jos - šiek tiek mažiau. Na, rašo ne apie edukologiją :)

Taigi šiandien išvyniojau dvi knygas.

Kadangi po pašto važiavau į parduotuvę (šiandien spėjau į paštą, nes paprastai į parduotuvę važiuoju prieš pat uždarymą, apie 22.30, o tada, žinia, paštas jau seniai užvėręs savo duris), sustojau stovėjimo aikštelėje, įsijungiau blankią automobilio šviesą ir...skaičiau švediškus eilėraščius.

KnygųŽiurkeleG, ačiū Tau be galo be krašto.Kadangi  žinojau, jog laiko turiu vienam eilėraščiui, atverčiau tiesiog. Perskaičiau "En Vinternatt". Tada atsilaužiau Marabou ir pagalvojau, kad tikriausiai jau nugyvenau maždaug pusę savo gyvenimo. Šiandien - mano vienos geriausių draugių gimimo diena. Ir realiai visos mano artimiausios draugės yra iš tada, kai vaikščiojome su baltomis kojinaitėmis iki kelių. Ačiū, Giedre, už tą pojūtį, kuris primena vaikystę, kai - pasislėpęs ir nugvelbęs akimirką iš besisukančio pasaulio - sustoji laike.

Grįžusi pradėjau skaityti intro į "Delusions of Gender". ŽiupsnelisDruskos yra tas tinklaraštis, kurį aš valgau akimis. Kiekvieną kartą pasakau sau, kad imsiu ir pagaminsiu tą ar aną, bet, kaip sakant, kol kas gaminu ne tiek ir ne taip. Hmz. Mildos tinklaraštį atradau atsitiktinai, paspaudusi nuorodą greta komentaro mano tinklaraštyje, tačiau nuo tada keliauju ten reguliariai: ir paganau akis į tai, ką gamina Milda, ir į nepaprastai gražias nuotraukas. Paskutinį kartą, pamačiusi brokolius, sakiau, kad tikrai gaminsiu. O kaip kitaip, kai tokia nuotrauka?! Ir štai dabar jau ryju ŽD atsiųstą knygą. Pats gerulis yra tai, kad tik ką(kelionės metu) perskaičiau M.Gurian knygą "Boys and Girls Learn Differently", o C.Fine jau pirmuose puslapiuose ironiškai jį pašiepia. Jau žinau, kad patiks. Ačiū, Milda, kad pagalvojai apie mane ir ypač už mano Prometėjo ugnies kurstymą.

Dėkodama Giedrei ir Mildai noriu padėkoti visiems savo skaitytojams. Gruodžio mėnesį Austėjos blogas šventė savo gimtadienį. Trečiąjį. Žinau, kad be jūsų, be jūsų komentarų, be jūsų įžvalgų viskas būtų kitaip. Rašydama išdrąsėjau: anksčiau daug remdavausi kitų nuomone, tarsi norėdavau pasislėpti už kompetetingo žinovo, tačiau jūs padėjote man suprasti, kuo iš tiesų aš tikiu, kokia yra mano nuomonė vienu ar kitu klausimu. Kaip aš tą sužinojau? Na, tarkim, parašau įrašą ir kas nors parašo komentarą, kuris kraują užvirina. Arba skatina domėtis ir skaityti papildomai, kad galėčiau su(si)formuoti savo nuomonę. Žodžiu, jaučiu, kad aš - kartu su tinklaraščiu - iš ankstyvosios vaikystės pereinu į vaikystę nuomonės reiškimo viešojoje erdvėje srityje. Kaip ir kiekvienas vaikas, dar turiu (ir noriu) daug ko išmokti. Todėl, tikiuosi, bendrausime ir bendradarbiausime ir toliau.