Grįžti į blogą
balandžio 24

Odė pavasariui.

p1080552

Ach, kaip vis dėlto įvertini tai, ką turi tik tada, kai...to nebelieka. Arba bent jau iš dalies nebelieka. Tik grįžusi iš Lietuvos supratau, kad Belgijoje pavasaris jau iš tiesų įsibėgėjęs. Ir ne tik dėl to, kad šiomis dienomis - apie 20 laipsnių šilumos.

Čia, Belgijoje, orais negali labai pasitikėti:) Nes vieną dieną gali eiti visai "be rankovių", o kitą jau taip niekaip nebeišeisi, nes pliaups šaltas lietus... Ale vis vien man čia orai patinka. Pavasariai, rudenys čia yra kaip iš pasakų...žiema besniegė  (na, beveik) ir nešalta (dideliam mano džiaugsmui, nes net silpna pagalvoti, kas būtų, jei kasdien reiktų taip suruošti visus keturis, kaip reikėdavo, kai slidinėjome), o vasara, na, lietinga ir nelabai šilta, bet kiti trys metų laikai kažkaip iš tiesų "nusveria" tą vasarą.

Aš nesu sodo ir daržo žmogus. Pernai su Mortele bandėme sodinti gėlių. Na, galvoju, turim savo kiemelį, būtų smagu, jei pasodintumėme gėlyčių, o ir vaikui kokia graži patirtis. Taigi viską abi susipirkome ir kartu sodinome. Hmmm...Išaugo tik piktosios žolės, kuriomis pasidžiaugėme it gėlytėmis:)))))) Taigi teko mesti tą sodo reikalą tam kartui. Bet negaliu nepasidžiaugti: mūsų sodelis senas, todėl jame natūraliai nemažai augmenijos. Vakar Gertrūdėlė miegojo vežime lauke (kaip visada), o aš pasidariau puodelį kavos ir tiesiog...sėdėjau. Sėdėjau sėdėjau ir pagalvojau, kad...noriu įamžinti mūsų pavasarinį sodelį, nes iš tiesų ta pavasario dvasia, ta žaluma, šiluma...PASAKA.

Mūsų kiemelyje auga tikrai daug neužmirštuolių. Man jos VISADA be galo patiko. Menu, kaip "Žilvityje" jos augo miško pakraščiuose, o aš eidavau, prikišdavau nosį ir...skęsdavau jų mėlynėje. Dabar yra panašiai...Ir kaip puiku, kad šios pasakiško grožio gėlės auga mūsų sodelyje. Ir jų DAUG.

p1080546

p1080547

Nepaprastai gražiai žydintis krūmas, ar ne? Ir tik ką nužydėjo dar vienas, žydėjęs violetiniais žiedais. O ir tos pienės koks gražus geltonas akcentas...nugi ranka nekyla jų išdraskyti:)

p1080551

Be to, pienes labai mėgsta vaikai: Morta sako: o, čia tos gėlytės, kurias po to PŪŪŪŪSIME! Vat taip. Gėlytės ir dar su veiksmu,  kaip sakant:)

p1080548

p1080549

Ir, žinoma, žemuogės. Pernai vaikai jų prisirinko po smilgą...Kaip smagu: MŪSŲ KIEMO ŽEMUOGĖS:))) Tarsi gyventumėme kokiame miške.

p1080550

Visos šios gėlytės apžiūrėtos, išuostytos (šiemet labai daug su Vilhelmu kalbėjome apie tai, kaip gėlytės krauna žiedą, o medeliai lapelius. Jis vis eidamas iš darželio, o ir namuose pastebėdavo, kad pumpurėlis vis didesnis, o vėliau jau džiaugėmės žiedais/lapeliais) ir, žinoma,  niekaip neišvengiam nuskynimo mamytei:) Tik visada susitariame, kad tai jau paskutinė, o dabar jau nebeskinsime, o grožėsimės:)

Tačiau turiu nuvilti tuos, kurie pagalvojo, kad aš sodne beviltiška :D Vieną savaitgalį prieš keletą savaičių nuvažiavome į a la "Senukus" ir nusipirkome viską...langų/balkonų gėlėms: "lovelius", žemės, įvairiaspalvių našlaitėlių. Ir dabar - ant abiejų mūsų langų - žydi gėlės. O pro langą matom - galima tiesiog išvirsti iš koto - kaimynės žydinčias magnolijas (mūsiškės kiemelyje dar tik krauna žiedus).

p1080181

p1080183

Va, kokie dabar mūsų namučiai:

p1080184

Beje, turiu pastebėti...Čia, Belgijoje, visa aplinka skatina puošti namus: beveik visi daugiabučiai mūsų rajone turi tokius gėlėtus langus. Ir dar. Ne šiaip sau gėlėtus, o VIENODAI gėlėtus. Ta prasme, kad bendrija visa tai sutvarko, kad visas namas gražiai atrodytų.

Lietuvoje kažkaip akis irgi krypo dairytis. Vieną dieną, vaikščiojant su Gertrūdėlė viename Žirmūnų kvartale, sąmoningai žvalgiausi. Gėlių lovelius mačiau...ant vieno balkono vieno namo devintame aukšte. Be gėlių (bet pagalvojau, kad Lietuvoje joms gal dar šalta). Ir viskas. Gal tiesiog toks kvartalas, bet buvo būtent taip:) o pagalvojau, kad juk būtų nepaprastai gražu, jei pražįstų...visas devynaukštis!

Ach, dar prisiminiau. Tada, kai sodinome gėlės, Gabrielius pritvirtino Gertrūdai kūdikiškas supynes (tas pačias, kuriose suposi Morta, kai tik atsikraustėme). Ir, žinote, ką? Merginai jos visai nepatiko. Paleido dūdas. Po to vis pabandau, galvoju, gal pripras, bet kol kas jai visai nepatinka suptis... Ir, žinoma, man tai neįprasta po Mortos, kuri dar dabar galėtų kiaurą dieną suptis, o žaidimų aikštelėje kaip užsėda supynes, tai beviltiška kam nors kitam pasisupti...nes jai nieko  kito nereikia. Vos pusantrų būdama ji jau net pietų miegelio užmigdavo...supynėse:) Atnešdavau didelį fotelį ir paguldydavau ją su visom supynėm... O tas jos "vyyyyy" (suptis), sakyčiau, buvo ir geras mūsų kantrybės išbandymas. Ir ne tik mūsų. Ją supo visi, kas pas mus atvažiuodamo: ir Medeina, ir mano tėtė, ir Elena...žodžiu, teko visiems. O vat Gertrūda kol kas didžiulio noro nerodo. Žiūrėsime, kaip bus vėliau:)

p1080186

p1080188