Grįžti į blogą
kovo 15

Pavasario pasitikimas Amsterdame.

p1060717

Man nepaprastai patinka dienos, kai ore jau galima užuosti pavasarį. Lietuvoje taip būna per Augusto gimtadienį (kovo 30). Pamenu, net tą dieną, kai jis gimė, pirmą kartą tais metais išlindo saulė. Na, tokia tikra, šilta, pavasariška saulė. Buvome  gimdykloje ir tiesiog pro visus langus skverbėsi...pavasaris. Nepaprastas jausmas.

Belgijoje pavasarį užuodi...mėnesiu anksčiau. Jeigu ir turi Belgija kokių nors minusų, tai šis pliusas...neutralizuoja juos visus!

Paskutinėmis vasario dienomis pradėjome vis pagalvoti apie tai, kad savaitgaliais reikia kur nors ištrūkti. Vis dėlto gyvename čia  juk laikinai ir kaži, ar turėsime dar tokią galimybę keliauti...juk viskas TAIP šalia! Iš tiesų aš dažnai pagaunu save galvojančią, kad ir Paryžius, ir Londonas, ir Amsterdamas...yra vos už kelių šimtų kilometrų!

Ir štai...kalbamės su NRV šeimyna apie savaitgalio planus ir...R pasiūlo nulėkti į Amsterdamą. Ir ne šiaip sau nulėkti, o su nakvyne! Pasirodo, jau net viešbutį užsakė. Teisybę pasakius, jausmas buvo fantastiškas. Jau seniai pakalbėdavome su Gabrieliumi apie savaitgalį kokiame nors didmiestyje, bet vis...nepavykdavo.  O dabar - Radisson SAS viešutis pačioje Amsterdamo  širdyje ir...jau planuojame, ką veiksime. Ir tai dar ne viskas: Amsterdame atšvęsime ir Gertrūdos 7 mėnesių sukaktį bei pasitiksime PA-VA-SA-RĮ!

Tiesa, kelionė vos "nesugriuvo", nes Herkučiui pakilo temperatūra. Toks įspūdis, kad net trumpos mūsų kelionės "paasmerktos" kam nors susirgti: važiuojant į Italiją apsirgo Aušrelė, dabar - Herkus. Ką gi, kadangi nieko daugiau nebuvo, tik temperatūra, išvažiavome.

Įsikūrėme viešbutyje, o vyrai nuvežė mašinas į stovėjimo aikštelę. Įsivaizduojate - stovėjimas Amsterdame (viena valanda) kainuoja penkis eurus!!! Nenustebčiau, jei tai - brangiausias šiuo atžvilgiu miestas Europoje. Bet, kaip sakant, aš ir norėt nenorėčiau ten vairuoti: beveik visose gatvėse - eismas į vieną pusę, o kanalai (į vandens pusę) beveik neatitverti...man vis atrodė, kad ten turi įvirsti dviratininkas arba įgriūti mašina.  Žodžiu, vairuoti Amsterdame nenorėčiau.

Ir dviračiai. Atrodo, vos keli šimtai km nuo Briuselio, tačiau čia - kaip kitas pasaulis: ir senas, ir jaunas, ir su kostiumu, ir su sportiniu kostiumėliu, ir su prekiniu krepšiu, ir su vaiku, ir su TRIM vaikais...kartais net sunku patikėti, kad jie iš tiesų taip gali pavažiuoti!

Iš viešbučio sunkiausia buvo...išeiti. Morta tuoj pat įsitaisė pristatomoje lovytėje (na, žinote, viešbučiuose nemokamai pristato tokias lovytes-maniežus), pasakė, kad čia gražu (Mūsų Morta tiesiog GIMĖ turėdama puikią nuovoką apie tai, kas yra PRABANGA IR PATOGUMAS. Bet rimtai!!!) ir...sakė, kad tuoj užsisegs naują "sinoną" ir žiūrės filmuką. Vos įkalbėjau išeiti.

Taigi leidomės į kelionę iš taško A į tašką B, kur taškas A buvo Radisson SAS, o taškas B - Van Gogo muziejus. Ėjau aš su Morta, Vilhelmu ir Gertrūda bei Neringa su Herkum. Kaip čia pasakius...tik jau einant sugalvojau, kad Mortą reikėjo "įduoti" Gabrieliui, nes jai, sakyčiau, ganėtinai greitai pradėjo "JABAI" skaudėti kojytės. Tiesa, tas skausmas tiesiog stebuklingai išgaruodavo, jei pasimaišydavo balandžių pulkelis (na, bent jau vienas jų) - Morta vaikydavosi juos tol, kol visi pakildavo, o tada...grįždavo kojyčių skausmas su dvigubu intensyvumu. Ir kalbinom, ir ilsėjomės ant suoliuko, ir tarėmės...baigėsi mūsų odisėja tuo, kad Neringa nešė Mortą, Vilhelmas stūmė tuščią mūsų vežimą, aš nešiau Gertrūdą nešynėje ir stūmiau Herkų vežime. Ot taip.

Su šauniais vyrukais susitikome jau prie muziejaus. Čia jau reikia žemai lenkti galvą prieš RirN, kurie buvo iš anksto nupirkę bilietėlius: eilė vinguriuote vinguriavo, o mes...įėjome nelaukę NĖ AKIMIRKOS! Cha.

Muziejuje Morta įsitaisė Herkaus vežime ir - vos spėjome įvažiuoti į Van Gogo pasaulį - užlūžo. Tai man priminė, kaip su Augustu važiavome į Getty muziejų Los Angeles. Vos tik nuvažiavome ten - mano vyrukas užmigo ir atsibudo, kai jau ruošėmės pietauti. Žodžiu, iš koto verčiantis menas mūsų mažuosius ne tik iš koto išverčia, bet ir išjungia:)))

Berniukams pasisekė, nes muziejuje galėjo dirbti sekliais: gavo tokią knygelę, kurioje reikėjo "susekti" paveikslus, atsakyti į klausimus (viskas buvo susiję su tuo, kas buvo muziejuje), kai ką nupiešti ir t.t. ir pan. Po to reikėjo atliktą darbą pristatyti į "Informaciją", kur vaikai buvoo apdovanoti lipdukais, ant kurių puikavosi užrašas: "Esu Van Gogo ekspertas" ir galėjo išsirinkti po vieną atvirlaiškį su dailininko darbo reprodukcija. Žodžiu, dirbo berniukai išsijuosę ir liežuvius išleidę, o tėtė neatsilikdamas, viską aiškindamas ėjo kartu su jais. RirN ir čia mus išgelbėjo, nes vienas (pasikeisdami) nešė Herkų, o kitas stūmė vežime miegančią Mortelę. Aš vaikščiojau su Gertrūda, kuri iš pradžių stebėjo, o po to...pradėjo komentuoti. Komentavo visą šį nuostabų meną pakeltu balsu, griežtu tonu ir laaaaabai rimta veido išraiška, kas sukėlė ir lankytojų, ir salių prižiūrėtojų šypsenas...

Iš muziejaus išėjome jau sutemus. Kadangi jau žinojome, jog iki viešbučio - gabalėlis kelio, o atsibudus Morta teiravosi, kada jau bus jos šaunioji lovytė, namo važiavome tramvajumi ir išlipus tik truputį teko prasieiti vakarinio - jau sutemusio - Amsterdamo gatvėmis. Įspūdį darė tai, kad...daugybė žmonių...daug kas atidaryta ir visa tai - šeštadienio vakarą, kai tuo tarpu Briuselyje šeštadienio vakarai būna tylūs ir ramūs. Ir, žinoma, VISKAS uždaryta.

Grįžome į viešbutį ir vyriokai paknopstom nulėkė į sauną. Mudvi su Neringa likome su mažylių trio. Kai vyrai grįžo, į pirtį nuėjome ir mes. Buvome tik dviese. Smagumėėėėėėėėėlis.... Žodžiu, pasilepinome iš peties. Ir tai dar ne viskas. Kai įjungėme televizorių, rodė "Madagascar". Vaikai išsidrėbė minkštutėse lovose raudonais žandais po saunos, gavo įvairiausių skanumynų ir...žiūrėjo vieną savo mėgiamiausių filmukų. Puiku.

Susitarėme susitikti RirN kambaryje, kai užmigs mūsų trys muškietininkai (Gertrūdą būtume nusinešę ten), ale tie - kupini įspūdžių - nemigo, kol galų gale net nežinau, kas užmigo greičiau: ar aš, ar jie. Gerai, kad bent Gabrielius išėjo trumpam į naktinį Amsterdamą su Renaldu ir pavakaroju su šeimyna.

Beje, pasakysiu dar vieną visai naudingą dalykėlį: kai važiavome į Liuksemburgą (Novotel viešbutį) ir dabar į Amsterdamą (Radisson SAS), buvo tokia "politika": vaikai iki 17 metų tėvų kambaryje miega nemokamai (tik tiek, kad negauna papildomos lovos, t.y. reikia sutipti į tai, kas yra. Jei nori papildomos lovos, reikia mokėti papildomai apie 50eu). Žinoma, mes papildomų lovų nenorėjome. Taigi...vežėmės didelį lagaminą, kuriame buvo du dideli miegmaišiai ir dvi didelės pagalvės. Žodžiu, berniukai viską savo vežėsi su savimi: omnia mea mecum porto:))) Ir miegojo šalia mūsų lovos. O jau kiek nuotykio ir džiaugsmo! Morta miegojo pristatomoje lovytėje (ten buvo ir patalynė vaikui), o Gertrūda kaip visada - su mumis mūsų lovoje. Taigi mes visi puikiai ir patogiai tilpome dviviečiame kambaryje!

Ryte pavalgėme karališkus pusryčius ir išėjome pasivaikščioti po sekmadieninį Amsterdamą. Mes ėjome į NEMO - mokslo muziejų vaikams, RNH šeimyna - į kitą parodą. Kadangi Gertrūda miegojo, į muziejų nuėjo Gabrielius su trijule, o mudvi...vaikščiojome po uostą.Nemoku net apsakyti, kaip buvo smagu. RA-MU-MA. Vaikšiojome ir spoksojau į jachtas...po to prisėdau ir "išanalizavau" Amsterdamo žemėlapį, pagalvojau, ką dar norėčiau aplankyti, kai grįšime į šį miestą...fantastika. Kai Gertrūda atsibudo, užėjome į muziejaus kavinę, abi užkandome. Žodžiu, turėjau porą valandų visiškos ramybės.

Gabrielius su vaikais iš muziejaus išėjo be žado. Sakė, kad FANTASTIKA. Įsivaizduojate - viską - VISKĄ - galima liesti! Ir tai dar ne viskas. Aiškinami įvairiausi principai: tiltų, užtvankų, galima daryti daugybę bandymų...Kaip Gabrielius pasakė: galima grįžti ir grįžti ir jeigu toks būtų Briuselyje, tai reikėtų įsigyti metų bilietą, o ne vienkartinį!

Susiskambinome su draugais ir...pasukome link susitikimo taško, kuris - nutarėme - bus vieta, kur papietausime. Smagiai pasivaikščiojome, puikiai papietavome itališkame restorane ir...pajudėjome link viešbučio. Tiksliau, Gabrielius su Renaldu bei Augustu ir Morta nuvažiavo paimti mašinų, o mes ėjome į viešbutį. Pakeliui neatsilaikiau ir nusipirkau tulpių svogūnėlių maišiuką. Nors pernai mudviejų su Morta sodintos gėlės neišdygo, gal bent šiemet pasiseks:)))

Ėjome iš lėto, vaikščiojome tiltukais, siauromis gatvėlėmis, užsukdavome į smagias parduotuvėles. Taip jau atsitiko, kad net ir "raudonojo kvartalo" gabaliuką kabinome, bet, kaip sakant, ten nieko ypatingo nepamatėme. Vilhelmui net nebuvo keista, kad moterys, o ne manekenai demonstruoja apatinį trikotažą (na, mes ten giliau nėjome, kad, kaip sakant, ramu būtų), o mudvi su Neringa prajuokino ant namo kabanti liemenėlė - matyt, skridusi pro langą ir nepasiekusi grindinio...

Galiausiai viską susipakavome ir...namo. Savaitgalis buvo nuostabus. Ačiū RirN už nuostabią dovaną, puikią kompaniją ir ...iš tiesų smagiai pasitiktą pavasarį, nes grįžome į Briuselį jau kovo pirmąją!

[gallery order="DESC" columns="2"]