Grįžti į blogą
lapkričio 29

Pirmasis Advento sekmadienis. Mintys...

DSC_7932[1]

Ką gi, mielieji, prasideda Adventas. Iš esmės iki šio šeštadienio man nebuvo iki galo aišku, kada gi tą Adventą pradedame skaičiuoti: ar nuo gruodžio pirmojo sekmadienio, ar atskaičiavę keturis sekmadienius nuo Kalėdų. Pasirodo - antrasis variantas.

Nežinau, kodėl, bet man šiemet Adventas atėjo labai greitai. Kažkokiu kosminiu greičiu. Ir tas Kalėdų pojūtis jau čia, nors, atrodo, juk dar tiek laiko. Ir tai - šiek tiek baisoka. Kodėl? Todėl, kad, atrodo, gyveni po vieną dieną, bet kai pažiūri atgal - būna praėję jau pusė metų. Pusė metų - daug.

Vakar žiūrėjom vieną filmą - "Into the Wild" - kuris (nors tai buvo ir ne pagrindinė tema) labai aiškiai parodė, kokią reikšmę žmogaus gyvenime turi tėvai. Ir kaip tėvų padarytos klaidos persekioja žmonės, kol jie išmoksta/apsisprendžia atleisti. Ir kaip gyvenimo pabaigoje norisi vienintelio - šeimos. Nors tai ir būtų visiškai svetimas žmogus, kurį įsivaikinęs vadintum anūku. Bet kad jis būtų.

Po filmo su Gabrieliumi kalbėjome, kad filmas tam tikra prasme atspindi budizmo filosofiją: geriausia, kai yra pusiausvyra. Filmo herojus - kaip ir Buda - metė visus "kvailus" pasaulio turtus ir išmislus ir...iškeliavo gyventi į laukinę gamtą, kur suprato, kad laimės pilnatvė yra pajaučiama tik dalinantis ją su kitu žmogumi. Žodžiu, atsisakymas visko ir visa kita yra kaip ir ok, bet reikia jausti ir saiką.

Štai taip. Iš tiesų - nors ir atsigulėme viską apkalbėję beveik trečią valandą ryto - man labiausiai įstrigo tai, kad iš tiesų auginant vaikus svarbiausia ir yra ta pusiausvyra. Mylėti juos be galo be krašto, bet ir auginti kultūringus, gerbiančius kitus žmones. Tačiau kur riba?

Vakar į šeštadieninę mokyklėlę buvau pasikvietusi fotografą, kuris vakare man parašė, kad "buvau sužavėtas ponaičiais Augustu ir Vilhelmu", kurie "visus prižiūrėjo ir visiems stegėsi padėti arba tiesiog pažaisti". O aš keletą kartų piktai pažiūrėjau į Augustą, nes, mano nuomone, jis galėjo būti dar paslaugesnis... Ir tada susimąstai, žmogau...gal iš tiesų tau atrodo vienaip, o kitiems - kitaip? Na, žinoma, kad taip yra. Bet kur tada riba? Ir ar mano ugdymo: auklėjimo, lavinimo ir mokymo metodai yra tinkamiausi mano vaikams? Suprantu, kad vienam vaikui bus tinkamesni, nei kitam, nes žmogiškojo faktoriaus ir asmenybių artumo bei tarpusavio kibirkštėlių racionaliu protu nesuvaldysi.

Mano mama sakydavo, kad va, žiūrėk, vienoj šeimoj kunigas ir nusikaltėlis, vadinasi, vaikas jau ateina su savo Lemtimi. O man atrodo, kad vaikas atsineša tik šį tą, o po to jau viskas priklauso nuo to, ką jis gaus čia, pas mus. Ir vienodai ugdydami du vaikus galime padaryti daugiau bėdos, nei naudos, nes juk vaikai atsinešė ne tą patį!!! Jie juk nėra du maži klonai!!! Todėl kiekvienam vaikui stengiamės taikyti vis kitus metodus. Jei vaikai bando sakyti: O Vilius...O Augustas...O Morta, tai mes atsakome, kad tu - ne Vilius, ne Augustas, ne Morta. Ir nežinau, ar tai teisingiausia, ką galime daryti, bet tikiu, kad toks individualus požiūris į kiekvieną vaiką yra geriau, nei visų auginimas pagal vieną kurpalių.

Žinote, kokia vyraujanti Advento gaida? Santūrus džiaugsmas dėl Išganytojo artumo. Vakar su Vilhelmu skaitėme Kalėdines giesmes. Jis labai gražiai papasakojo Kalėdų istoriją. Pasidžiaugiau, kad jis lanko katalikišką mokyklą - man patinka, kad krikščioniškosios vertybės ten perteikiamos labai gražiai, mokant vaikus meilės ir tolerancijos visiems. Pirmąjį Advento sekmadienį akcentuojamas Kristaus atėjimo laukimas. Manau, kad šiandien - puiki proga pasikalbėti apie tai su vaikais. Net jei nesate aktyvūs katalikai. Net jei nesate katalikai. Nes juk vis dėlto Kalėdos - ne tik Kalėdų Senelio, bet svarbiausia -  Meilės ir Vilties šventė. Todėl labai smagu, jei - jų laukdami - dalintumėmės meile ir suteiktumėme viltį nors vienam žmogui...viltį, kad jis rūpi...viltį, kad jis pasveiks... viltį, kad yra gyvenime prasmė.

Taigi siūlau uždegti pirmąją Advento žvakelę ir...pasinerti į magišką dvasinį Kalėdų laukimo pasaulį. Ir gal ta nelemtoji krizė leis pajausti tikrąją Kalėdų dvasią šiais metais daug geriau, nei tais metais, kai lėkėme iš vienos parduotuvės į kitą, vakare jausdavomės per daug nuvargę, kad apsikabintumėme vaiką ir paskaitytumėme jam Kalėdų istoriją...arba darytumėme darbelius...savo rankų darbo dovanėles...

Šiemet mūsų Advento kalendoriuje - užduotys. Paprastos, bet konkrečios užduotys, kurios, labai tikiuosi, padės vaikams pajusti tai, kad jie gali skleisti Meilę ir Viltį. Ir kad tam visai nereikia būti dideliu ir galingu.

Gero jums Kalėdų laukimo, mielieji!