Grįžti į blogą
rugsėjo 06

Pirmaujančios mokyklos: Suomija

Ką pasakytumėte apie valstybę, kurioje gimnazijos moksleiviai retai gauna daugiau kaip pusvalandį namų darbų, nedėvi uniformų, beveik nėra egzaminų, tėvai nesuka galvos, ar vaikas įstos į universitetą, tačiau...tarptautinių testų rezultatai atkreipė viso pasaulio edukologų ir politikų, besidominčių švietimu,dėmesį į šią valstybę? Tai - mūsų ne tokia ir tolima kaimynė Suomija.

Kokia yra Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis? Liepos mėnesį teko viešėti viename Suomijos regione, 400Km į šiaurę nuo Helsinkio, Seinajoki mieste. Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vadovė paėmė mane po savo sparneliu ir aprodė darželius, papasakojo apie savo iššūkius ir apie tai, kas glosto širdį bei apie tai, su kuo ji susitaikė ir priėmė tai kaip nekintančią konstantą. Kadangi viešėjau pas žinomą Suomijoje muzikos mokytoją ir chorvedę, tai ji mane supažindino su begale švietimiečių: ir pietaudavome, ir vakarieniaudavome, ir vakarodavome (iki paryčių) tai su mokyklų direktoriais, tai su pavaduotojais, tai su mokytojais. Ir visų prašiau: papasakokite apie save, apie savo ugdymo metodus, apie tai, kas jums patinka ir nepatinka jūsų ugdymo įstaigoje. Jau buvau anksčiau pastebėjusi, kad tokios asmeninės istorijos labai daug atskleidžia apskritai apie šalies sistemą, apie jos privalumus ir trūkumus, tad klausiausi išsižiojusi.

Ir, žinote, ką? Supratau, kad visų pirma ten pedagogams patinka jais būti! Per visą viešnagę nesutikau nė vieno burnojančio, kad algos mažos, kad valdžia kalta, kad tėvai nežino, ko nori.

Apie atlyginimus noriu parašyti atskirai. Pavyzdžiui, JAV vidutinė ikimokyklinio ugdymo pedagogo alga yra 26 000 JAV dolerių. Per mėnesį - 2167 JAV dolerių. Suomijoje - kaip teigė mano sutikti specialistai - vidutinis darželyje dirbančio pedagogo atlyginimas yra apie 1600 Eu. Belgijos - mūsų dukrų lopšelio - pedagogės atlyginimas (jaunos, tačiau tikrai ne pirmus metus dirbančios) buvo 1300 Eu. Panašu, ar ne? Tik neskubėkite dauginti! Kai šia informacija pasidalinau su vienu Lietuvos pareigūnu, kuriam dažnai tenka viešėti ir bendradarbiauja su kolegomis Suomijoje, jis tuoj pat tarė: "Atsižvelgiant į viską, sakyčiau, kad litais tai būtų apie 1200!" Kadangi beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje, patikėkite, maistui mūsų šeima Lietuvoje išleidžiame tą patį litais, ką Belgijoje - eurais. Būsto nuoma - tas pats: čia - litais, o ten - eurais. Į detales nesileidžiant (bet ten jogurtas - per išpardavimus - pigesnis!) nori-nenori peršasi išvada, kad pinigai - tikrai ne pagrindinis motyvatorius Suomijos pedagogams.

Taigi, manau, didele dalimi pagrindinė bėda yra mūsų nacionalinio charakterio ypatumas: apie darbą (ir, žinoma, darbo kokybę!) pakalbėsime vėliau, dabar pasiguoskime, kokie mūsų maži atlyginimai! Žinoma, nepaprastai nuliūdau perskaičiusi, kad Lietuvoje pradedančio dirbti ikimokyklinio ugdymo pedagogui dažnai nemokamas net  1000Lt atlyginimas, o jau dirbantiems profesionalams vidurkis yra 1200-1400Lt (neto, t.y. į rankas). Kita vertus, statistikos departamentas praneša, kad vidutinis mėnesinis bruto (t.y., ant popieriaus) darbo užmokestis 2011 pirmą ketvirtį Lietuvoje yra 2178.5 Lt valstybės sektoriuje ir 1999.6Lt privačiame sektoriuje. Vadinasi, Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo pedagogai uždirba vidurkį ir daugiau. Turint omeny, kad visose ES valstybėse yra panašiai, nemanau, kad Lietuvos pedagogai yra itin nuskriausti. Tačiau dirbame - norime ar nenorime to pripažinti - kitaip.

Taigi: ar įmanoma atskleisti Suomijos švietimo sistemos paslaptį? Aš ėmiau ir paklausiau pačių pedagogų. Ir, žinote, ką jie pasakė? Jie pasakė, kad paslaptį atskleidžia du žodžiai: PASITIKĖJIMAS IR LAISVĖ. Pasitikėjimas, kad jie žino, ką daro. Ir laisvė įgyvendinti ugdymo programą taip, kaip jie nori.

Tai, kad pedagogai gyvena sava profesija, bylojo kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, yra toks dalykas kaip pietų pertrauka. Ir štai aš kalbu su Suomijos pedagogais, ką jie veikia pietų pertraukos metu, ar jiems laiko nepritrūksta pavalgyti, pasiilsėti. Kadangi lankiausi ne viename darželyje, tai tikrai požiūris, kuriuo su jumis dalinuosi, nėra siauras. Ir štai tie pedagogai sako: pasidarau kavos ir planuoju, planuoju, planuoju. Aš nustebusi klausiu: O kada tvarkote savo reikalus? Jie: Kokius reikalus? Juk nereikia reikalų tvarkyti kiekvieną dieną! Ir, žinoma, bene liūdniausia buvo tai, kad dauguma jų sakėsi einą skaityti, žaisti stalo žaidimų ir pan. su vaikais. SAVO pietų pertrauką jie pasirenka būti kartu su vaikais! Man tai priminė ir Švedijos gebėjimų mokyklas, kuriose teko lankytis jau ne kartą: ten nėra mokytojų kabineto - mokytojai pietauja kartu su vaikais, ruošiasi šalia vaikų, vienas su kitu bendrauja ten, kur juos mato vaikai. Kai aš Gebėjimų mokyklos vieno iš steigėjų paklausiau, kodėl, jo nuomone, pedagogai eina dirbti į Gebėjimų mokyklas, jis man atsakė, kad iš tiesų dažnai net mažesni, nei valstybinėse mokyklose, bet jie "ateina dėl laisvės, dėl galimybės atsiskleisti". Dėl laisvės. Dėl galimybės atsiskleisti. Tiesiog norisi, kad - kai taip pasako žmogus apie pedagogą - žavingoji akimirka sustotų. Supranti, kad vis dėlto nėra utopija valstybė, kur dauguma žmonių tampa pedagogu, nes apie tai svajoja.

O, taip, svajoja: Suomijoje įstoti į pedagogiką yra tikrai nelengva, ne visiems pavyksta, kai tik užsigeidžia. Atrodo, net sunku patikėti, ar ne? Tačiau faktai byloja, kad visa tai - tiesa. Maš aš pati turiu draugę, kuri buvo puiki mokinė, tačiau į dailės ir darbelių pedagogiką įstojo ne iš pirmo karto, nors prieš tai jau turėjo literatūros bakalaurą. Pamiršau paminėti dar ir tai, kad po literatūros metus studijavo ir skulptūrą, tačiau...nepaprastai norėjo dirbti su vaikais ir bandė tol, kol pasisekė!

Suomiai su tokiu užsidegimu rodė savo vadovėlius, savo klases, savo priemones (kai kurie gamtos mokslų rinkiniai buvo keliolikos metų senumo, bet mokytojos puikiai išsaugoti ir tvarkingi!), kad, atrodė, tuoj širdis krauju apsipils - norėjosi juos visus sodintis į mašiną ir vežtis į Lietuvą. Esu girdėjusi apie pedagogus ir Lietuvoje, kurie patys visko savo klasei prisiuva, primezga, tiesiog stebuklus kuria, tačiau kol kas tokių grupių valstybiniuose darželiuose (nors lankiausi tikrai ne vienoje ir net ne keliolikoje) dar aptikti pavyko vos vieną-kitą (beje, dažniausiai ne didmiesčiuose). Ir apskritai Lietuvoje galioja "gerosios" auklėtojos sindromas: t.y. apie kai kurias auklėtojas sklando geras gandas, ir visi tėveliai visomis išgalėmis stengiasi pakliūti pas tą "gerąją".

Suomijos grupėse - kiekvienoje grupėje - galėjai pamatyti, ką geba daryti auklėtojos: tai fantastinės sienų dekoracijos, tai siuviniai, tai mezginiai ir pan. Klausiu: KADA? Atsako: Namuose. Savaitgaliais. Per atostogas. Viename darželyje buvo mažai vaikų, tai grupėje su vaikais (vaikų nebuvo daug, mat dauguma atostogavo) ant grindų žaidė tik viena auklėtoja. Mane lydėjusi ugdymo skyriaus vadovė pasiteiravo, kur kita auklėtoja. Užlipome į palėpę, kur ji, atsiraitojusi rankoves, perrinkinėjo visas dėžes, klijavo užrašus, ruošėsi rudeniui. Mums atėjus juokavo, kad reikia susitvarkyti iki rudens, nes nešildomoje palėpėje rudenį bus šalta, tad - jei bus tvarkinga - galės tik įbėgti ir pasiimti tai, ką reikia. Įspūdinga, ar ne? Auklėtojos pačios organizuoja savo laiką, stengiasi, kad būtų visur švaru ir tvarkinga, nieko nereikia pirštu baksnoti. Ir niekas nesako: O man nepriklauso! O mano darbo valandos jau baigėsi! O kodėl aš? Nes VISKAS yra VISOS BENDRUOMENĖS reikalas. Žinoma, žavu, kad yra laisvė daryti tai, ką manai esant būtina. Kita vertus, gal Suomijos pedagogai vis dėlto neturėjo visada tos laisvės? Gal jie tos laisvės ir pasitikėjimo nusipelnė savo darbu?

Ar gali būti taip, kad mūsuose kažkas yra ne taip su ta laisve ir pasitikėjimu. Skirtingai, nei Suomijoje. Pavyzdžiui, Suomijoje metinukai lipa laiptais. Oi, sakau, mūsuose Visuomenės sveikatos centro specialistai išgriūtų, jei pamatytų, kad metinukai lipa laiptais. Manęs klausia: O tai kaip jūs juos tikitės išmokyti? Dar vienas siurprizas buvo ir tai, kad auklėtojos yra retai vertinamos, darželiai (beje, ir mokyklos!) gauna tikrai ne patį didžiausią finansavimą, kuria savo ugdymo programas ir nepaprastai daug individualizuoja. Man patiko tai, kad viso vizito metu nė vieno karto neišgirdau, kad auklėtoja it kirviu nukirstų: tas vaikas toks ir toks. Ir apskritai, kiekvieno kalboje dažniausiai girdėjau "mes": "mes einame", "mes mokomės", "mes bendraujame" - bendruomeniškumas buvo nepaprastai ir kvapą gniaužiančiai akivaizdus.

Suprantu, kad ir ten būna visko, tačiau visų pirma pedagogai sutaria, kad yra darbe dėl vaikų gerovės. Ir tai - pagrindų pagrindas, kuris, manau, yra viena pamatinių vertybių. Tada - pagarba, kurią jie jaučia pedagogo profesijai. Jie nesitiki, kad kažkas juos gerbs, kažkas kažką duos, padarys ir pan. Nieko panašaus. Jie gerbia save. Savo profesiją. Ja didžiuojasi. Galiausiai - mėgaujasi ir didžiuojasi laisve, kurią turi. Laisvę planuoti taip, kaip nori. Laisvę taikyti metodus,kuriuos nori. Laisvę atsiskleisti ir žinoti, kad vadovas džiaugsis, jog įneši naujų vėjų ir naujų idėjų.

Harvardo profesorių Suomijos švietimo sistemos apžvalga (tiesa, čia tik filmo reklama, bet gal padės jums rasti visą filmą): httpv://www.youtube.com/watch?v=bcC2l8zioIw&feature=related Kadangi prasidėjo nauji mokslo metai, noriu pasidalinti filmuku, kuris kalba apie Suomijos mokyklos ateitį. Tikiuosi, kad ir Lietuvos mokyklos laukia tokia ateitis. Su naujais mokslo metais, mieli Lietuvos švietimiečiai ir visi, kuriems švietimas yra...gyvenimo būdas! httpv://www.youtube.com/watch?v=_lW8ihhWBZA&feature=related