Grįžti į blogą
rugpjūčio 22

Pirmoji savaitė. Ligoninėje

Dienos ligoninėje slinko itin lėtai. Abi su Gertrūda labai įsitraukusios skaitėm iš Aurimo ir Akvilės pasiskolintą Rushdie „Shalimar the Clown“. Įsivažiavau labai lėtai – panašiai, kaip ir su „Midnight‘s Children“. Tik tiek, kad su pastarąja taip ir liko – vis tikėjausi „įsivažiuosianti“, bet...taip ir baigėsi knyga. Patiko, tačiau nebuvo tokio „ach!“. O ši...įtraukė. Pamažiukais pamažiukais, tačiau įtraukė. Man visi vaikai „primena“ vieną ar kitą knygą: gimus Augustui skaičiau Remarko „Trys draugai“, Vilhelmui – Waltario „Sinuhe egiptietis“, Mortai – Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, štai mažoji man primins Rushdie „Shalimar the Clown“. Žinoma, vienos knygos neužteko...ačiū Dievui, viena, teisybę pasakius, pirmoji, Gertrūdos Elenos gimimo dovana buvo nuo mūsų „londoniečių“ draugų Jolantos ir Rolando, kurie kaip tik su savo „chebra“ (visais trim vaikais) tą savaitę porą dienelių sustojo pas mus keliaudami viešėti iš Londono į Lietuvą. Ir, žinoma, kadangi mudvi su Jolanta ne tik draugės, bet ir profesinės kolegės, tai knyga buvo viena iš tų, kurias aptarėme dar per Naujus – 2007uosius – Metus Londone, ir Jolanta buvo sakiusi, kad norėtų man ją padovanoti! Štai ir atsirado proga. O knyga, žinoma, apie vaikus: S.Schweizer „Well, I Wonder“. Nors rankos labai tiesėsi, tačiau atsispyriau pagundai tol, kol baigiau pirmąją...o jau tada perskaičiau ją „vienu prisėdimu“, tiksliau, prigulimu... Kokia gi buvo ligoninė? Na, mūsų draudimas dengė dvivietę palatą, tai tokioje ir buvom. Kadangi aš buvau atvežta pirmoji (o gal dėl to, kad cezaris), gavau vietą prie lango. Palei sieną vėl buvo tie visokiausi jungikliai, kur mane ir pajungė. Ta prasme, kad kai mane nukėlė ant lovos nuo operacinio stalo, ant tos pačios lovos aš buvau ir pooperacinėje, ir savo palatoje ir – nuo jos pakilus – išvažiavau namo. O jau lovos „mandrumas“! Visų pirma, lankstosi dviejose vietose: ties galva/nugara ir ties keliais. Visą tą lanstymąsi reguliuoji mygtukais kairėje lovos pusėje. Žodžiu, pastangų mažokai reikia, mažokai...Virš galvos kabo tas stebuklingas trikampis, kuris padeda keltis (Lietuvoje jis buvo tik pooperacinėje palatoje, kur...deja, keltis dar nėra aktualu...Lietuvoje keldavausi labai „ūkiškai“: Gabrius prie lovos galo pririšdavo vieną chalato diržo galą, o kitą padėdavo prie manęs. Taip aš pirmosiomis dienomis „iškeldavau“ save iš lovos. Apie kompiuterizuotą lovos lankstymąsi irgi galėdavau tik pasvajoti). Kodėl rašau „stebuklingas“? Ogi todėl, kad jame įmontuotas lempos mygtukas ir seselės iškvietimo mygtukas. Nori sutemus skaityti/maitinti vaiką/miegoti šviesoje? – Paspaudi mygtuką, ir tavo palatos pusėje virš lovos užsidega šviesa...Nieko sau, ar ne? Kyla nors mažiausias klausimas personalui BET KURIUO PAROS METU – maždaug per 30s nuo mygtuko paspaudimo ateina seselė ir NIEKADA nemačiau susiraukusios: nei tada, kai aš kviečiau (na, gal 10-15 kartų per visą savaitę), nei tada, kai kvietė palatos kaimynė (vidutiniskai 20 kartų per dieną). Ir dar ant to trikampio pakabino kitą stebuklingą mygtuką – morfijaus dozatorių. Žodžiu. Pirmas 48 valandas po operacijos man į ranką buvo įvestas vienas kateteris su keturiais „išėjimais“: lašėjo gliukozė, morfijaus dozė (kai paspausdavau), dar kažkas....Morfijus tai buvo su tokiu mažyčiu kompiuteriuku, užrakintas ir pan. Gabrius jį apžiūrėjo, tai jame net buvo „išėjimas“ printeriui – jei kam nors būtų įdomu, kurią valandą aš spaudžiau mygtuką ir t.t. O monitorius rodė, kiek dar gramų ir paspaudimų likę ir kiek jau atlikta. Žodžiu, ne juokai. Anesteziologas pasakė, kad šis morfijus ir jo dozės – tikrai nepavojingi nei man, nei Gertrūdai, ir aš tikrai neturėčiau kankintis, jei skauda. Juokingiausia tai, kad manęs net kelis kartus klausė: Jums ką, neskauda? Kodėl tiek mažai kartų spaudžiate? O man atrodė, kad spaudžiu sočiai... Kas dar patiko? Ogi tai, kad visi – labai draugiški. Visi. Lietuvoje jausmai sumišę: per kiekvieną gimdymą buvo personalo narių, kurie pravirkdė...ir, žinoma, pripildė širdį dėkingumo. O čia nė vienam neturiu nė mažiausio priekaišto. Jeigu dėl biurokratijos teka ne kartą apsiverkti IKI gimdymo, tai nuo tos akimirkos, kai atvažiavom gimdyti, lydėjo tik teigiami jausmai. Pirmą naktį Gertrūda Elena buvo tiesiog Geroji Fėja. Mūsų mažoji kaimynė (kurią tėveliai pavadino Lėja) pusę nakties šaukė. Mamytė – kurios tai pirmas vaikelis – išsigandusi vis kvietė seseles. Aišku, kad mums su maže netrukdytų, užtraukė užuolaidą per vidurį kambario (o ji – kadangi gulėjo prie durų – ir visiškai galėjo atsitverti užuolaida), tačiau visvien ramybės buvo mažai. Antrą naktį tokį festivalį surengė Gertrūda. Kadangi aš dar neišlipdavau iš lovos, tai buvo pragariukas (na, dar ne visai pragaras). Bjauru ir ta prasme, kad buvo...na, gal 30 laipsnių karščio, o palatoje kondicionieriaus nėra, tik langas. O tas langas – į vakarus. Taigi visus vakarus sėkmingai taip prikaisdavo, kad patalynė tiesiog žliaugdavo...Ne veltui aš sakiau, kad mūsų vaikas gims karščiausią Briuselio savaitę. Taip ir buvo: visą vasarą su keliom išimtim temperatūra laikėsi apie 20 laipsnių. Ir daug daug lijo (kaip visada). Tačiau tą savaitę, kai gimė Gertrūda, temperatūra buvo 30 laipsnių ir daugiau. Visą savaitę. Štai taip. Dar apie personalą. Kai guli po cezario, du bjauriausi dalykai yra: a) prausimasis tol, kol dar nevaikštai ir b) vaikščiojimo pradžia. Praustis bjauru, nes...negali praustis. Lietuvoje Gabrius apiprausdavo rankas, veidą, na, iki pusės, drėgnomis servetėlėmis ir marliukais, o nuo pusės...“smagūs“ įspūdžiai iš pooperacinės. O čia...ateina sesutė su dideliu dubeniu šilto vandens, paima tavo higienos priemones ir...nuprausia tave nuo galvos iki kojų (vis bėgdama pasikeisti vandens ir išplauti marliuką, kuriuo prausia). Bet taip švelniai švelniai...jautiesi kaip Druskininku SPA . Po to visą švelniai nušluosto rankšluosčiu. Viskas. Tačiau jautiesi it naujai gimęs. Vėlgi...ar daug tam reikia lėšų? O gimdyvė jaučiasi...ką jūs, net negalima lyginti. O dar prisiminus tai, kad pakeičia ir patalynę, ir tu visa tokia šviežutėlė atsiguli traškančioje patalynėje...kaip nepasveikti, kai aplinka skatina tai padaryti??? Panašiai buvo ir su vaikščiojimu. O vaikščioti pradėjau štai kaip. Atėjo dvi sesutės ir sako: šiandien jau EISI praustis (mūsų palatoje buvo tualetas su DIDELE kriaukle). Taigi prie kriauklės padėjo mano higienos reikmenis, pastatė kėdę ir abi atėjo padėti man nueiti iki tos kriauklės (na, palata pailga, aš guliu prie lango jos gale, o tualetas – prie pat durų). FU FU FU. Jeigu norite cezario, tai aš jūsų nesuprantu ir nesuprasiu. Bjaurastis neapsakoma. Tačiau realiai jos stebėjo, kaip aš viską darau ir prišokdavo tada, kai matydavo, kad reikia pagalbos. O jau kaip gyrė, kaip drąsino...Man buvo net graudu. Taigi taip – tarsi vėl mokyčiausi vaikščioti – nusvyravau iki kriauklės, kur man padėjo atsisėsti ant kėdės. Patikėkite – kvapą gaudžiau geras kelias minutes. O po to...teko praustis. Už širmos stovėjo seselė, kuri pasakė, kad bus šalia, jei prireiktų. Ir buvo. Po to ji manęs pasigalėjo ir kojas nuprausė...sakydama, kad niekaip nesupranta moterų, kurios nori cezarių ir džiaugiasi, kad Belgijoje jų negalima pasirinkti – jie daromi TIK tokiu atveju, kai taip saugiau motinai arba vaikeliui. Vakarop atėjus Gabriui išėjome pasivaikščioti: susiėmusi už pilvo mama (tačiau jau su pižama, o ne su ligoninės rūbais) ir tėtė su mažąja dukrele ant rankų. Ir čia laukė dar vienas siurprizas: kaip tik tuo metu vyko personalo posėdis. Ta seselė, kuri padėjo man pirmą kartą atsistoti, pamačiusi, kad aš vaikštau (nes posėdžių kambarys – už stiklinės pertvaros), iškėlė nykštį ir pasakė: šaunuolė! Super! Kai pagalvoji...smulkmena...tačiau man, krypuojančiai koridoriuje ir gaudančiai orą, tai buvo didžiulė moralinė parama. Antrą Gertrūdos gyvenimo dieną aplankyti jos atėjo jau...didžioji sesė Morta Sofija. Iki šiol Mortulė buvo mūsų mažylė, kuri labiausiai prajuokina brolius ir moka taip apsikabinti kaip, tikriausiai, moka tik dukros (taip ne kartą sakė Gabrielius). Aš taip laukiau Mortulės, taip laukiau...tiesiog spirgėjau nekantrumu. O ji atėjo, atsisėdo ant mano lovos ir elgėsi taip, tarsi ta Gertrūda devynis mėnesius matėsi kiaurai per pilvą. Žodžiu, ji net nebuvo nustebus. Vos įėjus pareiškė: „Jajukas Gejtjūda“ („lėliukas“ Gertrūda). O dar kai tas „jajukas“ padovanojo Mortai patalynės komplektą, apie kurį ji svajojo, tai ji ganėtinai greitai susiruošė namo – juk reikia viską išpakuoti! Be to, Mortai tiesiog paniką kėlė kiekvienas durų atsidarymas. Jeigu įeidavo medikas, šokdavo nuo mano lovos, puldavo tėtei ant kelių ir įsikabindavo ragais nagais. Žodžiu, po paskutinio apsilankymo ligoninėje Morta nieko nenori turėti bendro su šios profesijos atstovais... Tačiau kaip ji gražiai elgėsi su sesute...Na, mes spėjome, kad Morta bus švelni, nes ji vien žaisdama su lėlėm yra tokia švelni, kad kartais aš net sustingstu į ją žiūrėdama, tačiau realybė pranoko visus lūkesčius: ji ėmė sesės kojytes į rankeles, mažus sesutės kumštelius spaudė į savo dar tokį mažą delniuką ir bučiavo...bučiavo...vėl bučiavo. Sesė tik urzgė vos atgaudama kvapą. Vieną vakarą, kelionės namo išvakarėse, prasidėjo audra. Kadangi palata buvo 10 aukšte, o langas – per visą palatą, matėme fantastiškus vaizdus. Įsivaizduokite: blyksteli žaibas tai vienoje, tai kitoje pusėje, o ta šviesa keliauja per visą horizontą. Tarsi kokia šviesos muzika. Gulėjau ir spoksojau be žado. Siaubingai pakilo vėjas – stūgavo aplink, atrodė, kad visas pastatas siūbuoja. Pasiėmiau Gertrūdą ant rankų ir snūduriavau, nes miegoti buvo labai sunku, kai lauke siautėja tokia stichija. Be to, labai skaudėjo papai, nes mažoji sugebėjo juos nugraužti. Ir pagalvok tu man – trys vaikai nebuvo net graužtelėję, o vat ketvirtas ėmė ir nugraužė. Ir, žinok, dabar, žmogau, ką šįkart darei ne taip. O gal viską taip? Gal tiesiog yra išaustas jau mano Likimo kilimas, o aš einu viena jo dalimi ir galvoju: kokie čia be ryšio siūlai??? Tačiau jei būčiau aukštai aukštai, tai gal matyčiau, kad einu kilimu, kuris makes perfect sense? Taigi tą skausmą kentėjau kentėjau, bet po to pagalvojau: kodėl gi aš kenčiu? Ir išsikviečiau seselę. Toji iškart atnešė specialaus tepaliuko ir parodė kitas maitinimo pozas. Sakė, vis reikia keisti pozą, kad žaizdos galėtų gyti. Tai aš – pradėdama maitinti – įsispirdavau į lovos galą, užsimerkdavau ir...duodavau Gertrūdai krūtį. Brrrr....Nemalonus reikalas. Gimė Gertrūda 3600g ir 52cm. Mažiausiai svėrė 3270g, o išvažiuodama (penktadienį) – jau 3450g. Tai rašydama prisiminiau dar vieną ligoninės ypatumą. Iš mūsų palatos dar buvo durys į vystymo kambariuką. Ten buvo vystymo stalas, tokia įmontuota vonelė, svarstyklės, visos higienos priemonės mažyliams ir dušas (mamoms). Viską, kas vykdavo tame kambarėlyje, galėjome matyti, nes ten buvo didžiulis langas (jei nenori matyti arba, kad kiti matytų, yra užuolaidos). Taigi aš mačiau kaip pirmą kartą maudo Gertrūdą, nes sesutė ten ją nusinešė, atsitraukė užuolaidą, maudė ją ir vis man parodydavo – net su Gertrūdos rankele pamojavo man. Pasirodo, Belgijoje kūdikio pirmą parą nemaudo, nes jis turi apsiprasti naujoje aplinkoje, o tas „gimimo sluoksnis“ jį saugo. Taigi gimusį kūdikėlį tik nuvalo, ir viskas. Dar nuo Lietuvos skyrėsi tai, kad čia kiekvieną dieną, kol esi ligoninėje, reikia matuoti kūdikio temperatūrą. Ją rekomenduojama matuoti ir pirmą savaitę namuose – ji rodo, kaip naujagimis adaptuojasi. Ligoninėje patikrino ir Gertrūdos ausytes (Mortai irgi jau tikrino Lietuvoje). Pasakė, kad viskas puiku. Ir dar nustebino, nes atėjo ligoninės fotografė. Pasirodo, jie daro profesionalias foto ligoninėje. Nori – perki, nori – ne, bet suorganizuoja fotosesiją. Vienintelis dalykas, ką tau reikia padaryti, tai aprengti mažylį. Ta fotografė paima baltą ligoninės rankšluostį ir viską daro su juo. O su tais mažaisiais „šviežiaisiais“ šio pasaulio gyventojais ji daro įvairiausius triukus: vsaip juos paguldo, pasuka...net saldu žiūrėti. Matosi, kad žmogaus rankos įpratusios prie tokio mažumo. Be to, ji labai jais žavisi, grožisi, giria...o tėveliams juk toks dalykas it medus...o ir vaikas jaučia, kad šiltos rankos, nes ir Gertrūda, ir Lėja ramiausiai „atlaikė“ pirmąsias savo gyvenime foto sesijas. Rezultatus, sakė, pamatysime po šešių savaičių. Labai smalsu... Manote, ligoninėje viskas ėjo it per sviestą? Ir taip, ir ne. Dukart nusigandome. Gertrūda vos ne po pirmo pavalgymo pradėjo keistai „atrajoti“. Ir garsas, ir vaizdas buvo panašus į tai tarsi kažkas kiltų jai iš skranduko. Kai porą kartų atpylė priešpienį, pasakiau tai akušerei. Ji pasakė, kad tai normalu, dažnai taip būna, tačiau, matyt, Gertrūdos jautrus skrandukas, neguldyti jos ant nugaros, o truputį pasukti ant šoniuko (ypač, jei eisiu į tualetą ir paliksiu ją vieną). Tačiau dar tą dieną kai aš nevaikščiojau, tačiau Gertrūda jau valgė pienuką, o ne priešpienį, ji...ėmė dusti. Valgydama. Tarsi norėtų atpilti, bet negalėtų. Kad jūs įsivaizduotumėte, kokiu greičiu aš ėmiau spaudyti tą iškvietimo mygtuką...Gertrūda tiesiog akyse duso. Atėjusi sesutė tik ją pamatė ir...iškart išsinešė. Širdis į kulnus sukrito...o dar negalėjau niekur nueiti...Ačiū Dievui, ją greitai parnešė. Pasakė, kad skrandyje buvo užsilikę vaisiaus vandenų, kuriuos visus teko išsiurbti. Dabar viskas turi būti ok. Lengviau atsikvėpiau. Ir ko tik nebūna... Kitas išgąstis užklupo jau visai važiuojant namo. Iš ryto merginą užregistravom (buvo atėjus atstovė), patikrino mane – žalia šviesa važiuot namo. O tada atėjo patikrinti Gertrūdos. Ir sako: ji per geltona, reikia paimti kraujo. Jeigu bus per daug bilirubino (galiu klysti, neprisimenu tikslaus pavadinimo), teks likti ligoninėje. Kadangi kraujo reikia daug, neužteks kulniuko. Atnešė tokią šiltą „pūslę“ rankytėms. Po 10-15 minučių atėjo akušerė ir Gertrūdą išsinešė, sakė, mums geriau neiti. O tas mūsų vabaliuko geltonumas juk dėl to, kad aš – Rh-, Gabrielius – Rh+, Gertrūda – irgi Rh+. Žodžiu, mergina pasiėmė mano kraujo grupę, bet tėtuko Rh (kaip Augustas). Sėdėjome kaip ant adatų. Parnešė mažuliukę...visą subadytą, akušerė net pati pasakė: buvo labai sunku, bet padarėm. Matėsi, kad mažulė visa išsekus nuo ašarų...O dar tas rezultatų laukimas. Laukėm geras dvi valandas...Mortelei nusibodo visiškai: juk galvojo, kad atvažiuoja ir visi važiuojam namo, o čia išėjo visas pusdienis. Gerai, kad bent buvo Elius: juodvi ėjo pasivaikščioti, nusipirkti „ko nors“ ir t.t. Mane užvaldė pesimizmas, sakiau, kad viskas, liksim ligoninėje, kad tegul jie važiuoja namo...tačiau atėjusi pediatrė pasakė, kad...VAŽIUOJAM NAMO. VALIOOOOOOOOOOOOOOO. Taip ir iškeliavom iš Briuselio universitetinės St.Luc ligoninės...perlipom devynis kalnus, pebridom devynias upes, tačiau kėdutėje ramiai parpė mažoji fėja Gertrūda Elena dėl kurios ir buvo įveikti visi tikri ir įsivaizduojamieji drakonai. Papuošėm mažylę Aušros, Upės ir Elzės rūbeliais, nes...mūsų nupirkti parsivežimui iš ligoninės buvo gerokai per dideli. Tai buvo dar vienas Gyvenimo siurprizas: Gertrūda – mažiausia iš mūsų šauniosios ketveriukės...mūsų grūdelis...