Grįžti į blogą
birželio 08

Pokalbis su nevalstybinės mokyklos "Žiniukas" vadove Ingrida Ramanauskiene.

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio dvi mamos - Ieva ir  Dalia - rašė man klausdamos, ką aš manau apie prieš maždaug metus duris atvėrusią nevalstybinę mokyklą "Žiniukas". Teisybę pasakius, nelabai daug ką galėjau joms pasakyti: tik tiek, kad - kai lankėmės pas gydytoją - mačiau skrajutę, reklamuojančią šią mokyklą.

Po to sužinojau, kad mokyklą įsteigė mano klasioko, su kuriuo vis susikerta keliai, pažįstami, ir jis man atsiuntė nuorodą į tai, kokios mintys kilo žmonėms, steigiantiems nevalstybinę mokyklą Lietuvoje.

Dar vėliau - kaip dažnai būna - sužinojau, kad į tą mokyklą savo dukrą nuvedė ir vieni mūsų draugai. Kadangi tai yra tie draugai, kurie iš tiesų rūpinasi tuo, į kokias ugdymo įstaigas eina jų vaikai, susidomėjau!

Taigi vieną dieną pribrendau parašyti į pačią mokyklą ir paklausiau, ar atsakytų į keletą klausimų man ir mano tinklaraščio skaitytojams. Ponia Ingrida maloniai sutiko ir šiandien - mūsų susirašinėjimo rezultatas!

Dėkoju poniai Ingridai už atsakymus ir, tikiuosi, kad ne tik Ieva ir Dalia, bet ir dar kas nors iš skaitytojų ras šiame pokalbyje tai, ką norėjo sužinoti apie šią mokyklą...

- Jūsų mokyklos „šūkis“: vaikai gali daugiau. Netikite? Kodėl pasirinkote būtent tokį?
Mes „Vaikai gali daugiau“ vadiname mokyklos vizija – dauguma vaikų turi daug daugiau talento, motyvacijos, potencialo, gebėjimų, galimybių (...) nei įprastai parodo - tereikia padėti jiems surasti savyje norą tai aktyvuoti ir panaudoti.
O antroji dalis „Netikite? “ tiesiog yra provokacija pažvelgti giliau.
- Be to, ką įvardinote mokyklos tinklalapyje, ką dar išskirtumėte kaip kertinius savo mokyklos akmenis?
Mes siekiame būti mokykla vaikams. Ne tėvams ir ne mokytojams. Ir tai ne „Ingridos mokykla“. Tai mokykla vaikams - bendruomenė, kurioje jie vystosi, auga kaip asmenybės, išgyvena sėkmės džiaugsmą ir nepasisekimo kartėlį,  ieško savo galimybių ribų, mokosi ir atranda, ir į kurį jie nori grįžti vėl ir vėl.
- Kodėl nusprendėte steigti privačią mokyklą?
Neradome mokyklos iš tiesų gyvenančios vaikams (tai nereiškia, kad tokios mokyklos ar tokių mokytojų nėra – tiesiog mūsų bandymai buvo nesėkmingi). Kita vertus, manome, kad galima padaryti geriau ir daugiau, ir to siekiame. Beje, sąvoka „privati mokykla“ mums nepriimtina – viešosios įstaigos paskirtis yra visuomenės poreikių tenkinimas. Tad mes laikomės formalios pavadinimo taisyklės – „nevalstybinė mokykla“.
- Kokie buvo didžiausi sunkumai, su kuriais susidūrėte steigdami ir pirmasiais metais?
Materialios problemos (reikalavimai, sąlygos, patalpos, lėšos ir kt.) yra svarbios, tačiau jos neturi užgožti esmės. Jei mokykla bus reikalinga visuomenei, ji gyvens. Net jei visuomenę atstovaujanti valdžia manytų, kad nevalstybinių mokyklų remti visai nereikia.
Tačiau, kad mokykla ne tik egzistuotų, o gyventų – svarbu suprasti, ką mokykla gali ir ką privalo padaryti. Mokykla kaip organizacija yra „privalo“ dalis – didelis iššūkis yra sukurti vienminčių komandą, siekiančią tikslo ir dirbančią vaikams.
Kalbant apie „gali“ pusę – kartais stebina, liūdina ir piktina tėvų požiūris į vaiką ir į ugdymą, ypač tais atvejais, kai gerą išsilavinimą įgiję tėvai turi ir pakankamas materialines galimybes skirti daugiau dėmesio ir laiko vaikui. Juk vaikas ne automobilis ir mokykla ne dirbtuvės!
- Pradėjote nuo pradinės mokyklos ir priešmokyklinės klasės. Ar yra planų „augintis“ pradinukus?
Mūsų tikslas – per keletą metų išaugti į pagrindinę mokyklą ( tai turėtų vadintis progimnazija). Toliau 8 klasės (bent jau kol kas) augti neplanuojame. Viena vertus, pirma reikia gerai padaryti tai, ką darome ir ką ketiname daryti. Iš kitos pusės, 15 m. vaikas jau yra didele dalimi susiformavęs kaip asmenybė ir šis pamatas leis jam sėkmingai eiti toliau pasirinkus iš kokybiško mokymosi galimybių gimnazijose.
Be to, vis dar galvojame, kad „mažas yra gražus“.
- Kaip samdėte mokytojus? Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte?
Mūsų reikalavimai mokytojams remiasi mūsų požiūriu į ugdymo kokybę. Renkant mokytojus siekiame įvertinti įvairius asmenybės aspektus: vertybines nuostatas, požiūrį į vaikus ir savo darbą, motyvaciją, charakterį, žinias, ugdymo principus.
Mokytojų „luomo“ savitumas kelia labai daug minčių ir tikriausiai dalinai paaiškina švietimo problemas Lietuvoje. Viena įdomi ir netikėta problema su kuria susidūrėme – pradinių klasių mokytojų dalykinės žinios neretai neatitinka 4 klasės ugdymo pasiekimų lygio! Ir to neįtakoja darbo patirtis: ar žmogus ką tik baigė universitetą, ar jau turi skambias kvalifikacijas.
- Lietuvoje, manau, didelė problema yra ta, kad vaikas 45min mokosi lietuvių kalbos, o po to – 45min matematikos, ir tai nėra tarpusavyje susiję. Savo tinklalapyje teigiate, kad apjungiates disciplinas. Gal galėtumėte duoti konkrečių pavyzdžių, kaip tą darote?
Siekdami sudominti vaiką, praturtinti ugdymo turinį, dalykus apjungiame tiek teminiu, tiek laiko principu: turime pasaulio pažinimo dienas, kai visos veiklos susijusios su viena tema; darome projektus, kuomet reikalingi įvairūs įgūdžiai (rinkti informaciją, diskutuoti, matuoti, rašyti rišlų tekstą, piešti, lavinti užsienio kalbą, t.t.); turime savaitės temas, apie kurias pinasi atskiros disciplinos. Tačiau išlaikome ir tradicines atskiras pamokas.
Į integravimą žiūrime kaip į nuolatinę savo darbo evoliuciją – ieškome formų ir būdų, rengiame medžiagą ir darome. Lietuvoje šioje srityje maža yra ko, tad naudojame ir užsienio šaltinius.
- Kaip įjungiate į bendruomenę tėvus?
Kartasi galima teigti, kad tai, kas reikalinga, atsiranda natūraliai, be išorinio organizavimo. Toks pavyzdys yra mūsų mokyklos „mamyčių klubas“ – mamos (tėčiai nedrįsta?), atvežę vaikus, verda kavą / arbatą ir bendrauja dažnai net iki pirmosios pertraukos, kada vaikai geria arbatą ir pusryčiauja.
Nemažai mokyklos renginių ir išvykų vyksta kartu su tėvais – siekiame, kad malonius vaikų įspūdžius tėvai išgyventų kartu. Kartu tai puiki proga pabendrauti tarpusavyje.
Rudenį planuojame mamyčių ir vaikų rankdarbių veiklas – mamos mokys vienos kitas ir vaikus įvairų rankdarbių – vilnos vėlimas, papuošalų gamyba, dekupažas, piešimas ant šilko ir stiklo ir t.t.
Labai norime organizuoti tėvų diskusijų / pokalbių grupę, kurioje būtų kalbama apie bendravimą su vaikais, jų ugdymą, auklėjimą, dalinamasi patirtimi, aptariama literatūra šia tema (mes turime bibliotekėlę ir tėveliams). Galvojame tokiu būdu paskatinti aktyvesnį tėvų dalyvavimą vaikų ugdyme. Tačiau šiuo atveju viskas priklausys nuo „vedančiųjų“ entuziazmo, kadangi tokia grupė turi vykti natūraliai, be nuolatinio mūsų stūmimo.
- Kaip suprantu, mokykloje vyksta dorinis ugdymas? Ką pasiūlote tėvams, kurie nenori dorinio ugdymo pagal katalikų tikybos programą?
Manau, kad tikyba (šis pavadinimas vargu ar atitinka esmę to, ką vadiname doriniu ugdymu), ypač jei jos moko tvirti savo pasirinkimu/pašaukimu žmonės, turi daug stipresnį „dorinio užtaiso“ potencialą nei etika. Mes pasirinkome šį dorinio ugdymo būdą, kadangi juo tikime. Tačiau jokiu būdu negalima nei tikybos, nei dorinio ugdymo susiaurinti iki maldų. Manau, kad dorinis ugdymas turi būti neatskiriama mokyklos (ir ne tik) gyvenimo dalis, pasireiškianti per praktinį vertybių puoselėjimą, bendruomeninę socialinę veiklą, sektinų pavyzdžių ir asmenybių paieškas.
- Mokykloje turite ir „Kalbų ir pomėgių“ mokyklą, į kurią priimate ir mažiukus. Norite užsiauginti mokinius mokyklai?
Taip. Nenoriu daryti toli siekiančių apibendrinimų, tačiau mes matome skirtumus tarp vaikų, lankiusių ir nelankiusių savivaldybių darželius.
- Atkreipiau dėmesį į tai, kad organizuosite dienos stovyklą ir minite bendravimą anglų kalba. Koks šios stovyklos tikslas (na, be to, kad vaikai nebus tiesiog vieni palikti namuose)?
Vaikams geriausia yra namuose. Tačiau su viena sąlyga – jei su jais daug bendrauja artimieji. O mokykla tegali pasiūlyti šio bendravimo pakaitalą, nors ir labai kokybišką.
- Kokie įspūdžiai baigiantis veiklos metams? Ką darytumėte kitaip? Kas pasitvirtino?
Pradžia visada labiau jaudinanti, nes joje slypi naujumo paslaptis. Per pirmus metus įsitikinome, kad einame teisingu keliu ir dirbant viskas pasiekiama. Tai visų pirma taikome sau kaip organizacijai, nuo kurios brandos ir priklausys mūsų ugdymo rezultatai, ir kurios vystymuisi skiriame labai daug dėmesio.  Žinoma, buvo įvairių netikėtumų, kiek aiškesnė tapo kai kurių „posūkių įveikimo technika“, tačiau iš esmės pasitvirtinome savo nuojautas, koks didelis ir įdomus darbas mūsų vėl laukia rudenį siekiant mūsų vizijos „Vaikai gali daugiau“. Svarbiausia nesustoti.

Ačiū Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės bei vizijos įgyvendinimo!