Grįžti į blogą
sausio 07

"Rožinis maras" - ar tikrai?

morta-princeseMūsų beveik trejų dukrelė pastaruoju metu yra itin pamėgusi rožinę spalvą ir princeses. Yra ekspertų, manančių, kad mergaitėms specialiai yra siūlomi rožiniai daiktai, ir jos tiesiog - dar nesulaukusios trejų metų - jau nebenori nei rūbų, nei žaislų, kurie yra ne rožiniai. Taip pat teigiama, kad "rožinis maras" ne tik plauna mergaitėms smegenis, bet ir formuoja lytinius stereotipus. Perskaičiusi tai, sunerimau: mūsų merginai IŠ TIESŲ labai patinka rožinė spalva ir kol kas tuo itin nesidomėjau, tačiau toks teiginys privertė paskaityti daugiau straipsnių ir daugiau pamąstyti šia tema. Na, kodėl išvis apie tai prabilta? Pasirodo, vieno tyrimo metu mergaitės skyrė tokias spalvas kaip geltona ir mėlyna, o - pamačiusios rožinę - sakydavo "Barbė". Hmm... Įdomu, kokios mergaitės buvo surinktos į tą tyrimą?Kažkaip nemanau, kad Lietuvos mergaičiukės - parodžius ką nors rožinio - imtų sakyti, kad tai - "Barbė". Juk tai net ne logiška! Na, gerai, vaikai iki septynerių-aštuonerių mąsto nelogiškai...Bet BARBĖ! Tarkim, sako "princesė" - ar tai irgi blogai? Iš tiesų jeigu tai būtų tik spalva, nemanyčiau, kad tai blogai, tačiau...edukologų nuomone, tai formuoja lytinius stereotipus. Pasirodo, internetinių diskusijų portaluose tėvai skundžiasi, kad mergaitės, "užkibusios" ant rožinės spalvos, nebenori net žiūrėti į kitos spalvos pusę. Gerai. Aš irgi edukologė. Ir mano vidurinėlis  - BERNIUKAS - irgi mėgo rožinę spalvą. Labai mėgo. Kadangi labai nenorime vaikams formuoti lytinių stereotipų, leidome vaikui dėvėti ir baltą megztuką rožiniu drugeliu, ir rožines kelnes. BET...po to buvo ŽALIASIS periodas. Patikėkite, vaikinas nenorėjo žiūrėti į kitokios spalvos pusę: net puodelis iš kurio jis gėrė ir lėkštutė iš kurios valgė turėjo būti žali. Gerai, kad  pavykdavo bent ką ne žalią įsigyti. Tačiau jam, kiek  pamenu, niekas smegenų nepraplovė. Įdomu, kur kilo šis "rožinio maro" terminas? Ilgai ieškoti neteko: Sue Palmer, knygos "Toxic Childhood" autorė. Teisybę pasakius, norėčiau šią knygą perskaityti. Visą. Tačiau iš esmės štai apie ką joje rašoma: Per pastaruosius 25 metus, technologinė ir kultūrinė kaita pakeitė ir žmonių gyvenimą - dažniausiai į gerąją pusę. tačiau viskas vyko taip greitai, kad mes net nepastebėjome, jog tai kaita, kuri yra teigiama suaugusiesiems, yra ne visada tokia naudinga vaikams. Toksinis  kultūrinės kaitos pašalinių reiškinių koktelis daro žalą socialinei, emocinei ir kognityvinei vaikų raidai, į tai įtraukdamas  vis daugiau vaikų ir atsispindėdamas jų elgesyje. Mintis, kuri man pasirodė šiek tiek keistoka, buvo ta, kad kaip gali modernizacija būti tokia gera suaugusiesiems ir tokia bloga vaikams? Negi tėvai iš tiesų neapsaugo savo vaikų nuo visos tos "žalos"? Man atrodo, kad dabar - labiau nei bet kada - yra daug kalbama apie tai, kas vaikams tinkamiausia. Tiek kalbama, kad kartais...nebežinai net į kurią pusę pulti ir jautiesi vos ne žalojantis vaiką, jei nedarai šio, to, ano, ir trečio. Tokios knygos kaip Carl Honore "Under Pressure", man atrodo, daug labiau atspindi tai, kas vyksta šių dienų Vakarietiškajame pasaulyje. Šiek tiek pasidomėjusi, atradau, kad man ne vienai panašiai atrodo. Tačiau grįžkime prie mergaičių ir prie rožinės spalvos. Sue Palmer nuomone, beveik nėra mergaičių, kurioms nepatiktų rožinė spalva, o tai liudija, kad reklama veikia jau ir tokius mažus vaikus (jaunesnius, nei trejų metų). Ji teigia, kad reklamos daro mažiems vaikams didžiulę įtaką ir jau įsiskverbė į "smėlio dėžę", kur bendraamžių spaudimas yra itin didelis.

Na, čia tai jau tikrai ne naujiena. Visi, kas turi vaikų, kurie nors truputį žiūri televizorių, gali papasakoti, kas vyksta prieš Kalėdas. Geriausiai prisimenu prieš trejus metus vykusią Pippi Max (ar kaip jis ten) šuns reklaminę kampaniją...atrodė, kad tik mūsų vaikai (nes nežiūri televizoriaus) jo nenori! Tai čia, kaip sakant, nereik nė rožinio daikto: pakankamai dažnai rodyk, koks jis puikus, ir dažnas vaikas "užkibs" ant to kabliuko!

Tačiau kaip su tais lytiniais stereotipais? Ar iš tiesų rožinė splava menkina merginas ir verčia jas būti...merginomis? Na, suprantu, jog gali nepatikti, kad mažos mergaitės nori dažytis lūpytes ir visaip kitaip greitai suaugti, tačiau ar iš tiesų rožinė produkcija atima joms galimybę mąstyti savarankiškai ir priešintis princesės vaidmeniui? Sue Palmer teigia, kad rožinė spalva yra ir įrankis, kad mergaitės rožinę spalvą pradėtų asocijuoti su tobulu kūnu ir koks jis turi būti... Na, tokia hipotezė man jau siekia per daug toli. Toliau, nei sveikas protas.

Beje, ar žinote, kad iki antrojo paasaulinio karo rožinė spalva buvo vyriška spalva (mat labai panaši į raudoną), o mėlyna - moteriška (nes ramesnė)??? Įėjus į žaislų parduotuvę akivaizdu, kad situcija  pasikeitė: mergaitiškų žaislų skyrius rožinis "iki negalėjimo".  Berniukų - žaliai/mėlynai/pilkai tamsus. Skirtumas akivaizdus.

Akivaizdu ir tai, kad pardavėjai nori paveikti mūsų vaikus, kad jie prašytų mūsų pirkti, o mes pirktumėme. Čia jokia ne revoliucija. Jiems svarbiausia pelnasm jjie tai darė, daro ir darys. Ir, mano manynu, tikrai nereikia visko "suversti" "rožiniam marui", nes tikrai ne rožinė spalva kalta, kad kažkieno dukra kenčia nuo prastos savivertės ar nori "tobulo kūno"... Ne rožinė spalva kalta ir jei mergina jaučiasi lytiškumo "rėmuose". Problema - daug giliau. Be to, lygiai taip kaip mergaitės, lygiai taip ir berniukai gauna stereotipinių signalų, tačiau tam ir yra tėvai, kurie gali pasirūpinti tinkama tų signalų interpretacija. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau, tačiau man patiko viena geniali mintis kaip pasirūpinti trimečiais: išjunkime televizorių.

P.S. Gintarės komentaras su iliustracija:

Labas, kaip tik dabar darau darbus susijusius su spalvomis. Tai gi pati sudariau spalvu trikampi: kokiu spalvu jos turi. Paskaicius duotus straipsniukus - labai daug yra priestaringu minciu del spalvu. Prikabinu spalvu trikampi. Pagrindines spalvos zalia, raudona, melyna - sudaro balta spalva, papildomos spalvos geltona, purpurine, zydra - sudaro juoda spalva. Kaip tokios baltos spalvos neegzistuoja - ji tera visu spalvu samplaika. Tad kai kurie teiginiai del baltos spalvos yra teoriskai imanomi, bet psicholgiskai nelogiski.

spalvutrik Prikabinu pacios daryta paveiksliuka, tiesiog del idomumo :) Galime pamatyti kaip musu akis yra optiskai apgaunama. Kaip neutraliai pilkos spalvos (18% pilkumo - geriausiai toks pilkumas) yra daugiau, nei zalios - galime pamatyt kaip pilka aplinkui rausveja. Bet va tokia apgaule mato kiekvienas skirtingai: vieni mato ypac rausvejancia pilka spalva, kiti is vis nemato, o treti siek tiek... todel net gi tas rausvumas priklauso ne tik nuo spalvu kokios yra, bet ir kaip jos isdestytos ir koki turi santyki.

eglele

Susiję įrašai

Sausio 07

"Rožinis maras" - ar tikrai?

Mūsų beveik trejų dukrelė pastaruoju metu yra itin pamėgusi rožinę spalvą ir princeses. Yra ekspertų, manančių, kad mergaitėms specialiai yra siūlomi rožiniai daiktai, ir jos tiesiog - dar nesulaukusios trejų metų - jau nebenori nei rūbų, nei žaislų, kurie yra ne rožiniai. Taip pat teigiama, kad "rožinis maras" ne tik plauna mergaitėms smegenis, bet ir formuoja lytinius stereotipus. Perskaičiusi tai, sunerimau: mūsų merginai IŠ TIESŲ labai patinka rožinė spalva ir kol kas tuo itin nesidomėjau, tačiau toks teiginys privertė paskaityti daugiau straipsnių ir daugiau pamąstyti šia tema. Na, kodėl išvis apie tai prabilta? Pasirodo, vieno tyrimo metu mergaitės skyrė tokias spalvas kaip geltona ir mėlyna, o - pamačiusios rožinę - sakydavo "Barbė". Hmm... Įdomu, kokios mergaitės buvo surinktos į tą tyrimą?Kažkaip nemanau, kad Lietuvos mergaičiukės - parodžius ką nors rožinio - imtų sakyti, kad tai - "Barbė". Juk tai net ne logiška! Na, gerai, vaikai iki septynerių-aštuonerių mąsto nelogiškai...Bet BARBĖ! Tarkim, sako "princesė" - ar tai irgi blogai? Iš tiesų jeigu tai būtų tik spalva, nemanyčiau, kad tai blogai, tačiau...edukologų nuomone, tai formuoja lytinius stereotipus. Pasirodo, internetinių diskusijų portaluose tėvai skundžiasi, kad mergaitės, "užkibusios" ant rožinės spalvos, nebenori net žiūrėti į kitos spalvos pusę. Gerai. Aš irgi edukologė. Ir mano vidurinėlis  - BERNIUKAS - irgi mėgo rožinę spalvą. Labai mėgo. Kadangi labai nenorime vaikams formuoti lytinių stereotipų, leidome vaikui dėvėti ir baltą megztuką rožiniu drugeliu, ir rožines kelnes. BET...po to buvo ŽALIASIS periodas. Patikėkite, vaikinas nenorėjo žiūrėti į kitokios spalvos pusę: net puodelis iš kurio jis gėrė ir lėkštutė iš kurios valgė turėjo būti žali. Gerai, kad  pavykdavo bent ką ne žalią įsigyti. Tačiau jam, kiek  pamenu, niekas smegenų nepraplovė. Įdomu, kur kilo šis "rožinio maro" terminas? Ilgai ieškoti neteko: Sue Palmer, knygos "Toxic Childhood" autorė. Teisybę pasakius, norėčiau šią knygą perskaityti. Visą. Tačiau iš esmės štai apie ką joje rašoma: Per pastaruosius 25 metus, technologinė ir kultūrinė kaita pakeitė ir žmonių gyvenimą - dažniausiai į gerąją pusę. tačiau viskas vyko taip greitai, kad mes net nepastebėjome, jog tai kaita, kuri yra teigiama suaugusiesiems, yra ne visada tokia naudinga vaikams. Toksinis  kultūrinės kaitos pašalinių reiškinių koktelis daro žalą socialinei, emocinei ir kognityvinei vaikų raidai, į tai įtraukdamas  vis daugiau vaikų ir atsispindėdamas jų elgesyje. Mintis, kuri man pasirodė šiek tiek keistoka, buvo ta, kad kaip gali modernizacija būti tokia gera suaugusiesiems ir tokia bloga vaikams? Negi tėvai iš tiesų neapsaugo savo vaikų nuo visos tos "žalos"? Man atrodo, kad dabar - labiau nei bet kada - yra daug kalbama apie tai, kas vaikams tinkamiausia. Tiek kalbama, kad kartais...nebežinai net į kurią pusę pulti ir jautiesi vos ne žalojantis vaiką, jei nedarai šio, to, ano, ir trečio. Tokios knygos kaip Carl Honore "Under Pressure", man atrodo, daug labiau atspindi tai, kas vyksta šių dienų Vakarietiškajame pasaulyje. Šiek tiek pasidomėjusi, atradau, kad man ne vienai panašiai atrodo. Tačiau grįžkime prie mergaičių ir prie rožinės spalvos. Sue Palmer nuomone, beveik nėra mergaičių, kurioms nepatiktų rožinė spalva, o tai liudija, kad reklama veikia jau ir tokius mažus vaikus (jaunesnius, nei trejų metų). Ji teigia, kad reklamos daro mažiems vaikams didžiulę įtaką ir jau įsiskverbė į "smėlio dėžę", kur bendraamžių spaudimas yra itin didelis.