Grįžti į blogą
vasario 19

Svečiuose Giedrė: Raudoni batai su boružėlėmis.

Šiandien tinklaraštyje svečiuojasi Giedrė iš Švedijos. Kadangi esu gavusi nemažai klausimų apie stereotipus ir vaikų auginimą, tai kartą paprašiau, kad Giedrė - kuri dėstė lytiškumą - parašytų apie tai ir tinklaraščiui. Na, bet ne taip, kaip apie tai kalba savo studentams, bet ir taip, kaip kalbėtų mama, kuri pati augina vaiką ir nenori, kad jis augtų kažkoks vien todėl, kad aplinkoje esantys stereotipai įrėmino jį. Ačiū Giedrei, o visiems linkiu gero skaitymo :)
Ankstyvą šeštadienio rytą kartu su savo šiek tiek vyresniu nei metukai mažutėliu užsukome į žaidimų aikštelę. Ten be mūsų dar buvo tik viena mama su savo panašaus amžiaus vaikeliu. Abi mes viena kitai nusišypsome, pasisveikiname, nors viena kitą matome pirmą kartą. Karts nuo karto stumteldama supynę, ji atsisuka į mane ir klausia: Kiek JAI metų?
Aš atsakau „Kristijonui metai ir trys mėnesiai “.
JI šypsosi ir sako : „Oj, galvojau, kad mergaitė.  Jo batų spalva mane suklaidino. Jie raudoni.“
Tokių panašių pokalbių atsitinka kiekvienoje žaidimų aikštelėje.  Ar pastebėjote, jog mums, suaugusiems, tiesiog  čia ir tuoj pat reikia sužinoti visų lytį, nes mums tai yra atskaitos taškas. Nesakau, jog tai blogai, tik noriu pabrėžti, KAIP mums tai svarbu.
Nuo to momento, kaip mes atsakome į klausimą „Berniukas ar mergaitė ?“, mes tuo pačiu apsprendžiame, kaip pasaulis, visuomenė, aplinkiniai elgsis su mūsų vaiku.  Jau nuo pat gimimo, kai mūsų vaikai vos kelių dienų amžiaus, mes jau suteikiame jiems tam tikrus vyriško ar moteriško elgesio atributus. Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai sako, jog kai mažutėliai kūdikiai verkia, mes, suaugusieji, skirtingai traktuojame tą verkimą. Jei mergaitė verkia, mes esame linkę sakyti „ Kodėl tu liūdna?“, o jei berniukas „Oho, koks tu piktas...“.
Bet grižkime prie tų mano sūnaus raudonų batukų ir rūbų.
Visai neseniai Švedijoj vėl įsiplieskė dideli debatai apie vaikų rūbus. Viena mama savo bloge papasakojo, kaip ji Lindex parduotuvėje pardavėjos paklausė, kodėl rūbai berniukams yra didesni, nei mergaitėms, nors nurodomas dydis tas pats.  Jei ir berniuko ir mergaitės ūgis yra 110 centimetrų, tai kodėl mergaičių rūbai yra ankštesni, trumpesnėmis rankovėmis ir labiau siūti „palei figūrą“? Pardavėja atsakė, jog berniukų rūbai yra didesni, nes ...berniukai yra judresni ir labiau išdykauja.
Toks pareiškimas sukėlė audrą tiek bloguose, tiek Facebooke, tiek laikraščiuose, tiek per televiziją. Lindex oficialiame pranešime atsiprašoma už pardavėjos žodžius ir sakoma, kad „mergaitės GALI būti tokios pat judrios kaip berniukai“.
Beje, mergaičių rūbai yra dažniausiai šviesesnių spalvų nei berniukų, mergaičių skyriuose parduodami rūbai yra siūti iš ne tokių stiprių medžiagų, tad juos daug lengviau susitepti ir suplėšyti. Berniukų rūbai dažniau būna praktiškesni, labiau tinkantys žaidimams, juose daugiau kišenių ir pan.
Tad jei mūsų dukros yra aprengiamos judesius labiau varžančiais, lengvai išsitepančiais ir nesunkiai plyštančiai rūbeliais, ar keista, kad jos auga mažiau judrios nei berniukai?
Mūsų vaikų rūbai nėra TIK rūbai, jie yra svarbus faktorius kalbant apie socialinį (ne anatominį ar biologinį) lytiškumą. Priklausomai nuo to, kokiais rūbais mes rengiame savo vaiką, visuomenė mūsų vaiką traktuos vienaip ar kitaip, elgsis su juo pagal tam tikrą modelį, priskirs jam vienokias ar kitokias sąvybes, stereotipus ir per tą elgesį tiesiogiai įtakos tai, kaip mūsu vaiko tapatybę.
Pavyzdžiui, mūsų kultūroje suaugusieji daug labiau linkę yra girti mergaičių rūbus nei berniukų. „Oi kokia tavo graži suknelė. Tu atrodai kaip tikra princesė“ arba „Kokios gražios gėlytės ant tavo batų“. Atrodytų, kas čia tokio? Bet tokiu būdu mes išmokome savo dukras nuo mažų dienų, kad jos yra vertinamos pagal išvaizdą, kad išvaizdai skiriamas didelis dėmesys ir būtent per išvaizdą galima to dėmesio sulaukti.
Mes, suaugusieji, reaguojame į vaikus priklausomai nuo to, kaip jie yra aprengti. Jei ant mano sūnaus marškinėlių yra kokio nors žmogaus-voro aplikacija, tai aplinkiniai labai mėgsta pasakyti: „Oho, koks tu kietuolis.  Lengvai apgintum mamą, ar ne?“.
Ir jei aš kasdien savo sūnų rengčiau tamsesniais rūbais su kaukolių, ekskavatorių, piratų piešiniais, jis patirtų labai vienpusišką elgesį iš aplinkinių. Vaikas greitai supranta, ko iš jo tikimasi, koks elgesys ir kokios sąvybės yra skatinamos.
Bet aš nenoriu, kad mano vaikas nuo mažų dienų būtų spaudžiamas į „macho“ vyro stereotipą, į „tikro vyro“ rolę, nes manau, jog tai ribos jo gyvenimą, neleis jam laisvai pasirinkti svarbių dalykų arba jis jaus baimę, jei norės rinktis ne tai, kas įeina į jam brukamą stereotipą.
Ir iškart noriu pasakyti, jog kalba neina apie „lyčių genocidą“, „mergaičių darymą berniukais ir atvirkščiai“, aš noriu, kad mūsų vaikai turėtų daugiau galimybių rinktis, daugiau būdų gyventi, daugiau būdų būti laimingi.
Ir nesakau, kad mergaitės jokiu būdu negali nešioti savo rausvų princesiškų suknelių. Kai vaikas pats gali pasirinkti, žinoma, jog jam reikia suteikti tą galimybę. Bet kaip tėvai juk galėtume kitą kartą nupirkti dukrai džinsus su išsiuvinėta kaukole, kad ji galėtų būti ir princesė, ir tolimų jūrų piratė. Jog ji žinotų, jog yra daug galimybių, daug vaidmenų.
Kad ir kaip būtų liūdna, aplinkiniai su ja elgsis nevienodai, priklausomai nuo to, jei ji vilkės savo princesės suknele ar džinsais su tamsiais marškinėliais. O aplinkinių elgesys tiesiogiai formuoja mūsų vaikų asmenybes ir tapatybes.
Knygos „Ge ditt barn 100 möjligheter istället för 2“  („Duok savo vaikui 100 galimybių vietoj 2“) autorės K.Henkel ir M. Tomicic siūlo tėvams „maišyti“ lytiškai užkoduotus rūbus. Pavyzdžiui rengti vaiką raudonais marškinėliais ir tamsesniais džinsais.
Jos taip pat sako, jog mes, suaugusieji, turėtume būti labiau sąmoningi , kai komentuojame vaikų išvaizdą. Vietoj to, kad sakytume „Ojojoj kokia graži suknelė“ galėtume pasakyti „Tavo suknelė taškuota. Kiek ant jos taškučių? Gal paskaičiuokim?“, nors apskritai geriausia būtų stengtis mažiau kreipti dėmesio į mergaičių išvaizdą (nes ir taip jos to nesveiko į išvaizdą sutelkto dėmesio per daug gauna) ir geriau sakyti „Kaip smagu tave matyti“.
Kai rašau šitą tekstą, mano trupinukas miega savo lovytėje ir nenutuokia, kad pasaulis jau dabar turi milijonus lūkesčių. Kad jau dabar jam yra priskiriamos savybės, kurių jis dar neturi, kad jau dabar daugelio akyse jam jau apibrėžta vieta. O aš taip noriu, kad jis turėtų drąsos ir galimybių kuo daugiau rinktis pats. Taip noriu, kad jis nebijotų turėti raudonų batų su boružėlėmis, jei tik jie jam patinka.