Grįžti į blogą
gegužės 22

Švedijos lauko darželis. Dar kartelį.

Jau esu rašiusi apie Švedijos lauko darželius. Tas įrašas - vienas populiariausių tinklaraščio istorijoje. Kartą net teko - prakalbus apie juos - išgirsti: o, skaičiau ir tokios Austėjos straipsnį apie juos! :D Šįkart vėl noriu pasidalinti savo įspūdžiais, nes važiavau norėdama užduoti labai konkrečius klausimus: apie ligų prevenciją, apie lauko žaidimus, apie lavinimą ir pan. Be to, kadangi Vaikystės Sode liepos mėnesį irgi bus lauko stovyklėlė - norėjau pasisemti patirties. O dar turint omeny, kad Miško (Antakalnio) Sodelis eina laukėjimo linkme (jau yra, o bus ir dar daugiau lauko darželių elementų), visa tai - puiki praktinė patirtis. Išgirsti atsakymai mane šiek tiek nuvylė, nes, deja, nieko stebuklingo neišgirdau, tačiau vaizdai - kaip ir kiekvieną kartą - pakerėjo. Ir, žinoma, požiūris. Ir vaikų į suaugusiuosius, ir suaugusiųjų į vaikus. Todėl šįkart - dar daugiau iliustracijų.

 

Šįkart darželis pasitiko pakitusia aplinka. Žinoma, smagu lankytis lauko darželyje vis skirtingu metų laiku - gali pamatyti kiekvieno pliusus ir minusus. Nustebino tai, kad - vietoj žolytės - dabar visą teritoriją dengė mulčas. Tas mulčas buvo ir Augusto mokykloje Briuselyje. Man nelabai patiko, nes kai tik nueidavome ten pažaisti su mergaitėmis po lietaus (o Briuselyje jo netrūksta), grįždavome namo it po žemes merginos būtų raususios - purvinos ir dėmėtos nuo galvos iki kojų. Tad pirmasis klausimas lauko darželio auklytėms ir buvo: kodėl mulčas? Ogi todėl, kad žolę vaikai visiškai sunaikindavo ir nespėdavome keisti - dabar praktiškiau ir pigiau! - atsakė man. Man patiko tik tai, kad dabar daug geriau matėsi darželio teritorija. Ir tai, kad ji pažymėta buvo ne virve, o pagaliais.

Anksčiau vaikai miegodavo po polietileno "stogu", dabar - po brezentiniu. Na, man nepaprastai patinka švedų meilė Švedijos vėliavai. Gražu.

Patiko ir tai, kad mašinytės, kuriomis vaikai galėjo važinėti lauke, yra tvirtos ir be visokių nesąmonių. Lietuvoje - kai ieškai tokių pirkti - gali galą gauti, nes visos yra akivaizdžiai nekokybiškos (pačiupinėjus plastmasę iškart matosi, ar "atlaikys" 1-2 vaikus, ar 10-20 :)) ir dar laaaaabai dažnai stereotipinės! O čia varvinau seilę ir į mašinytes, ir į paspirtukus, ir į triratukus - rimtas reikalas!

Didelė darželio dalis - medžių paunksmėje. Rudenį galima pasislėpti nuo merkiančio lietaus, o vasarą - nuo kaitrios saulės.

Lauko darželio žaidimų aikštelė tikriausiai keltų siaubą daug kam Lietuvoje :D Kodėl? Todėl, kad viskas sukalta iš tokių medinių dalykų, ant kurių Lietuvoje parduotuvių daržoves deda ir kurie voliojasi prie tų pačių parduotuvių :) Kita vertus,

a) galima sukalti taip, kaip nori;

b) viskas - iš natūralios medžiagos (medžio);

c) iš tiesų kūrybinga!

Dar auklėtojoms atnešus kokią maršką (seną paklodę, senus marškinius ir pan.), galima įsirengti tikrą namuką (žr nuotrauką).

Štai taip atrodo lauko darželis iš tolėliau: Visa darželio teritorija - kaip ant delno: kairėje matote stalą, prie kurio vaikai valgo, o iš nugaros - ir auklytę-musulmonę.

Visi žaislai - IKEA dėžėse ir ant pledukų. Tvarka tokia: jei vaikai nori žaisti magnetukais, kaladėlėmis ar kitais smulkiais žaisliukas, atsineša pleduką ir dėžę. Pasitiesia pledą ant žolės (šalia darželio teritorijos), ant pledo išsiberia žaislus ir žaidžia. Kai jau pažaidžia, žaislus sudeda į dėžę, sulanksto pledą ir viską nuneša į tą statybininkų namelį:

a) žaislai neišmėtyti;

b) žaislai švarūs;

c) vaikai yra savarankiški ir atsakingi;

d) mokytojos gali lengvai pasigirti, kad pas jas visos priemonės - it naujos, nors vaikai kiaurą dieną lauke su jomis žaidžia!

Mane sužavėjo, kad žaislai yra gražūs, tvarkingi, neišmėtyti. Juk, atrodo, kartais nueini į darželio grupę, o ten ir dėlionių detalių trūksta, ir stalo žaidimo detalių, na, ir šiaip netvarka. O čia - viskas gražiai dėžėse ir tvarkinga. Patiko.

Čia vaikai darė lizdą:)

Paklausiau, kodėl smėlio dėžė neuždengta. Mat ir aš svajojau apie didžiulę smėlio dėžę, tačiau išsigandau kačių. Auklėtojos pasakė, kad iki parko katės neateina - mat parką juosia judri gatvė, o per ją, pasirodo, katės neina. Vat ir nereikia uždengti smėlio dėžės :)

Man patiko tai, kad:

a) Visi vaikai vilkėjo ryškias liemenes;

b) Vieni vaikai žaidė su smulkiais žaidimais/kaladėlėmis ant pledų;

c) Kiti vaikai šoko su viena auklyte;

d) Dar kiti vaikai su aukliuku darė popierinius lėktuvus ir juos laidė;

e) Vienas vaikas iš to paties popieriaus (akivaizdžiai kokio nors tėvelio atnešto iš biuro, nes ant vienos pusės buvo kažkas atspausdinta) pasidarė superžmogaus kaukę ir lakstė aplink mus visaip bandydamas atkreipti dėmesį :D Man labai patiko tai, kad auklėtojas net nemirktelėjo: nori kaukės? Prašau kaukę! Taip, kaip ir turi būti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. O ne : dabar mes darome lėktuvus.

Man labai patiko tai, kad auklėtojos labai aiškiai atskiria, kur yra organizuota veikla, o kur - laisvas žaidimas. Kai organizuota veikla, tai jokio juoko: visi daro tai, ir baigtas kriukis. O kai laisvė, tai tikra laisvė. Akivaizdus pavyzdys: auklėtoja niekada neatsisako padaryti tai, ko nori vaikas. Pavyzdžiui, vienas auklėtojas šoko su vaikais pievelėje, kitas - žaidė namelyje ir t.t. Vaikus "žiūrėjo" tik ta auklėtoja, kuri kalbėjo su manimi. Visi kiti VEIKĖ KARTU SU VAIKAIS. Man tai nepaprastai patiko. Na, negaliu, kaip erzina, kai, pavyzdžiui, vaikai šluoja, grėbia, o auklėtojos stovi ir spokso. Arba - dar geriau - kalbasi tarpusavyje. Man taip patiko matyti, kaip ten visi veikia drauge. Kadangi dabar kaip tik ieškau Vaikystės Sodui pedagogų, tai, atrodė, nors imk ir parsivežk - ypač auklėtojus! O, taip, auklėtojus! Vaikų ten buvo 42 (sąrašinių), o auklėtojų - 5 ir du iš jų - auklėtojai. Kitoje grupėje (arba darželyje kitame parko gale) buvo 25 vaikai ir trys auklėtojai bei vienas jų - vyriškis. Ech... Gal kas nors pažįstate kokį potencialų nuostabų auklėtoją???

Štai takas, kuriuo keliavome į kitą parko vietą, į antrąją grupę. Kitoje grupėje labiausiai sužavėjo drugeliai iš kartoninės dėžės medžiuose. Net ne dėžės, o picų dėžių: ten, kur sulenkimas, plasnoja sparnai:) Auklėtojos iškirpo, o vaikai, žinoma, dažė.

Štai čia - kitos žaidimų aikštelės įranga. Kai paklausiau auklėtojų, kodėl tokia paprasta, pasakė, kad tokia labiausiai skatina vaikų kūrybiškumą! Jau ne pirmus metus girdžiu apie tai, kad įprastinės vaikų žaidimų aikštelės riboja vaikų kūrybiškumą, tačiau labai smagu, kai apie tai kalba ne tik rašantys mokslinius darbus ir atliekantys tyrimus, bet ir dirbantys su vaikais:) Man, pripratusiai prie amerikietiškų saugumo standartų, štai tokios žaidimų aikštelės atrodo labai nesaugios, bet - kiekvieną kartą atvažiavusi į Skandinaviškus darželius - vis iš naujo pratinuosi.

Čia vaikai statė palapinę :D Šito pastato anksčiau nebuvo. Jį buvo nuspręsta statyti vaikų miegui. Vat tuo pakilimo taku užvažiuoja su vežimėliu ir pastato vaiką už tos užtvaros nuo vėjo (ir praeivių akių). Čia mane atsivedė vienas vaikas ir sakė jokiu būdu neliesti, nes čia, pasirodo, VAIDUOKLIS :D

O čia - tai, kas mane išjungė. Ryte auklėtojas atsinešė keletą tų medinių padėklų vaisiams/prekėms (gal kas nors žinote, kaip jie vadinasi, o tai jau pradedu nervintis apie juos rašydama:)) ir keletą tokių netašytų lentų bei senos medžiagos ir dar senus marškinius. Ir štai per pusdienį laužant, kalant ir pan. atsirado...laivas! Pasirodo, vaikai pradėjo kalbėti apie laivą, kad norėtų laivo, ir mokytojas sugalvojo, kaip tą vaikų svajonę įgyvendinti. Smagiausia tai, kad jis ją įgyvendino KARTU su vaikais: vaikai stebėjo, palaikydavo ką nors, padėjo kirpti medžiagą ir t.t. ir pan. Žodžiu, vaikai - kartu su pedagogu - pasistatė SAVO laivą. Kiek tai kainavo? Tiek, kiek kainavo vinys, kuriomis sukalė laivą :D Ir tada pagalvojau, kad vis dėlto kiek man kartų teko girdėti iš pedagogų: neturime lėšų, neduoda priemonių, nėra pinigų... Šis pavyzdys įrodo, kad esmė - ne pinigai, o kūrybiškumas.

Štai čia tas pats mokytojas supasi ant sūpynių, o aplink - jo grupės vaikai. Tądien iš trijų auklėtojų šioje grupėje tebuvo du, nes viena apsirgo ir nerado, kas galėtų pavaduoti. Taigi buvo šis auklėtojas ir aštuntą mėnesį besilaukianti auklėtoja, kuri sau ramiai, iš lėto bendravo su vaikais, tačiau akivaizdžiai niekam tai nebuvo problema (vaikai - nuo metų iki šešerių). Štai toks yra antrosios grupės vaizdas iš toliau.

Be to, kad norėjau dar kartą pasisemti praktinės stebėjimo patirties, uždaviau keletą klausimų. Pavyzdžiui, ką jie daro, kai vaikai serga, kokių vaikų nepriima į darželį. Tai pasižiūrėjo į mane kaip į tikrų tikriausią keistuolę: juk vaikai serga. Ir šitie serga. Lauko darželiuose vaikai serga mažiau virusinėmis ligomis, tačiau daugiau serga virškinamojo trakto ligomis. Bet šiek tiek. Siunčiame namo, jei pakyla aukšta temperatūra. Daugiau? O ką daugiau padarysi? Paserga, o po to nebeserga. Ne pasaulio pabaiga. Hmmm...ne tokio atsakymo tikėjausi :) Ką dar darote? - klausiu. Nieko,- atsako. Ir net pečiais trūkteli.

Klausiau ir apie maitinimą: ar ne vėsus atvažiuoja, ar tėvai neišgyvena. Sako: normalus tas mūsų maistas. Jei nori ko nors ypatingesnio, pavalgo namie.

Žodžiu, kultūriškai specifinių klausimų geriau neužduoti :D Bet šiaip daug stebėjau, o ir visą laiką kalbėjome. Nekalbant apie tai, kad absoliučiai kaifavau kalbėdama švediškai, buvo gera pajusti tą patį atsipalaidavimą, kurį jausdavau ir Belgijoje. Tą tokią tiesiog darnią būtį drauge. Suprantu, kad tai - netipinis darželis ir netipinė aplinka ir, žinoma, netipiniai pedagogai, bet vis vien žavu stebėti, kaip darželyje dirba ir vyrai, ir moterys, ir skirtingų tikėjimų asmenys, ir visi sau darniai ir turiningai auga kartu su vaikais.

O šiaip...laukiu nesulaukiu, kada mes daug šaunių  Švedijos lauko darželio idėjų išbandysime Lietuvoje: ir šią vasarą stovyklėlėje, ir nuo rudens Vaikystės Sode!