Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Švenčių dilemos: su kuo ir kaip teisingai švęsti

http://www.alfa.lt/straipsnis/161400

Dažnai šventės suteikia ne tik beribį džiaugsmą, bet ir daugybę klausimų. Pasistengsime pažvelgti į keletą dažniausiai pasitaikančių ir pasidomėti, ką tokiais atvejais pataria psichologai.

Pas kuriuos senelius švęsti Kalėdas?

Tai tikrai dažnas klausimas, ypač skaudžiai iškylantis pirmaisiais metais, kai seneliai susilaukia išsvajoto vaikaičio. Be jokių abejonių, ir vieni, ir kiti seneliai tikisi, kad atvažiuosite pas juos. Ką daryti? Jei yra nors mažutė galimybė, pasistenkite aplankyti ir tuos, ir tuos. Žinoma, jūsų apsisprendimą gali nulemti senelių gyvenamoji vieta (juk ne visi turime finansinių išteklių keliauti per visą Lietuvą (o gal net už jos ribų) ir kūdikio amžius. Bet kuriuo atveju, sutuoktiniai labiau norės važiuoti pas savo tėvus (žinoma, išimtis visuomet galima).

Protingiausia būtų pamėginti nesutelkti dėmesio į jokį veiksmą: kur laušite kalėdaitį ar mėgausitės plėšydami pirmųjų dovanų popierių. Svarbu, kad per šventes visiems pakaktų dėmesio, netgi jei ne visus suskubsite aplankyti. Užuot kasmet plėšęsi, kur ir kada važiuoti, geriau praleiskite bent vieną prasmingą valandą pas visus, kurie nori jus matyti. Žinoma, jei seneliai gyvena skirtinguose miestuose, vis vien teks pasirinkti.

Verta pasvarstyti ir galimybę abejus tėvus pasikviesti pas save. Svarbiausia, matyt, suvokti, kad jūsų sprendimas visada bus geras, jeigu jį priimdami nesivadovausite baime susipykti ar kaltės jausmu. Šventes skirtos švęsti ir būti kartu, o ne krimstis, kaip čia tinkamiau pasielgus.

Ką sakyti vaikams apie Kalėdų Senelį?

Mūsų šešiametis vis dar šventai tiki Kalėdų Seneliu. Prieš keletą dienų jis pasiūlė tėtei, kad nepirktų žaidimo, kurio jis labai nori, nes ketina paprašyti, kad jį atneštų Kalėdų Senelis – juk taip sutaupysime pinigėlių. Manau, kad kiekvienas vaikas turi išgyventi kerinčius senųjų pasakų, mitų ir kitų kultūrinių tradicijų burtus.

Jeigu vaikas nėra perdėtai jautrus, tikėjimas pasakomis ir visais kitais mitiniais herojais nepadarys jam žalos. Atvirkščiai – lavės vaiko fantazija, jis įtikės, kad gyvenime stebuklų būna, ir tas tikėjimas vėliau taps sveiku optimizmo jausmą. Taigi geriausia – nesijaudinti. Nebūkite tas, kuris mažam vaikui iškloja visą tiesą, bet ir nemeluokite stengdamiesi apsaugoti, jei jam „akis atvers“ draugai.

Jūsų vaidmuo – būti šalia, kai sudūžta svajonės ir vaikas susiduria su realybe, kuri dažnai sudėtingesnė nei jo vaikystės fantazijos. Natūraliai besivystantis vaikas (žinoma, jei jo „nepaprotina“ draugai), Kalėdų Senelio paslaptį įmena iki devintojo gimtadienio. Ir neverta skubinti įvykių – tegul kuo ilgiau būna užburtas šios gražios tradicijos. Juk tas vaikiškas naivumas ir skaistumas netruks išgaruoti kaip nostalgiškas prisiminimas. Pats vaikas jums duos žinią, kada bus pasirengęs iš vaikiškų fantazijų keliauti į suaugusiųjų pasaulį.

Ką daryti, jei tais metais mirė artimas žmogus, su kuriuo visada švęsdavote Kalėdas?

Niekas nėra apsaugotos nuo skaudžios realybės, kad Kalėdas teks švęsti be artimo ir mylimo žmogaus. Vaikams tai dažnai būna jų seneliai, pas kuriuos anksčiau važiuodavo ir su kuriais siejo meilė bei prisirišimas. Be to, vaikai dažnai turi su seneliais siejamų tradicijų: galbūt su jais kepa kalėdinius sausainius, galbūt kasmet prieš Kalėdas nakvoja jų namuose (juk atostogų metas!) ir pan.

Natūralu, kad nenorite, jog vaikai per šventes liūdėtų ir ilgėtųsi, bet dar blogiau būtų ignoruoti tą faktą, kad artimo žmogaus nebėra šalia. Ši šventė gali būti puiki proga išmokti per didžiąsias šeimos šventes prisiminti visus, kurie yra mylėti ir mylimi – net tada, kai jų nebėra šalia.

Geriausia yra pasikalbėti su vaikais, pavyzdžiui, kaip jie norėtų prisiminti senelę per Kalėdas. Pasakykite, kad visiems bus liūdna, jog jos nėra šalia, bet svarbiausia yra ne liūdėti, o prisiminti. Galbūt vaikai nieko nesugalvos, tad būkite pasiruošę keletą pasiūlymų: peržiūrėti nuotraukas tų Kalėdų, kurias šventėte drauge; visiems kartu padaryti Kalėdų eglutės žaisliuką, kurį ištrauksite kiekvienais metais ir prisiminsite senelę; kepti tuos sausainėlius, kuriuos vaikai kepdavo su senele; o galbūt pakelti į jos sveikatą ir prisiminimą puodelį spanguolių kisieliaus. Prisimindami artimuosius per Kalėdas parodome vaikams, kad mirtis nepanaikina prisiminimų ir meilės, ir kol prisimename – tas žmogus yra su mumis. Žinoma, pirmaisiais metais liūdesio neišvengsite, bet mieli prisiminimai ir šeimos židinio šiluma sušildys jūsų ir vaikų širdis.

Kaip nepervargti prieš šventes?

Prieš šventes susikaupia tiek darbų (dovanų maratonas, namų švarinimas ir puošimas, galvos skausmas dėl gausybės tradicinių patiekalų ir visur... gausybė žmonių), kad dažnas – atėjus šventėms – net nebepajunta to stebuklo, kurį jos turėtų skleisti. Nemažai tėvų jaučiasi pervargę ir nebeturintys jėgų pačiai šventei. Kad taip nepasijustume, galbūt vertėtų neužkelti kartelės per aukštai. Realiai įvertinę, ką galite padaryti, kad visa šeima jaustųsi geriau, galbūt kai kurių tradicijų atsisakysite, o kai kurias supaprastinsite. Galbūt kitais metais pradėti ruošą nuspręsite gerokai anksčiau arba artimuosius džiuginsite viena su meile išrinkta dovanėle, bet ne po eglute pūpsančiais jų kalnais.

Atsipalaiduokite – visko vis vien nepadarysite. Apsispręskite, ką labiausiai norite daryti, ir pradėkite nuo to. Susidarykite svarbiausių darbų sąrašą. Pasakykite sau, kad kai ką darysite TIK TUO ATVEJU, jei norėsite ir galėsite. Be to, netvarkykite namų vienas ar viena! Tegul visi šeimos nariai būna atsakingi, kad pasitiktumėte šventes švariuose ir tvarkinguose namuose.

Žinoma, teks labai tiksliai viską paaiškinti vaikams ir... nuleisti savo reikalavimų kartelę. Tai kas, kad giliai po spinta liks kokia dulkelė, bet visi susėsite prie stalo namuose, kuriuos sutvarkė VISA ŠEIMA. Kažkas yra pasakęs, kad meilė – tai nostalgija. Verta pasistengti, kad vaikystės namų ilgesys mūsų vaikams primintų čia tvyrojusią meilę. Ir ne tik per didžiąsias metų šventes.