Grįžti į blogą
gegužės 26

Trejų metų krizė arba ach tie pykčio priepuoliai!

Jeigu turite arba dirbate su mažyliais, kuriems 1-4 metai, nesitikėkite išvengti susidūrimo su pykčio priepuoliu. Pykčio priepuoliai ištinka ir berniukus, ir mergaites ir - dr.Robert G.Harrington stebėjimų duomenimis - daugiau nei pusę vaikų jie ištinka kartą ir daugiau per savaitę.
Dažniausiai pykčio priepuoliai ištinka einant miegoti, valgyti, atsibudus, rengiantis, maudantis, kai tėvai kalba telefonu, kai ateina svečių, kai einate į svečius, kai važiuojate mašina, viešose vietose, vaikui užsiimant veikla su broliais/seserimis bei draugais ir žaidžiant. Be to, labai dažnai (čia mūsų šeimynai tai labai tinka!) pykčio priepuoliai ištinka pereinant iš vienos veiklos į kitą: važiuojant viešuoju transportu, ruošiantis pradėti kokią nors veiklą, išgirdus prašymą/nurodymą, kai nori kažką pasakyti (o dėmesys atkreipiamas ne tą pačią sekundę) ir pan. Ką nors praleidau? Jei taip, papildykite!
VISI vaikai zyzia, skundžiasi, priešinasi, ginčijasi, mušasi (na, jei nesimuša, tai bent kartą yra trinktelėję...), rėkia ir ignoruoja pedagogų bei tėvų prašymus/reikalavimus ir pan. Pykčio priepuoliai yra normali vaikų raidos dalis (nekalbu apie tuos atvejus, kai vaiko raida nėra normali), tačiau ne tokia normali suaugusiesiems, kurie - kai vaiką ištinka pykčio priepuolis - jaučia gėdą ir beviltiškumą.
Dr.Robert G.Harrington (JAV) išskiria 9 vaikų temperamentus:
1. Hiperaktyvus, kuris sąlygoja vaiko reakcijas per smulkiąją ir stambiąją motoriką;
2. Lengvai išblaškomas vaikas kreipia daugiau dėmesio į aplinką, o ne suaugusįjį;
3.  Didelio intensyvumo temperamentas sąlygoja, kad vaikas rėkia ir trenkia, kai jaučiasi nesaugus (nebūtinai fiziškai);
4. Nereguliaraus temperamento vaikas vengia streso užsimanydamas valgyti, gerti, miegoti ar eiti į tualetą tada, kai iš tiesų to nenori.
5. Įkyrus neigimo temperamentas yra tada, kai vaikas užstringa ir pats neišsivaduoja iš nuolatinio zyzimo ir skundimosi;
6. Žemo sensorinio slenksčio temperamentas atsiskleidžia, kai vaikas skundžiasi dėl ankštų rūbų, erzinančių etikečių, dėl to, kad žmonės į jį spokso ir neleidžia niekam savęs liesti;
7. Pradinio užsisklendimo temperamentas akivaizdus, kai vaikas itin įsikimba į artimuosius, yra kuklus ir nereaguoja į aplinką naujose situacijose ir susidūręs su nepažįstamais;
8. Sunkiai prisitaikantis vaikas priešinasi, ignoruoja prašymus/nurodymus, tampa pasyviai agresyvus, kai jo paprašoma keisti veiklą;
9. Negatyvios nuotaikos vaikai atrodo letargiški, liūdni ir neturi jėgų/energijos užduočiai atlikti.
Pykčio priepuoliai dažniausiai prasideda maždaug 18 mėnesių ir tęsiasi maždaug iki ketvirtojo gimtadienio. Kai kurie šį etapą vadina trečiųjų metų krize, kiti - per anksti atėjusia paauglyste (dėl kovos už individualią saviraišką), tačiau - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi - o pykčio priepuoliai turi savo specifiką, būdingą kiekvienam amžiaus tarpsniui.
Nuo 18 iki 24 mėnesių.
Šio amžiaus vaikai bando ribas. Jiems labai smalsu: kur ta riba, kai jau tėvai ir/ar mokytojas mane sustabdys??? Tokio amžiaus vaikai dar yra itin egocentriški ir neįsivaizduoja, ką jaučia kitas žmogus. Jie nori nepriklausomybės ir savarankiškai tyrinėti supantį pasaulį.  Kai vaikas negali padaryti/negauna to, ko  nori, jis verkia, pyksta, šaukia arba trenkia. Kai vaiko nepriklausomybės siekis susiduria su tėvų siekiu užtikrinti vaiko saugumą (arba tiesiog būtinybe atlikti viena arba kita), nenuostabu, kad kyla kova dėl valdžios ir pykčio priepuoliai. Pykčio priepuolių paskirtis labai paprasta: gauti tai, ko noriu! Ir išspręsti galima tik dviem būdais: darant tai, ko vaikas nori (trumpalaikis ir, deja, ne pats tinkamiausias problemos sprendimo būdas) arba nedarant to, ko vaikas nori, įvardinant jo jausmus, tačiau nepasiduodant spaudimui ir ignoruojant pykčio priepuolius (efektyvus būdas, kurį keletą kartų (na, keliolika) realizavus, pykčio priepuoliai pradeda retėti). Beje, pykčio priepuolio metu nebandykite su vaiku susitarti...beviltiška, tik bloginsite padėtį. Įvykį apkalbėti reikia tada, kai vaikas nusiramina. O tuo metu - tik įvardinkite jausmus ir pakartokite taisyklę: Aš suprantu, kad tu labai nori saldainio, bet šiandien mes jo nepirksime.
Nuo 24 iki 36 mėnesių.
Šio amžiaus vaikai jau yra mažiau impulsyvūs, be to, savo jausmus gali vis dažniau išreikšti žodžiais. Pastebėsite ir tai, kad, link trečiojo gimtadienio, pykčio priepuolių ima akivaizdžiai mažėti (žinoma, jei jiems nepasidavėte...).
Nuo 3 iki 4 metų.
Šio amžiaus vaikai jau turi pakankamai gebėjimų (fizinių, savipagalbos ir pan.), kad galėtų daug ką pasidaryti patys, be suaugusiojo pagalbos. Be to, jų kalba dažniausiai jau būna panaši į suaugusiųjų, o tai leidžia žodžiais išsakyti savo pyktį, spręsti/analizuoti problemas ir ieškoti kompromiso. Tačiau...normalu, jei tokio amžiaus vaikas vis dar pratrūksta, susidūręs su sunkumais.
Daug lengviau išvengti, nei nuraminti
Žinote, kaip yra sakoma: kad prevencija kainuoja daug mažiau, nei gydymas? Taip ir čia. Jums kainuos daug mažiau sveikatos pastangos išvengti pykčio priepuolių, nei jų gydymas. Taip ir matau jau daug tėvelių veidų su ironiška šypsenėle: aha, Austėja, išvengti :D Taip, taip! Keletas patarimų:
- Pastebėkite tai, ką vaikas daro gerai, o ne tai, ką daro blogai. Kai dirbau mokykloje, turėjau tokią programą: catch being good, nes nežinau, kaip jums, bet man tiesiog būtų labai liūdna, jei aplinkiniai pastebėtų tik tai, ką aš darau blogai... Taigi: stebim vaikus ir pagiriam, pasidžiaugiam, apkabinam, paglostom, kai jie daro gerus/pageidautinus darbus. "Kaip tu gražiai pasidalinai su sese!" "Ačiū, kad - man nepriminus - pasiklojai lovą!" ir pan.
- Ten, kur tik galima, leiskite vaikams patiems priimti sprendimus. Apie tai esu daug rašiusi ir kalbėjusi. Ne tik bus mažiau konfliktų, bet ir vaikai augs savarankiškesni! Yra geras posakis: galima pralaimėti keletą kovų, kad laimėtum didįjį mūšį. Tai va. Rinkitės protingai, kur norite su vaiku kovoti. "Ką darom pirma: ar skaitom knygą, ar valomės dantis?" "Nori autis botus? Gerai" ir pan.
- Neužduokite vaikams klausimų, jeigu kažką teigiate. Pavyzdžiui, mama pagamina valgyti ir sako: "Ar nori valgyti?" O ką darysite, jei vaikas pasakys NE? Sakykite: "Vakarienė. Prašau nusiplauti rankas ir sėsti prie stalo."
- Jeigu nenorite, kad vaikas imtų kai kuriuos daiktus, atsikratykite jais arba padėkite ten, kur vaikas nepasieks.
- Kai kuriems vaikams (be ne visiems!) padeda dėmesio nukreipimas. Pavyzdžiui, aš Gertrūdai vis pasiūlau eiti skaityti. Dažnai padeda. (Jei pykčio priepuolis toks, na, nepiktas).
- Kai kuriems vaikams padeda aplinkos pakeitimas. Jei matote, kad su vaiku sunku susitarti namuose, išeikite į lauką. Arba važiuokite namo.
- Mokykite vaikus, kad daug lengviau jie savo tikslą pasieks be pykčio priepuolio: jei manęs gražiai paprašysi, atnešiu tau žaisliuką.
- Venkite stresinių situacijų - ypač tokių, kai vaikas dar ir pavargęs/alkanas/ištroškęs.
- Ugdykite savo toleranciją. Ar jūs patenkinate normalius vaiko norus? Na, tarkim, kai jis prašo atnešti žirkles, kad galėtų daryti darbelį, o jūs tuo metu sėdite prie kompiuterio. Normalu, jei atnešate vėliau. O gal tiesiog pasakote NE? Skaičiuokite, kiek kartų pasakote NE. Pasistenkite tada, kai galite, nesakyti NE.
- Rutina ir tradicijos sukuria struktūrą, kuri mažina stresą ir sukuria saugumą.
- Įspėkite vaikus, jei jiems teks nutraukti veiklą. Už penkių minučių išjungiu filmuką.
- Jeigu kur nors vykstate, kur dar nebuvote, pasikalbėkite su vaiku apie tai. Pavyzdžiui, mes su Gertrūda visada einame pasiimti Mortos iš mokyklėlės. Šiandien labai lijo. Įeiname į pastatą, o ten - daugybė žmonių (paprastai visi stovi lauke). Gertrūda sustojo kaip įbesta. Jeigu būčiau ją stūmusi eiti (nes stovėjome lietuje, tiesiog pliaupė), tai ji tikrai būtų supanikavusi. Dabar paėmiau ant rankų, leidau jai įsikniaubti į petį ir paklausiau: Daug žmonių, ar ne? Gertrūda sumurmėjo: Aha.
- Užsiimkite su vaiku veikla. Na, patys paruoškite jam iššūkių, kurie būtų šiek tiek sunkesni, tačiau ne per sunkūs. Va, kaip Renata rašė apie Vincentą ir matematinę užduotį.
- Kai kuriems vaikams padeda humoras. Pavyzdžiui, mūsų Augustui beveik visada padėjo ir padeda. Bet tai turi būti vaikas, kuris turi gerą humoro jausmą, supranta, kad ironija ir sarkazmas nėra nukreipti prieš jį ir...gali iš savęs pasijuokti! (Vilhelmui tai netinka. Nors - kai geros nuotaikos - gali iš savęs šaipytis ir maivytis kaip niekas kitas! Bet - neduokdie - kas nors kitas pabando! Stogai kilnojasi!) Žodžiu, pažinkite vaiką.
Na, tarkim, prevencija nepavyko (ir TIKRAI nepavyks visada!) Ką daryti pykčio priepuolio metu?
- Išlikite ramus ir nesileiskite į ginčus su vaiku. Svarbiausia - savikontrolė. Negalėsite padėti vaikui, kol nepadėsite sau. Šaukimas ant vaiko arba pliaukštelėjimas rodo, kad jūs praradote savikontrolę, o ne vaikas "lipa ant galvos".
- Suskaičiuokite iki 10 ir pagalvokite, KODĖL vaiką ištiko pykčio priepuolis, KOKS jo temperamentas (hiperaktyvumas, nesusikaupimas, nuotaikų kaita) ir KAIP paprastai būna (eiga), kai jį ištinka pykčio priepuolis.
- Įsikiškite kuo anksčiau - lengviau bus vaiką nuraminti, nei jau visiškai įsisiautėjusį. Pritūpkite, žiūrėkite vaikui į akis (labai svarbus yra akių kontaktas!) ir pasakykite: "Tu labai pyksti (elgiesi netinkamai ir pan), aš tau galiu padėti nusiraminti". Tai pasakę galite:
a) Nukreipti vaiko dėmesį ir sudominti jį kita veikla;
b) Išnešti jį iš veiksmo vietos, kur jis galėtų nusiraminti, apgalvoti savo elgesį ir - drauge su jumis - nuspręsti, kaip elgsis toliau;
c) Ignoruoti jo pykčio priepuolį - ypač, jei jis ištinka, nes vaikas siekia jūsų dėmesio. Suteikite vaikui dėmesį tik tada, kai pykčio priepuolis liausis.
Jeigu vaikas nekontroliuojamas, suspauskite jį glėbyje (na, ne per stipriai, bet taip, kad ribotumėte jo judesius). Man vienas dėstytojas (JAV) patarė nunešti vaiką ant lovos, paguldyti ir apglėbti jį bei taip laikyti, kol vaikas liausis. Padėjo! Pasakykite vaikui, kad iškart paleisite, kai tik jis nusiramins. Be to, kartokite, jog suprantate, kad jis pyksta, užtikrinkite, kad išklausysite, kai nusiramins. Pasakykite vaikui, kad jį mylite, tačiau toks elgesys - netoleruotinas. Kai kuriems vaikams (ypač, kurie išsigąsta tokio emocijų proveržio) reikia daug švelnumo ir jūsų patvirtinimo, kad tikrai viskas kontroliuojama, ir pasaulis nesugriuvo.
Jeigu pykčio priepuolis ištiko viešoje vietoje, nuneškite vaiką į mašiną. Ir pasakykite, kad važiuosite namo, jei jis nesiliaus.
Svečiuose galite turėti trijų įspėjimų taisyklę (vaikams, vyresniems, nei treji). Jeigu vaikas nepaiso, važiuokite namo. Vaikui nurimus, visada apkalbėkite, kas atsitiko. Jeigu galima, problemą išspręskite. Mokykite vaikus taikiai spręsti savo problemas. Pavyzdžiui, mes buvome išmokę Augustą, kad jis gali nueiti ir pats atsisėsti ant kėdutės, kad "sustotų, pagalvotų ir nuspręstų, kaip elgtis". Darželio auklėtoja buvo labai nustebusi, kai ketverių metų vaikas - kai susinervino - pats nuėjo ir atsisėdo ant kėdutės. Žinoma, ne visada pavykdavo, tačiau juk bent vienas kartas, kai vaikas ne šaukė ir ne trenkė, o gražiai išsprendė problemą yra jau žingsnis į priekį!
PO pykčio priepuolio
- Jokiu būdu nepasiduokite ir nepildykite vaiko užgaidų. Pykčio priepuolių tik daugės, ir jie intensyvės.
- Kalbėkite su vaiku, kad pykčio priepuolis - neefektyvus būdas gauti tai, ko nori.
-  Neapdovanokite vaiko už tai, kad jis nusiramino. Labai greitai vaikas supras, kad po pykčio priepuolio jis yra vaišinamas skanėstais arba gauna dovanų:)
- Neleiskite pykčio priepuoliams griauti gerų santykių su vaiku.
- Mokykite vaiką, kad pyktis - normali emocija, tačiau tai, ką mes darome supykę, turime kontroliuoti.
Nepavyksta? Pykčio priepuolių per daug, jie per dažni? Visų pirma pasikalbėkite su pediatru. Pasikalbėkite ir tada, jei vaikas bando sužeisti save, jei yra piktybiškas, jei atrodo apniktas liūdesio, jei nukrito jo pasitikėjimas savimi, jei nuolat reikia jūsų paramos ir pritarimo. Gali būti,kad pykčio priepuoliai ištinka todėl, kad vaikas turi klausos arba regos problemų, chroninių ligų, Aspergerio sindromą, kalbos raidos sutrikimą ir pan. Jei pediatras pats negalės padėti, tai nukreips pas specialistą. Tik nepamirškite, kad dažniausiai tai - tiesiog toks amžiaus tarpsnis, kuris - kaip ir visa kita - praeina...