Grįžti į blogą
gegužės 20

Urban farming.

Vakar su vaikais sodinome. Moliūgus ir fėjų gėlių lysvelę. Kadangi Gertrūda Vaikystės Sode vis atlieka įvairiausius gamtos mokslų eksperimentus, tai ir namuose norisi gyventi ta dvasia. Taigi vakar nudžiugome parduotuvėje radę sodinimo paruoštukų. G nusipirko du pomidoriukus ir papriką. Žodžiu, užsiimsime urban farming.

Pas mus viešėjo mano mama: labai norėjome parodyti jau beveik baigtus tvarkyti mūsų namus. Tiesa, vis dar be virtuvės (viena mano kolegė labai gerai paklausė: tu nori pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai nori įsipilti puodelį vandens, bėgi į viršų??? O, taip!), bet, kaip sakant, praėjus vos beveik trims mėnesiams :), jau turėsime V-I-S-K-Ą! (Teisybę pasakius, net neįsivaizduoju, kiek laiko užtrunka žmonės, kai perka namus-tik-sienas...)

Visus moliūgus sodinome į atskirus vazonėlius, nes stebėsime, kieno moliūgas išaugs didžiausias (kiekvienas vaikas pasodino po du):

Rinkinukai - nuostabūs (viskas yra, reikia tik užpilti vandenuko). Net nežinojau, kad tokių būna, kol neapsilankiau sodininkų parduotuvėje. Nors, kaip sakant, didelio malonumo sodindama kol kas nepatyriau, bet, kaip sakant, smagiai pasikalbėjome su Morta Sofija kol sodinome šį fėjų gėlyną :) Gertrūda vis norėjo užbarstyti blizgučių (įėjo į rinkinį), tad neprisidėjo prie sodinimo, o tik sėdėjo šalia ir laukė, kada galės užbarstyti blizgučių.

Prisimenu kaip, būdama  13 metų, su tėte važiavau į Švediją rinkti braškių. Tuo metu sunkiai gyvenome: perversmai, mano sesės ligos (kurios reikalavo daug išlaidų), tad tos braškės (tiksliau, iš jų rinkimo uždirbti pinigėliai) buvo fantastiška pagalba mūsų šeimai. Keldavomės su tėte penktą ryto ir beveik 10  km mindavome dviračiais į fermą, kurioje - kartu su lenkų tautybės kolegomis ir švedų moksleiviais - rinkome braškes po 8-9 val per dieną. Bjauriausia būdavo, kai lydavo: ne tik mažai surinkdavome (nes sunku per lietų, ypač pliaupiant), bet ir kiaurai peršlapdavome, sušaldavome.

Prisimenu, vieną naktį pašokau iš miegų.  Tėtė išsigandęs klausia: "Kas nutiko?" O aš - besirengdama - sakau: "Tėti, braškes bėgam rinkti, jau pavėlavom!"  Tėtė juoktis ėmė: kur jau ten pavėlavom, keliauk miegot!

Man atrodė, kad daugiau niekada gyvenime nebenorėsiu braškių: taupydami pinigėlius valgėme braškes (nes jų galėjome valgyti kiek tik lenda!), bet vis vien jas mėgstu. Tik tiek, kad su daržu tai iki šiol nedraugauju. Mano tėtė, kita vertus, sodyboje dirbdamas ūkio darbus atsipalaiduoja po intelektualaus visos savaitės darbo. Ir tomis vasaromis jis vis sakydavo, kad braškės jį atpalaiduoja. Manau, kad jis turėjo omeny ir finansus, nes po to mes visus metus galėdavome prisidurti prie tėvų atlyginimo ir taip "ištraukti" iki kitos vasaros. Teisybę pasakius, važiavome dvi ar tris vasaras. Tenykščiai švedai vos ne jautė kaltę, kad mano tėtė - Lietuvoje toks aukštas pareigūnas - Švedijoje pas ūkininką renka braškes. Bet, žinote, mane tai labai daug ko išmokė:

a) jeigu ko nors nori, turi pats eiti ir pasiimti - niekas ant lėkštutės neatneš;

b) jeigu nori už(si)dirbti, dirbti reikia ilgai ir sunkiai; tokio dalyko kaip greitas ir lengvas uždarbis paprasčiausiai nėra;

c) joks - JOKS - darbas nėra prastas. Nedirbti ir dejuoti yra gėda, o dirbantis žmogus yra vertas pagarbos.

O dabar...dabar lauksim visi, kol išaugs mūsų fėjų gėlynas ir moliūgai!