Grįžti į blogą
birželio 18

Vaikai ir pinigai

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Mano vaikai dar ganėtinai maži, tačiau jau pamažiukais aiškinu apie pinigų reikšmę. Visų pirma, jie žino, kad tėvai eina į darbą, nes į darbą reikia eiti, o taip jau sutvarkytas pasaulis, kad už darbą moka pinigus... Mūsų vaikai vis prašo, kad mes neitumėme į darbą, tai tada sakom: reikia, nes ir to norisi, ir to norisi...Kažkaip randam logiškų, jiems suprantamų paaiškinimų. Šiaip ikimokyklinio amžiaus vaikams labai sunku paaiškinti pinigų reikšmę, nes tai labai didelė abstrakcija... Jiems nesuvokiama, kodėl, piniginėje esant pinigams, jų „nėra“. Aš Augustui sakau: mes turim pinigų maistui, nes be maisto negalėtumėme gyventi. Jei tu neturėtum batų, turėtumėme pinigų batams. Vienu žodžiu, tam, ko labai labai reikia (na, juk neisi basom į sniegą), pinigų yra. Na, bent jau stengiamės, kad būtų. O jeigu ko norim, tai ne visada yra pinigėlių. Nes kartais, nusipirkus tai, ko nori, gali nebelikti pinigėlių tam, ko reikia. Aišku, čia jam dar nėra labai paprasta suprasti, na, bet pratinti prie minties jau galima.

Augustui ši vasara buvo pirmoji, kai susidūrėme su „piniginiu klausimu“. Visų pirma, namuose aiškesnės taisyklės ir nėra tiek daug pagundų, kiek buvo čia, Kalifornijoje. Taigi su Augustu susitarėme, kad kiekvienai išvykai jis gaus 3$, už kuriuos galės pirkti tai, ką nori. Na, ir jis pradėjo visai neblogai „gaudytis“, ką gali nusipirkti, o ko – ne. Aišku, kupiūras duodi po vieną, kad būtų labai konkretu. Jei kaina būna trys „su kapeikom“, tai as pridedu tas „kapeikas“ – svarbu, kad jis žiūrėtų, koks yra pirmas skaičius: jei nulis, vienas, du ar trys, tai jam ta prekė „įkandama“. Na, buvo visko...ir nusivylimo, ir pykčio, bet jau pamažiukais pradedam suprasti, kad jei turi tris, tai niekas neduos tau daikto uz keturis...Taip pamažiukais, pamažiukais ir supras vaikas tą pinigų vertę...O šiaip tai iki mokyklos labai daug iš vaiko nereikia nei tikėtis, nei reikalauti.

Pas mus namuose nera „pigu“ ar „brangu“. Yra „reikalinga“ ir „nereikalinga“. Aš visada Augusto klausiu: kaip manai, ar tikrai tau to reikia? Štai buvome knygyne, ir jis rinkosi knygutę. Ima vieną, kitą, visai ne savo lygio, kad tik pirkt. Aš vis „vetuoju“. O jis jau pyksta, sako, „einam lauk“. Ne, sakau, išsirink tokią, kokią tikrai skaitysi ir kokios dar neturi. Tai galų gale susikaupė ir rimtai pradėjo ieškoti. Galų gale rado dinozaurų enciklopediją ir sako: Mama, ar gali šitą nupirkti, nes man ir broliui labai patinka dinozaurai? Labai pradžiugino. Žinoma, reikia daug pagalbos ir...kantrybės, kurios kartais pritrūksta, todėl stengiuosi eiti, kai man gera nuotaika J O jei jau susiruošėm eiti, tai jau ir prieš kainą tenka užsimerkti, nes pati pasiūliau eiti. O kadangi neinam kasdien, tai tam tikra prasme tokie išėjimai yra kaip šventė. Bet Augustas mokosi pasirinkti, ko jam reikia.

Ar taupyti, ar ne, mano nuomone, vaikas turi nuspręsti pats. Yra dalykų, kurių tėvai neperka. Aš įsivaizduoju, kad Augustas taupys kokiam nors „-nioliktajam“ savo kardui, nes vieną dieną mes pasakysim, kad jau turi pakankamai kardų ir jei nori dar, turi pats nusipirkti...Čia, aišku, tik pavyzdys, bet iš principo manau, kad taupymas labai disciplinuoja vaiką. Aš tai taupydavau visokiems kiviams, ananasams, papajoms ir pan., nes jie buvo labai brangūs ir tėvai nepirkdavo, nes jų man tikrai nereikėjo. Bet aš jų norėjau, todėl dėjau „vagnorkę“ prie „vagnorkės“ ir pirkdavau įvairiausius egzotiškus vaisius ir valgiau juos su sese J Tai ir dabar išlikęs tas įprotis atidėti, taupyti, atidžiai pirkti ir pan. Tada retkarčiais sau gali leisti nusipirkti tai, ką nori, o ne tik tai, ką reikia.

As esu labai uz kisenpinigius. Tik vaikas eis į mokyklą, iškart duosiu – be to, dabar pradėjęs, jis visai neblogai orientuosis, ką gali nusipirkti, ko ne, kas ir kaip. Iš pradžių duosiu kasdien, po to savaitei, o po to – kartą per mėnesį. Tegul leidžia, kaip nori. Viena pažįstama mama pasakojo, kad jos vaikas savaitės pinigus per dieną išleidžia ir vėl prašo. Ir ji jam duoda! Vat to tai jau pas mus nebus...Išsileidai, kaip sakant, tavo bėda...Namuose mes tave pamaitinsim, apskalbsim, sutvarkysim, „nuolatinį“ turi, vadinasi, visos tavo reikmės patenkintos. O norai, brangusis...na, teks išmokt save kontroliuoti. Tėvai turi atsakomybę prieš Dievą ir įstatymą patenkint vaikų reikmes, o norai, kaip sakant, jau kita dimensija...Realiai tai norams yra Kalėdos, gimtadieniai, kažkas ypatingo...Tada ir būtent pajunti tą noro išsipildymo skonį. O jei norai pildomi kasdien, tai vaikas neišmoksta nei laukti, nei valdytis, nei džiaugtis ypatingomis progomis. Aš savo kišenpinigius taupydavau ir visiems pirkdavau smulkmenas dovanų, bet UŽ SAVO PINIGUS. Man visada būdavo tokia palaima...

O vaikams už atliktus darbus pinigų duoti nesiruošiu. Man nepriimtina, kai vaikas už tai, jog išneša šiukšles ar sutvarko savo kambarį, gauna pinigų. Na, nepriimtina, ir tiek... Kažkaip tada nuvertinama šeima ir bendruomenė kaip vertybė... Jei nori susirasti darbą ir užsidirbti pinigų – visada prašom, stengsimės sudaryti sąlygas, tačiau už kai kuriuos darbus užmokesčio tikėtis yra neetiška. Beje, kiekvienas šeimos narys turi turėti savo pareigas. Ir apskritai vaikas turi suprasti, kad kai kuriuos dalykus darom iš meilės, iš pagarbos, iš paprasčiausio solidarumo su šeima. Kad kai visi drauge dirba, tai nepersidirba nei tėtė, nei mama,nei broliai/seserys, o namuose yra miela. Kad ne viskas gyvenime yra vien malonumai. Tačiau – paradoksalu – padėti yra malonumas, ir jie tą vieną dieną supras. Ir ypač noriu, kad mano vaikinai nebūtų „vingių jonai“, nes tada iš gėdos prieš marčias neturėčiau kur akių dėti.