Grįžti į blogą
birželio 19

Vaikų baimės

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

- Ko jie bijo - Ką darome, kad nebijotu (konkretus pavyzdžiai) - Ar patys vaikus kuo nors gąsdiname (ateis baubas, gris tėtis, pamatysi), kai jie neklauso? - Ar tokiu būdu neprisidarome tik daugiau bėdos? - Ar galima apskritai patiems vaikus gąsdinti, jei taip, tada kaip?

  • Baimės yra normalu – beveik visi vaikai turi vienokių ar kitokių baimių. Nenormalu būna tada, kai baimė nebeleidžia gyventi normalaus gyvenimo, kai baimė tampa fobija. Be to, normali baimė yra ir tinkama vienai ar kitai amžiaus grupei: pvz, normalu, kai 2-metis bijo sėsti ant tualeto, tačiau 8-mečiui tokia baimė nebebūtų normali. 1-3 metų vaikams yra normalu bijoti išsiskirti, bijoti didelio garso, nugriūti, gyvūnų ir vabalų, sėstis ant tualeto, maudytis ir eiti miegoti; 3-6 metų vaikams normalu bijoti gyvūnų ir vabalų, pabaisų ir vaiduoklių, pasimesti, tėvų skyrybų, tevų mirties ir eiti miegoti; pradinukam normalu bijoti išsiskirti, naujų situacijų (ypač ėjimo į mokyklą), vaikų nedraugiškumo, plėšikų ir pan. Augustas bijo miegoti vienas ir bijo būti paliktas. Vilhelmas...nieko nebijo (bent jau tai nėra išreikšta). Mortos didžiausia baimė – išsiskyrimo. Na, ir dideli gyvūnai jai nekelia labai šiltų jausmų. Jei koks šunis artinasi, iškart prie manęs bėga ir šaukia: Ne!
  • Mes apie baimes kalbamės. Kai Augustas pasakė, kad bijo vagių, apėjome visus namus, parodžiau, kad niekas taip lengvai čia neateis. Kadangi bijo miegoti vienas – jo kambaryje miega ir Morta. Be to, ir Augustas, ir Vilhelmas, jei nori, gali užsidegti naktinę lemputę. Iš vaikų baimių jokiu būdu negalima juoktis, tačiau negalima būti ir motina-perekšle, kuri visaip bando apsaugoti vaiką nuo jo baimių ir leidžia jam jų vengti. Daug geriau yra padėti vaikui nugalėti tas baimes. Be to, į viską stengiamės reaguoti labai neautraliai, nesureikšminant, kad vaikas bent jau iš mūsų jaustų, kad to dalyko nebijo visi, vadinasi, tai nėra universalus reiškinys ir su juo galima susidoroti. Kai važiuojam dviračiu, Augustas bijo, kad aš nuvažiuosiu ir jį paliksiu. Tai aš jam ir sakau: ar aš kada nors taip pasielgiau? Kaip tu manai, ar aš iš tiesų galėčiau tave palikti? Pasikalbame, aš stengiuosi per daug į priekį nevažiuoti ir pan. Tačiau tai tikrai nesustabdo mūsų nuo važinėjimosi dviračiais.
  • Gąsdinimas gąsdinimui nėra lygu. Niekada vaikų negąsdinome nepagrįstais dalykais: raganomis, baubais, tuo labiau nesuprantamais ir rasistinį atspalvį turinčiais čigonais ar žydais. Jeigu gąsdinimu vadinamas „pranešimas apie pasėkmes“, tai tada esam gąsdinę. Pavyzdžiui, berniukai nesusitvarko, tai mes ir sakom: ateis filmukų diena, norėsite žiūrėti, tačiau teks tik pasvajoti! Arba, pvz, Augustas kompiuteriu žaidžia su tėte, tai aš galiu pasakyti: jei manęs neklausai, grįš tėtė, papasakosiu ir kaip tu manai – ar eisi žaisti kompiuteriu, jei taip elgiesi? Bet tai jokiu būdu nėra gąsdinimas pačiu tėte – jis tiesiog netektų kompiuterio. Vienintelis, ko vaikas gali bijoti po tokio „pranešimo“, tai neatlikti savo pareigų. O tie nepagrįsti vaiko gąsdinimai nieko gero neduoda. Tai tik laikinas norimo rezultato pasiekimas, o ne vaiko auklėjimas. Be to, juk vaikas nėra koks nors kvailelis...vieną dieną supras, kad jį apgaudinėjate, ir nusivils. O ką, jei taip begąsdindami traumuosite vaiko psichiką? Kažkokia nesąmonė! Man atrodo, daug svarbiau yra kalbėti su vaiku, padaryti taip, kad už nepageidautiną elgesį būtų tam tikros pasėkmės ir – jokių nuolaidų ir nenuoseklumo! Tada vaikas supranta, kad jūs nejuokaujate, kai pasakote, kad – jeigu jis nepadarys to ar ano – bus tokios pasekmės. Be to, vienokia yra baimė, kuri „ateina“ natūraliai ir kitokia yra „įvaryta“ baimė. Su pirmosiomis vaikui daug lengviau susidoroti, nes jis žino, kad esate šalia ir jam padėsite ją įveikti. Su antrosiomis – ką gi, dėl jų jis turi „dėkoti“ artimiausiam žmogui! Vaikui tėvai turėtų būti pats saugiausias uostas, tačiau kaip jam jaustis, jei jūs patys prikaišiojate visokių povandeninių uolų??? Saugumo kaip nebūta!