Grįžti į blogą
sausio 03

Vėlyva kalba: kada susirūpinti?

Mūsų vaikai tikriausiai yra pats akivaizdžiausias pavyzdys, kad...kai kurių procesų nepaskubinsi!
1) Augustas pradėjo kalbėti dvejų. Bet taip, galima sakyti, per patį savo gimtadienį. Ir pilnais sakiniais. Ir beveik nė vieno žodžio netarė netaisyklingai. Net nuobodu buvo! Todėl dabar įsikabinę ragais nagais laikomės visų jo žodžių, kuriuos tarė ne taip, kaip reikia. Pavyzdžiui, "Medeina" sakė "Bendina". Šventas reikalas tą prisiminti!
2) Vilhelmas - jeigu neprisiminčiau tikslių datų - dabar atrodytų kaip ufonautas. Mat jis 1m4mėn jau deklamavo eilėraštį. Ir šiaip kalbėjo VISKĄ. Tačiau jis turėjo galybę savų žodžių: "bylis" - "dramblys", "pelė" - "pypa", "košinėti" - "šokinėti", "košeladas" - "šokoladas", "levūžis" - "liežuvis" ir t.t. ir pan. Bet kuriuo atveju - NIEKAIP neįsivaizduoju Gertrūdėlės deklamuojančios darželyje eilėraščio, nors jūs ką :D
3) Morta nusprendė, kad kalbėti visiškai nebūtina, todėl...nekalbėjo iki 2m5mėn. Prisimenu, kaip Gabrielius klausdavo: "Mortele, ar tu kalbėsi?" O ji mąsliai į jį pasižiūrėdavo ir sakydavo: "Ne". Kaip kirviu nukirsdavo. Iš tiesų buvo nelengva: nežinojom, ar čia rūpintis, ar ne... Ir nors doktorantūroje studijavau su logopede, kuri mane buvo primokiusi, kad svarbiausia yra stebėti, ar vaikas supranta ir kuri sakė, kad pas logopedą reikia apsilankyti apie ketvirtąjį gimtadienį (jei iki tada vaikas nepradeda kalbėti), tačiau vis vien neramumo kirminas kirbėjo. Be to, ir giminės Lietuvoje vos ne kaskart - kai tik kalbėdavome - klausdavo, ar Morta dar nepradėjo kalbėti... Talking about pressure, kaip sakant...
O ką daryti "paprastam" tėvui, jei vaikas ir po antrojo gimtadienio nerodo jokio noro kalbėti? Juk tėvai - nors ir ne vaiko raidos specialistai - bet vis vien nėra nenuovokūs! Jie stebi savo vaiką, girdi, ką jis sako ir dar geriau :D girdi, ką sako panašaus amžiaus aplinkinių vaikai. Ir, žinoma, lygina. Nors visur rašoma ir sakoma, kad nereikia lyginti vaikų, tačiau...visi lygino, lygina ir lygins...ir būtent tada susidaromas vaizdas, ar vaiko kalba vystosi taip, kaip turėtų.
Ką daryti, jei manote, kad vaiko kalba vystosi per lėtai? Iš tiesų smagu išgirsti "mano vaikas irgi vėlai pradėjo kalbėti, o dabar neužsičiaupia", tačiau aš vien tokiu pasakymu nepasikliaučiau... Iš tiesų: čia, manau, kaip visada labiausiai galioja angliška patarlė: better safe than sorry. Lietuviškai tikriausiai tiktų sakyti: geriau įsitikinti, kad nieko nėra, nei po to gailėtis. Niekada nenorėčiau patirti tos savigraužos, kuri apninka, kai pagalvoji, kad reikėjo ne ramiai sėdėti, o imtis priemonių...
Nors dauguma atvejų tiesiog vaikas pradeda kalbėti vėliau ir nėra ko sukti galvos, vis dėlto niekada negali būti 100proc įsitikinęs, kad vaikas nekalba būtent todėl, kad - kaip mūsų Mortulė - neturi jokio noro kalbėti:)
Literatūroje teigiama, kad vaikai pereina tam tikras kalbos raidos fazes, kurių, kaip sakant, neperšoksi, NORS laikas, kada tos fazės ateina, ne visiems vaikams vienodas. (Aš VISADA pabrėžiu, kad ikimokykliniame amžiuje normalumo ribos yra labai plačios!) Pavyzdžiui, svarbų vaidmenį vaidina ir įgimtas "imlumas" kalbai (tarkim, mūsų Vilhelmas dabar laisvai kalba lietuviškai, angliškai ir prancūziškai - iš tiesų jis LABAI imlus kalboms, "pagauna" viską iškart!), ir kiek (bei KAIP) su vaiku yra kalbama (cha! nors sakoma, kad su vaiku reikia DAUG kalbėti, jei nori, kad jis pradėtų kalbėti, mūsų vaikams akivaizdžiai tai nesuveikė...) ir pan. Dėl to specialistams būna nelengva pasakyti, kada vaikai ims ir prakalbs.
Pirmiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kiek ir kaip vaikas suprantą, ką jam sakote. Žinia, kad pirma mes suprantame, ką kalba kiti ir tik po to pradedame patys kalbėti. Jeigu vaikas supranta mažiau, nei turėtų, reikėtų susirūpinti. Be to, atkreipkite dėmesį į vaiko kūno kalbą: kuo daugiau vaikas "kalba" kūnu, tuo greičiau - pradėjęs kalbėti - pasivys bendraamžius. Būtent taip buvo su mūsų Morta. Mūsų šeimos draugai net sakydavo, kad Mortai nereikia kalbėti, nes ji VISKĄ parodo! Be to, broliai puldavo jai padėti ir suprasdavo, ko ji nori, iš mažiausios kūno kalbos "užuominos" - nenuostabu, kad jai nebuvo poreikio prakalbti! (Beje, tai patvirtina ženklų kalbos specialistų teiginius, kad ženklų kalbos mokymas nesulėtina kalbos raidos). Ir dar. Atkreipkite dėmesį, ar vaikas tobulėja. Net jeigu ir jo kalbos raida yra lėtesnė, turi jaustis progresas: vis atsirasti naujų žodžių, tie žodžiai įgyti vis naujų prasmių (pavyzdžiui, "pienas" gali reikšti ir "aš noriu pieno" ir "kur mano pienas?" ir pan.)
Ir dar: JEIGU yra kalbos raidos sutrikimas, tai kuo vėliau nustatytas, tuo sunkiau padėti. Iki ketverių metų vaikų visapusiška raida yra labai sparti, todėl kuo labiau vaikas atsilieka nuo bendraamžių (čia turiu omeny ne natūralų vėlavimą, o tokį, kai reikia specialisto pagalbos), tuo sudėtingiau po to pasivyti! Todėl pasikartosiu: jei neramu, geriausia - pasikonsultuoti su specialistu. Ir net su dviem :D Specialistas atliks testų, analizuos vaiko kalbą, nustatys, kas gali lėtinti kalbos raidą ir patars, kaip jūs galite padėti vaikui.
O rašyti apie kalbos raidą pradėjau, nes tuoj tinklaraštyje prasidės naujas projektas "Vaiko kalbos raida", kurio metu seksime pradedančių kalbėti vaikučių kalbos raidą bei žiūrėsime, ką sako mokslininkai apie tokio amžiaus vaikučių kalbos raidą :) Tikiuosi, kad ir jūs aktyviai jame dalyvausite ir galbūt net bus galimybė sekti ir daugiau vaikučių, kas, žinia, suteiks projektui "daugiau svorio" :D
Nuotrauka: Samantha Steele "Toddler in Mirror"