Grįžti į blogą
rugsėjo 09

Viena iš Vilniaus į Briuselį su dvimete ir keturmete - įmanoma!

Va taip va. Išlindau iš dušo. Po kelionės. Ir didžiuojuosi savimi :) Ir dar labiau savo nuostabiomis fantastinėmis keliautojomis Morta Sofija ir Gertrūda Elena. Nes užvakar vairavau nuo 9val ryto iki 1.30val nakties Vilnius-Berlynas, o vakar - nuo 10val iki 19val Berlynas-Briuselis. O mergaitės VISĄ TĄ LAIKĄ išbuvo mašinoje. Ai, apie mašiną. Labai džiaugiuosi, kad neatidaviau jos valyti prieš kelionę. Smart move :)

Ir vis dėlto negaliu nepasakyti, kad labai džiaugiuosi įveikusi šią distanciją. Žinau, kad ne vienas žmogus iki manęs vairavo iš Vilniaus į Briuselį :) Bet vis vien. Čia - ne kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą. Ir ne kelionė, kai yra du suaugę. Net jei vienas jų nevairuoja, yra visai kas kita, kai vienas gali aptarnauti du mažus vaikus. Ir visai kas kita, kai tu to kito suaugusiojo neturi.

Morta visą vasarą prašė nupirkti jai Barbie lėlę. Džiaugiausi, kad ištraukėm be jos net ketverius metus, tačiau šią vasarą ji net keletą kartų pasakė, kad jos draugės turi, ir ji labai norėtų.  Apie savo požiūrį į jas esu rašiusi. Na, nepatinka man jos. Švelniai tariant :) Bet tuo pačiu nenorėjau, kad Mortai užsifiksuotų, kad ta Barbie buvo kažin koks uždraustas vaisius. Nes būtent to aš ir nenoriu - kad ji manytų, jog ta lėlė ypatinga. Todėl nusprendžiau, kad šią lėlę nupirksiu į kelionę. Nupirkau dvi. Jai ir Gertrūdai. Bingo! Merginos žaidė, žaidė, žaidė :) Juokingiausia buvo, kai Morta (jos lėlė) klausia Gertrūdos (jos lėlės): Mano papukai tai nėra labai dideli. O kokie tavo? Gertrūda pavarto lėlę rankoje ir sako: Toli toli :D Žodžiu, viskas aišku su tais papukais.

Ką dar darėm? Klausėm disko ir dainavom. Diską Gertrūda gavo dovanų per savo gimtadienį. Super. Tokios visokios lietuviškos liaudies dainos ir žaidinimai vaikams. Traukėm iš visų plaučių :) Kažkelintą kartą klausydama pagalvojau, kad norėčiau paanalizuoti (moksliškai) lietuvių daineles vaikams ir angliškus nursery rhymes. Nes tai, ką bandžiau atgaminti galvoje užmigus mergaitėms ir man vis dar klausant disko, leido daryti keletą išvadų apie požiūrį (tautinį) į smurtą, į lyčių vaidmenų pasiskirstymą ir pan. Juk sakoma, kad daug kas perduodama vaikams su motinos pienu, t.y. tautosaka, posakiais ir t.t. ir pan. Galime galvą guldyti, kad niekas mūsų nieko nemokė, bet iš tiesų... Žinoma, čia buvo toks trumputis mokslinis diskursas tokio mąstymo išsiilgusiai mano galvai, tačiau... kai dainuojama, kad merginos eis šluoti pabirusių miltų, o vaikinai jų laižyti, tai nori nenori į galvą lenda visokiausio plauko mintys apie tautosaką :D

Ant priekinės sėdynės buvau prisikrovusi krepšį tėtės paruošto maisto ir termosą kavos. Kai tik merginos užsimano valgyti, rikiuojuosi į lėčiausią juostą, ir viena ranka ištraukiu tai suvožtinį, tai sausainį, tai buteliuką gėrimo. Kadangi prie abiejų merginų atsilenkia maži staliukai, tai jau išvažiuodama ten padėjau po dėžutę aviečių ir po keletą sausainių. Žodžiu, sustodavome tik į tualetą. O kad merginos pajudėtų, darėme įvairias mankšteles ir dainavome Vaikystės Sode Mortos ir Gertrūdos išmoktą dainelę:

Čia galva, čia pečiai, krūtinytė smakras,

Čia ranka ir čia ranka,

Ausys, nosis ir burna :)

Kad būtų smagiau, reikia vis pakeisti kūno dalių pavadinimus. Ir, žinoma, įvardinant liesti tas kūno dalis. Super.

Taigi po pirmo zyst niekas nestodavo. Visaip stengdavausi užkalbinti. Pavyzdžiui, Gertrūda gan greitai suprato, kad, jai pasakius noriu kaku, aš sustoju. Spėkit, ar ji tą magišką frazę sakydavo tik tada, kai norėdavo į tualetą? Žinoma, kad ne! Taigi teko ir man pasikaustyti. Gertrūda sako noriu kaku, o aš sakau - daryk į pampį. Jeigu ji nenori, tai taip ir užsibaigia visas šitas reikalas. Jeigu nori, tai frazė įgyja vis kitokį pobūdį. Tą supratus aš jau stabdau ir maunam į tualetą. Ne visada spėjom :) Na, bet nereikėjo stoti kas 15min. :)

Pirmą dieną nuvažiavome iš Vilniaus į Berlyną. Stojom tris kartus. Antrą - iš Berlyno į Briuselį. Stojom du kartus. Turiu pasakyti, kad antrą dieną buvo sunkiau. Visų pirma, buvau jau pavargusi. Visų antra, Vokietijoje lijo. Ir gan smarkiai. O,žinia, kai lyja, tai ir matomumas blogas, ir negali greitai važiuoti. O taip norisi, kad tie paskutiniai kilometrai kuo greičiau tirptų...

Su Morta aptardavome kiekvieną valstybę, į kurią įvažiuodavome: ar didelė, kokia kalba žmonės kalba, kokia sostinė. Žinoma, tokią abstrakciją suprasti nebuvo lengva - vis sakė, kad mes gyvename Belgijoje, ir tiek :) Tai aiškinau, kad didelė Lietuva ir vienas iš miestų, sostinė, Vilnius. Taip, kaip dėžutėje būna daug saldainių, taip ir valstybėje daug miestų :) Pats skaniausias ir svarbiausias saldainis - sostinė. Kai bičių motinėlė avily :D Teko pasitelkti fantaziją ir bandyti sieti konkrečią, Mortai suprantamą informaciją, su abstrakčia naujove. Vadinasi, kalbos irgi netrūko :)

Kai įvažiavome į Belgiją, Morta pradėjo tiesiog spygauti iš laimės :) Ir vis kalbėjo, kaip ji bėgs pas tėtį... Teisybę pasakius, apie tėtį ji kalbėjo jau geras mėnuo. Ir ne tik kalbėjo. Man reikėjo padaryti kalendorių, kiek dienų dar reikia būti Lietuvoje, ir ryte Morta visų pirma eidavo ne į tualetą, o užbraukti dar vienos dienos. Taip Augustas laukė kelionės namo, kai lankėmės JAV. Nemėgsta mūsų vaikai būti be tėtės. Ir čia, kaip sakant, tiesiog taip yra.

Taigi. 1800km (šiek tiek daugiau, nes pas draugus, pas kuriuos nakvojome Berlyne, buvo maždaug 35km nuokrypis nuo pagrindinio kelio) įveikta. Ir supratau, kad - norėdama - galiu vairuoti 16 valandų neišvirsdama iš koto (mat buvau sau užsibrėžusi, kad JOKIU BŪDU nerizikuosiu, t.y. stosiu, kai tik pradės laužti nuovargis arba miegas). Ir dar supratau, kad mano merginos - fantastinės, ir aš turiu būti nepaprastai dėkinga už suteiktą privilegiją būti jų mama :)

...kur važiuosim dabar? :D

P.S. Apie kelionę per Lenkiją geriau neklauskite :) ...KURIŲ GALŲ JIE NEGALĖJO NU(SI)TIESTI GREITKELIŲ????????????????????????????????????????????????????????????????????????

P.P.S. Mano gmail'e - 61 laiškas. Ir jau gavau keletą Renatos žinučių, kad turiu padaryti šį tą Vaikystės Sodui. Manėt, kad eisiu miegoti? Wishful thinking...

P.P.P.S. Iš Vilniaus turėjome išvažiuoti ankstų sekmadienio rytą (norėjau važiuoti per Lenkiją sekmadienį, kai ten nevažiuoja krovininiai automobiliai), tačiau šeštadienio popietę sugedo mašina. Aaaa... Teko laukti pirmadienio. Ačiūdiev, ją greitai pataisė. O aš turėjau galimybę dar šį tą susitvarkyti (nes tie reikalai - kad juos kur - niekada nesibaigia!). Kai nuvežiau į taisyklą, atrodė, kad tie vyrukai mano, jog aš ten su rankiniu bandau važiuoti, todėl mašina ir netraukia :) Tai taip ir paklausiau, nes jau tas požiūris, kad moteriškosios lyties žmogui apie mašinas reikia kalbėti taip tarsi ji būtų (bent) šiek tiek atsilikusi...žudo :D Suprantu, kad aš - ne profesionalė mašinų srityje. Bet tai, kad aš moteris, visiškai nereiškia, kad de facto apie mašinas išmanau mažiau, nei vyrai. Arba kad aš ir nenoriu išmanyti. Atvirkščiai. Buvo įdomu, naudinga ir ištraukiau visą informaciją, kas atsitiko, kodėl atsitiko ir ką daryti, kad taip daugiau neatsitiktų!

Nuotrauka: A Lonely Tarlac Road by Storm Crypt