Grįžti į blogą
gegužės 11

VIENI KITIEMS. Kiek mama turėtų būti su vaiku?

Sunkiausia atsakyti į klausimus, į kuriuos vienareikšmiško atsakymo nėra. Per šiuos metus tinklaraščio skaitytojos tikrai nemažai kartų klausė, kiek, mano nuomone, reikėtų būti mamai su vaiku. Rudenį susiginčijau su kolege čia, Belgijoje. Jos nuomone, visiška nesąmonė bijoti atiduoti trijų mėnesių kūdikį į darželį. Jos nuomone, tai nepadarys įtakos vaiko emocinei, socialinei, fizinei ir kognityvinei raidai. Ir ji - ankstyvosios vaikystės srities specialistė, mokslininkė. Tiesa, savo vaikų neturi. Kodėl rašau, kad susiginčijau? Todėl, kad manau, jog trijų mėnesių kūdikiui eiti į darželį nėra gerai. Nes jis ten neina. Jis yra nunešamas. Ir paliekamas.

Kada, mano nuomone, vaikas jau gali eiti į darželį? Žinote, valdorfistai sako, kad vaikas gali eiti į mokyklą, kai iškrenta pirmas dantukas. Jie tai grindžia sava filosofija, kuri visai įtikina. Man atrodo, kad į darželį gali eiti vaikas, kuris ten jau gali eiti savomis kojomis. Nes jis jau yra mobilus bei pasiruošęs tyrinėti pasaulį visais savo pojūčiais. O jei dar yra galimybė vesti ne visą dieną, o pusę dienos - idealu! Jeigu manęs paklaustų, ką daryčiau, jei galėčiau pasirinkti, manau, kad pirmus metus skirčiau tėtės/mamos buvimui su vaiku, nuo metukų išleisčiau kelioms dienoms pusei dienos į lopšelį, dvejų - kasdien po pusę dienos, o trejų žiogą jau drąsiai išleisčiau į darželį. Žinoma, į tokį, kurio ugdymo ir priežiūros kokybe neabejočiau.

Žinote, kad namuose vaikus augina (Vakarų pasaulyje) apie 50% moterų? (Maždaug 48% su vaikais, jaunesniais, nei 2 metai, ir maždaug 25% su ikimokyklinio amžiaus vaikais). Aš maniau, kad mažiau. Net nežinau, kodėl. Tiesiog man atrodė, kad dauguma grįžta į darbą.

Kodėl vaikui gera augti su vienu iš tėvų (na, dažniausiai mama)? Mažam vaikui reikia saugumo ir stabilumo. Mama (tėtė) jį gali suteikti. Kai abu tėvai dirba, maisto gaminimas, skalbiniai, namų ruoša, apsipirkimas ir net apsilankymai pas daktarus, susitikimai su mokytojais ir pan. gali būti sunkiai įgyvendinami. Na, įgyvendinami, bet šeima patiria daug daugiau streso. Vadinasi, jei namuose vienas iš tėvų - šeima išgyvena mažiau streso. Ir, žinoma, tarp tėvų ir vaikų užsimezga artimas ir ypatingas ryšys.

Sakykite ką tik norite, tačiau DAUG LENGVIAU užmegzti ryšį, kai esate namie. Bet ar atkreipėte dėmesį? Ar parašiau DAUG LENGVIAU. Netikiu rašliavom, kad einantys į lopšelį ir darželį vaikai GARANTUOTAI turi prastesnį ryšį su tėvais. Yra tokia TIKIMYBĖ, tačiau nereikia painioti tikimybės su neišvengiamybe!!! Mačiau ir matau daugybę šeimų, kur vaikai į lopšiuką išėjo metukų ir net jaunesni, tačiau tokio ryšio, tokio bendravimo su tėvais galėtų pavydėti daugybė Lietuvos mamų, kurios augina vaikus iki dvejų metų!

Todėl nenuostabu, kad šiuo klausimu - daugybė kontroversiškų nuomonių. Be to, konservatoriai bei tikintieji gan griežtai pasisako už tai, kad moters SVARBIAUSIA vieta - namuose, su vaikais. Ar aš prieš? Tikrai ne! Tiesiog kartais atrodo, kad moteris, kuri pasirenka kitaip, piešiama it pamotė ragana, kuri su vaiku neturės jokio ryšio, o tai - mano giliu įsitikinimu - netiesa ir nesąžininga tų moterų atžvilgiu.

Yra teigiančių, kad moterys, kurios ilgai būna namuose su vaiku, praranda kvalifikaciją bei karjeros galimybes. Ir taip, ir ne. Puikų išsilavinimą turinti ir protinga moteris gali daug nuveikti ne tik šeimos, bet ir valstybės labui. Tačiau yra tokių, kurios, būtent būdamos su vaiku, iš tiesų atrado save ir tapo sėkmingesnėmis profesinėje srityje, nei anksčiau. Bet juk yra ir tokių, kurios būna namuose ketverius metus, o po to teigia, kad NIEKAS darbe nepasikeitė. Tokiu atveju gal iš tiesų vertingiau būti namuose su vaiku, lavinti jį, mylėti jį, rūpintis juo?

Kai kurie tėvai sako, kad, jeigu galėtų vesti į privatų lopšelį, tai vestų ten ir eitų į darbą, o dabar - kai nėra alternatyvų - pasirenka tiesiog būti namie su vaiku, kol šiam ateis laikas eiti į darželį. Būtų gerai, kad šių žmonių balsas taptų garsesnis, nes dabar jie nėra girdimi, kalba nevieningai, todėl tarsi lieka "už borto". Kodėl privatų darželį priešinu valstybiniam? Todėl, kad dažnai (bet tikrai ne visada!) privačios ugdymo įstaigos gali pasiūlyti geresnę vaiko ugdymo ir priežiūros kokybę. O kur mes pasistūmėjome nuo, tarkim, 2006 šioje srityje? Mano akimis - žengtas tik vienas mažulytis žingsnelis, nes patvirtintos naujos higienos normos. Bet ir jos - deja! - vis dar labai sunkiai įgyvendinamos ir keliančios juoką bet kam, nors kiek susidūrusiam su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis už Lietuvos sienų. O kur Švietimo gairėse minėtos privačios "motinos mokyklėlės", privatūs "šeimos darželiai", savo namuose privačiai dirbantys pedagogai? Kokios galimybės sudarytos jiems steigtis, gauti krepšelį, kad daug tokių tėvų turėtų galimybę už šiek tiek didesnį mokestį nei valstybinio darželio vesti savo vaiką į privatų? Štai, tarkim, privačių mokyklų mokiniai Lietuvoje gauna krepšelį, todėl kai kuriose mokyklose mokestis - apie 500 litų. Manau, kad daug tėvų vestų vaiką į kokybišką ugdymo ir priežiūros prasme darželį už 500 litų! Ypač, kai teigiama, jog 11 000 tėvų prašymų vien Vilniaus mieste pakliūti į darželį buvo nepatenkinta (2009 metais)!

Skirtingas nuomones turinčius priešina ir išsakoma nuomonė, kad namie esančios ir savo vaikus auginančios motinos nieko nedaro ir atostogauja (niekaip nesuprantu, kodėl tai vadinama atostogomis)? Internete karts nuo karto vis pasirodo grandininis laiškas, kurio esmė: grįžta vyras namo, o namai - kaip po karo. Ir žmona sako: šiandien tikrai nieko neveikiau! Aš asmeniškai manau, kad darbas namuose (ir kalbu iš asmeninės patirties!) - metas, kai esi tempiamas į keturias (ir daugiau) pasaulio puses, o darbo valandų nėra! Bene sunkiausia ir yra tas suvokimas, kad neišmuš valanda, kai tu atsistosi, išjungsi kompiuterį iki rytojaus ir išeisi. Bet tai nereiškia, kad derinti darbą ir motinystę yra lengviau.

Taigi...diskusija tęsiasi. Ir neatrodo, kad greitu metu rasime universalų atsakymą į šį opų klausimą. O gal tiesiog verta rasti tai, kas geriausia konkrečiai jums ir jūsų šeimai? Ir gal tai nebus tobulas variantas, bet bus geras. O gera - jau visai neblogai!