Grįžti į blogą
vasario 12

Vilhelmo Konstantino 9asis gimtadienis gražią dieną ir gražią datą: 2012.02.12.

Šiandien - mūsų antragimio gimtadienis. Jam - devyneri. Žinau, kad banaliai skamba tai, kad, atrodo,jis gimė TIKRAI ne taip seniai, bet...yra taip ir ne kitaip. Tą dieną aš buvau darbe. Buvo labai šalta diena. Ir itin sunki diena. Prieš keletą dienų mus buvo palikusi Augusto (1m10mėn) auklė. Ji mus paliko, nes aš jos paprašiau ryte nestumdyti baldų ir netriukšmauti, kol miega Augustas. Ji tiesiog ėmė ir išėjo. Man tąryt reikėjo važiuoti į darbą, darbe laukė krūva vaikų. Paskambinau direktoriui ir paklausiau, ar galiu į darbą atvažiuoti su Augustu, nes tiesiog visiškai neturiu ką daryti. Taip ir buvo: į darbą važiavau su Augustu. Vasario 12 į darbą jau važiavau be Augusto, bet streso buvo daug.

Gimdymas buvo numatytas kovo 1 dieną. Vasario 11 dieną atvažiavo mano draugė iš Švedijos Sara, kuri planavo pusę metų gyventi mūsų namuose: studijuoti VU, mokytis lietuvių kalbos ir tiesiog pagyventi drauge su mumis. Aš džiaugiausi, nes papildoma pora rankų namuose, kai studijuoji, dirbi ir turi du vaikus, jaunesnius, nei dveji, yra tikrai naudinga.

Taigi vasario 12 dieną su Augustu namuose liko Sara ir taip išgelbėjo mane nuo vežimosi jį į darbą dvi dienas iš eilės. Lengviau atsipūčiau, nes - tikėjau - pavyks išsisukti iki kovo 1 dienos.

Tą rytą mane pamačiusi viena mama (dar šiandien prisimenu ir jos vardą, ir tautybę (olandė)) sako: Austėja, tu tikrai neištrauksi iki to kovo, pamatysi! O aš: baikit, man gi penktadienį (vasario 12 buvo trečiadienis) vaikų spektaklis, ateis visi tėvai, mes tiek ilgai ruošėmės! (aš tada dirbau su keturmečiais ir statėme spektaklį pagal knygą "Alligator Baby". Planavau, kad tas spektaklis bus tarsi mano atsisveikinimas su šeimomis, su kurių vaikais dirbau nuo rugpjūčio mėnesio.)

Per pietus - vesdama vaikus į lauką - pajutau skausmą nugaroje. Pagalvojau, kad dėl to, jog keliolikai vaikų teko užvilkti kombinezonus, padėti apsiauti, pirštines užsimauti ir pan., o juk dar ir lauke siautėme! Trečiadieniais mums būdavo posėdžiai. Sėdžiu sau po darbo posėdyje ir sakau bendradarbei: žinai, ką, paskambink D (mokytojai, kuri turėjo ateiti dirbti man išėjus į motinystes atostogas), kad gali reikėti ryt jau ateiti. Štai taip - nesulaukus posėdžio pabaigos - išvažiavau į Antakalnio ligoninę,, kur iš darbo atvažiavo ir G.  Gydytojas pasakė, kad dar galiu važiuoti namo.

Grįžau namo. Lyg ir ramu. Žiūriu - plytelės aplink orkaitę tokios vidutiniško švarumo. Sakau G ir Sarai: einu dar nušveisiu tas plyteles. Atsistojau ir....atrodė, kibiras vandens iš manęs pūkštelėjo. Taigi pirmą kartą pajutau, ką reiškia pasakymas "nubėgo vandenys". Tik tiek, kad mano vaikas dar nebuvo normaliai nusileidęs (ar kaip ten sako), tai tie vandenys ne nubėgo, o nuskuodė. :) Tada, žinoma, išvažiavome į ligoninę. Niekada nepamiršiu, kad - man ruošiantis į ligoninę - Augustėlis paėmė batų tepalą ir ėmė valyti mano batus. Atsitūpiau prie savo pirmagimio ir norėjau verkti krokodilo ašaromis: ar gali būti...ar gali būti nors mažiausia tikimybė, kad aš KĄ NORS gyvenime galėsiu mylėti taip, kaip JĮ?!?!?!?!?! Mintis, kad jis bus namuose be manęs keletą dienų dėl kažkokio naujagimio tiesiog plėšė širdį.

Štai taip išvažiavome į ligoninę. Ten pasakėme daktarui, kad būtų visai smagu - jei jau sugalvojo gimti anksčiau - kad gimtų 13 dieną. Daunoravičius pasakė: užteks jums tų 13. Ir Vilhelmas Konstantinas gimė likus kelioms minutėms iki 13 dienos. Gimė dičkis, didžiausias iš visų mūsų vaikų: 57cm ir 4200kg. Daunoravičius juokėsi: įsivaizduok, koks jis būtų buvęs, jei būtum iki kovo - ar net dar ilgiau - išnešiojusi?!?! Per visą gimdymą šalia, operacinėje, buvo ir G. Viskas vyko labai ramiai, tyliai (tik prieš patį gimdymą susipykau su sesute, kuri man pasakė, kad aš elgiuosi lyg pirmą vaiką gimdyčiau) ir idiliškai. Kai gimė VIlhelmas, pagalvojau, kad mylėjau jį visą gyvenimą. Jis buvo tiesiog...tobulas ir iškart užpildė savo nišą mūsų šeimoje. Jau po kelių valandų atrodė, kad niekada negalėjo būti kitaip.

Kadangi pasakojau, jog su gimstant Mortai žiūrėjome Kusturicos filmą "Underground" ir skaičiau Dostojevskį, tai galiu pasakyti, kad gimstant Vilhelmui žiūrėjome filmą "What Women Want". Ir skaičiau "Hobitą".

Kokia šiandien buvo diena? Vilhelmas ilgai negalėjo apsispręsti, ko nori. Ir taip bandžiau išklausti, ir šiaip - nieko. Vienu momentu net supykau ir sakau: jeigu tu nieko man nepasakysi, aš negalėsiu nieko padaryti! Galiausiai Vilhelmas apsisprendė: noriu gimtadienio namie, noriu eiti pa(si)važinėti su draugais ant kalno, noriu valgyti picą, žiūrėti Indianą Jones (dabar jis nori užaugęs būti archeologu) ir valgyti šokoladą bei žaisti su draugais.

Taigi susikvietė geriausius draugus (smagiausia, kad jie visi yra iš visai kitų pasaulių: klasiokas, du kaimynai (brolis ir sesuo), du draugai iš Belgijos, vienas mūsų draugų vaikas, su kuriuo labai susidraugavę ir mūsų berniukai. G susisodino visus į mašiną ir važiavo ant Sapieginės kalno čiuožinėti (ar matėte, koks šiandien oras?!?! Tik -16C, daug sniego, nuostabi saulė!).

Aš tuo metu pripjausčiau vaisių ir laukiau jų skambučio. Kai tik paskambino, pašoviau į orkaitę picas ir paruošiau kambarį filmo žiūrėjimui.

Jaunimėlis valgė picas, žiūrėjo filmą, juokavo, o po filmo užsidarė Augusto ir Vilhelmo kambaryje.

Vilhelmas kartą išėjo, priėjo prie manęs, apsikabino ir pasakė: mama, ačiū už nuostabų gimtadienį! Ech... Ir vėl užsidarė kambaryje. Baigėsi tie laikai, kai man reikėjo galvoti programą nuo...iki ir prižiūrėti krūvą vaikų, kad jiems būtų saugu ir smagu. Vaikai užauga. Taigi - jeigu jūsų vaikas dar toks, kurio gimtadienis atrodo tikrai didelis iššūkis - patikėkite, tai labai greitai baigiasi! Džiaukitės, kol galite, kol jūsų labai reikia.

Kadangi gimtadienį šventėme namuose, pagalvojau, kad būtų smagu kokia nors vakarėlio vinis, na, ir siurprizas Vilhelmui. Mano nuostabioji mama prisiuntė man įvairiausių idėjų, ką šiandien galima organizuoti su vaikais. Ir štai viena iš idėjų buvo šokolado fontanas. Aš iškart užsikabinau, nes Vilhelmui jie labai patiko Belgijoje: vis sustodavo prie vitrinų ir stebėdavo tą tokį nuolatinį šokolado tekėjimą... Ir dar. Šokoladas, žinia, vaikams yra skanu. Švelniai tariant :) Taigi gimtadienio atrakcija ir tapo šokolado fontanas.

Mirkymui paruošiau marshmellows'ų, spragėsių, bananų, braškių, mandarinų skiltelių, kukurūzų. Ir vis dėlto didžiausia atrakcija tapo mano mamos pirkti laaaaaaaabai ilgi šiaudeliai. Kodėl? Vienam kūrybingam jaunuoliui kilo mintis vieną galą įkišti į šokolado fontaną ir taip siurbti šokoladą iki nukritimo :) Reikėjo matyti - jokia nuotrauka to neatspindės!

Nenuostabu, kad išgaravo 6l sulčių ir 4l mineralinio vandens.  Nenuostabu ir tai, kad tortas nebuvo itin populiarus: vaikai padainavo, Vilhelmas užpūtė žvakutes, tačiau torto paprašė tik keturi gimtadienininkai.

O jūs ar mokate tokių triukų???

 Tortą Vilhelmas išsirinko pats (norėjo, kad būtų devynetukas) ir - kaip visada - tortą užsakėme Bijoloje.

Po torto - it žinodama - paskambino Vilhelmo krikšto mama Anna iš Švedijos:

Draugai išsiskirstė dviem valandomis vėliau, nei planavome. Iš tiesų draugai išsiskirstė tada, kai susirinko giminaičiai. Mes turime tokią tradiciją, kad artimieji (mano tėvai, G tėvai, seneliai ir pan. jeigu nori ir gali visada atvažiuoja tikrąją gimtadienio dieną).

Keturios kartos:

Kadangi Vilhelmas prašė, kad mergaitės nebūtų namuose tada, kai bus jo draugai (ne dėl to, kad jam nepatinka sesės, o todėl, kad joms ir filmas neįdomus, ir ant kalno nesaugu, ir šiaip norisi gimimo dienos tik su draugais), tai merginos savaitgalį leido pas mano tėvus ir atvažiavo į artimųjų šventę. Nenuostabu, kad tuoj pat prilipo prie šokolado fontano:

Prie merginų prisijungė ir mano tėtė:

Su mamos ir su tėtės mama:

Štai tokia graži ir saulėta diena šią gražią datą. Su gimimo diena, saulele!

P.S. Dieną Vilhelmas baigė tetos Medeinos iš Olandijos, krikšto tėtės (su kuriuo sutarė eiti į kiną) ir Gertrūdos krikšto mamos iš Belgijos skambučiais. Sakyč, visai puiki diena!