Grįžti į blogą
balandžio 23

Ieškau lopšelio-darželio (II)

 

Iš tiesų - sulaukiau atsakymo į savo straipsnį. Džiaugiuosi dėl diskusijos. Diskusijos, kuri iš tiesų, manau, gali praplėsti žmonių akiratį. Man patiko viena komentatorė (ar komentatorius), kuri(s) pasakė, kad "Svarbu, vaikai mylimi. O juk del auklejimo metodikos galima gincytis iki nukritimo. Ir tvirtai tikiu, kad absoliucios tiesos nera ir tiesiog juokinga, kai kazkas bando irodyti, kad va JO auklejimo metodai tai jau nepakartojami ir isugdantys genijus. Lygiai taip kaip ir sio straipsnio autore gerbiu ir A.Landsbergiene, nes ji - kitokio, mokslu ir meile gristo auklejimo salininke. Kiekvienam savo.". Tiesiog galima būtų tuo ir baigti, TAČIAU...

Na, visų pirma - kaip jau minėjau - smagu, kad sulaukiau reakcijos. Būtų buvę dar smagiau, jei trečioje pastraipoje mano pavardė būtų parašyta be klaidų. Jei jau rašome kažkam atsakymą, tai, sako, gerai bent jau to žmogaus vardą parašyti be klaidų:)

Na, ir dar turiu keletą pastebėjimų.

D.Zaleskienė rašo, kad darželyje vaikai "standartizuotoje grupėje daug ką daro kolektyviai". Man vis atrodo (sakau, gal naivi labai esu?), kad jau VISI yra girdėję apie ugdymo individualizavimą. Esu rašiusi ir kalbėjusi apie tai iš tiesų labai daug kartų. Būtent - ne apie kolektyvinį darbą, bet apie tai, kad atsižvelgiama į kiekvieno vaiko norus/pomėgius/gebėjimus. Apie tai daug kalbėjo ir H.Gardner'is, ir daugybė kitų psichologų bei edukologų. Trumpai ir aiškiai: apie tai, kad galėtų atsiskleisti KIEKVIENAS vaikas. Ir taip, kaip JAM yra palankiausia...sukurti jam tokią aplinką. Ir čia, mielieji, nusiimkime rožinius akinius ir neporinkime, kad TIK mama sukuria tokią aplinką. Ką mes apgaudinėjame? Užtenka pamatyti kiaurą dieną tuščias žaidimų aikšteles, o mamas - kaip irgi rašė viena komentatorė - sėdinčias kavinėse, vaikščiojančias akropoliuose ar šiaip...vaikus stumdančias vežimėliuose.  Žinoma, išeiti su vaiku į lauką būtina. Bet jei aš išeinu į lauką su vaiku, o visą tą laiką prakalbu su drauge, tai būkime malonūs ir niekam nedumkime akių, kad tą laiką kokybiškai leidome su vaiku. Mes tiesiog išvedėme jį į lauką. Man ėjimas į lauką SU vaiku, tai mokymas jį važiuoti dviračiu, žaidimas žaidimų aikštelėse, sustojimai prie gėlių, medelių, jų apžiūrėjimas ir aptarimas...be jokių draugių ir pokalbių su jomis. Na, nebent ta draugė yra ne SU mumis, o ŠALIA mūsų...su SAVO vaiku.

Mortos lopšelyje nebuvo jokių tetų baltais chalatais. Valgyti gamindavo pačios auklytės, o maitindavo vaikus fantastiškai...paeiliui, susėdę ant medinių grindų: vaikai kiekvieną penktadienį ir patys gamindavo kartu su jomis. Beje, į šią temą galiu pasakyti, kad ne vienam žmogui esu patarusi, kad...gamintų kartu su SAVO VAIKAIS, nes apie tai NIEKADA nebuvo pagalvoję (kad tai gali būti smagus ir praturtinantis laiko leidimas DRAUGE). Ir apie tai, kad tetos baltais chalatais yra siekiamybė ir net NORMA - niekada nieko nesu sakiusi. Kaip tik visada pabrėžiu šilumos ir bendruomenės bei bendruomeniškumo svarbą.

Įskaudino ir replika apie neįgaliuosius. Turbūt bet kas, kas nors kiek seka mano straipsnius, žino, kaip piktinuosi, kad LIetuvoje turime neįgaliesiems...fobiją. Turbūt nereikia nė priminti žiniasklaidoje vis pasirodančių istorijų, kaip tėveliai nori iš darželių ir mokyklų grupių "išėsti" vaikus, kurie yra "kitokie". Tą liudija ir vaikų su negalia tėvų pasakojimai. Dėl to visada pasisakiau už integraciją, už buvimą kartu, už tai, kad tas buvimas būtų NORMA, o ne o-ho-ho, kokį nuostabų dalyką mes čia darome! Iš tiesų tai labai labai nemalonu buvo skaityti tą D.Zaleskienės pastraipą...tam tikra prasme ir atskleidžiančią tą lietuvišką fobiją, nes mano vienas sakinys apie tai, kad džiaugčiausi, jei tai būtų norma, buvo iškraipytas.

Skaičiau, ką Dalios vaikai atrado ir...nieko jie neatrado, ko maniškiai nebūtų atradę! Ir, manau, tą atranda VISI vaikai, su kuriais užsiima ir bendrauja, skiria jiems laiko jų tėvai. Jeigu vardinčiau, ką vaikai atranda su mumis, parašyčiau traktatą ir dar daugiau, bet, deja, neturiu tam laiko, nes mūsų vyriausias mokykloje valgo ne mokyklinį maistą, o mūsų gamintą...ir, kaip sakant, turiu eiti (vaikams sumigus) ir pagaminti jam rytojaus pietus (jis nevalgus, todėl į mokyklą nešasi tos užimtos mamos, kuri užsiima uolios ikimokyklinio švietimo apologetikos skleidimu, pagamintus naminius pietus. Arba tėtės.)

Ir aš drąsiai galiu kirsti lažybų, kad bent jau šiai dienai mūsų vaikas yra atradęs ...tikrai ne mažiau! Ne tik mylinčius tėvus, bet ir krūvą draugų, puikius pedagogus ir šeimyninius  darželius, kuriuose išmoko daug to, ko mes neišmokėme. Ir ne dėl to, kad nebuvome kartu. Mes BUVOME ir ESAME kartu. O dėl to, kad kiekvienas žmogus gali kažko išmokyti. Yra patarlė: VAIKUI UŽAUGINTI REIKIA VISO KAIMO. Nes kiekvienas žmogus gali kažką papasakoti, kažką atskleisti, kažkaip praturtinti jo pasaulį. Iš aš džiaugiuosi, kad mūsų vaikų pasaulį turtiname ne tik mes, bet ir kiti: seneliai, draugai, mūsų draugai, nuostabios darželio auklėtojos, būrelių vadovės ir t.t. ir pan.

Bet labiausiai mane nustebino frazė "nors plaukti prieš srovę ir nėra lengva". Ko jau ko, bet Lietuvoje vaikų auginimo namuose ir palankumo tokiam gyvenimo būdui plaukimu prieš srovę tikrai nepavadinčiau. Atvirkščiai. Juk kiekvieną, kuris bent tyliai tyliai prabyla apie tai, kad gal vertėtų sudaryti sąlygas NE TIK dvejus metus būti namuose (juk tai jau YRA), bet ir dirbti ne visą dieną (taip yra labai retai) arba vesti vaikus į gerus darželius (ko, visi žinome, beveik išvis nėra)...iškart būna minia, pasiruošusi tą žmogų išnešti ant šakių. Ir būtent tai man kelia didžiausią baimę. Kodėl taip puolami tie žmonės??? Apkaltinami nemeile vaikams, nenoru/tingėjimu jais rūpintis...bet UNICEF tyrimas visvien rodo, kad Lietuvoje tėvai su savo vaikai kasdien praleidžia niekingas septynias minutes.

Kalbame apie drąsą pasirinkti. Kaip lengva būti drąsiu, kai sudarytos sąlygos! O ką daryti tiems, kuriems nėra tų sąlygų? Ach, pamiršau...juk tai, kad nėra darželių, yra GĖRIS. Ir IŠVIS jų statyti nereikia (juk taip sutaupytumėme), o reikia PRIVALOMŲ tėvų kursų. Atleiskite, bet būtent TAI man kvepia NEtolerancija kitaip mąstantiems ir NEdemokratija, nes iš žmogaus išvis būtų atimta teisė rinktis. Aš esu UŽ švietimą, UŽ pasirinkimą (juk - kaip ir pradėjau šį įrašą - manau, kad negalima smerkti nei tų, kurie augina vaiką namuose, nei tų, kurie išeina į darbą ir TIKISI bei NORI kokybiško ugdymo savo vaikams).

Įdomi mintis apie darbą po pusę savaitės. Net puiki mintis, sakyčiau. Smagi svajonė. O dabar šiek tiek realijų. Lietuvoje vidutinė alga yra apie 1500-1800Lt, tiesa? Ir štai tėvai dirba po pusę savaitės, vadinasi, 1500-1800 tampa ŠEIMOS, bet ne VIENO iš tėvų pajamomis. Gerai, jei tėvai nupirko butą. Arba atidavė namo kampą. Arba laimėjote loterijoje. O jei paimtos paskolos? Juk gyventi kažkur reikia! Ir dar toks klausimas iškilo...o tai kas dirbs? Juk visi norime, kad dirbtų gydytojai, socialiniai darbuotojai, mokytojai...Bet vat pradinių klasių mokytoja pasakys, kad ji...ateis tik tris dienas. Arba tris dienas ji, o kitas dvi - jau kita mokytoja. Iškart prisimenu skandalą, kuris nuaidėjo, kai viena mokytoja laukėsi, ir tėvai vertėsi per galvą, kad jų vaikus nuo metų pradžios mokytų viena mokytoja, o ne kažkada vieną pakeistų kita...sakė, kad tokia kaita - trauma pradinukams. Daugiau šios temos neplėtosiu, nes su ja ir taip viskas aišku. Tiesiog pasvajota, bet nepagalvota.

Nesuprantu, kaip kam  nors gali atrodyti, kad aš PRIEŠ mamų buvimą su vaiku. Juokinga. Juk pati esu namuose su viena, o kiti trys grįžta įdienojus (nors atsiranda "žinančių", kad mūsų vaikai auga darželyje...) Aš teigiu, kad pusę dienos būdami puikiame darželyje (kokį norėčiau matyti ir Lietuvoje) jie daugiau ne praranda, o gauna. O kitą pusę dienos mes jau leidžiame drauge. Ir esu nepaprastai laiminga, kad turiu galimybę taip daryti. Nes aš tikiu VISO KAIMO principu. Tikiu, kad, leisdamas tą pusdienį darželyje su iš visokiausių šeimų ateinančiais vaikais, kurie dalinasi savo patirtimi, savo gebėjimais ir savo įgūdžiais, su kuriais nueina kartu į šalia darželio esantį parką, su kuriais daro bendrus projektus...jis gauna daugiau, nei gautų vien tik iš manęs. O grįžę namo nusiskutam bulvių (beje, mūsų berniukai puikiausiai ir seniausiai jas skuta), išsitroškinam kotletukų ir...keliaujame pasivažinėti dviračiais...arba einame žaisti stalo žaidimų...dėlioti dėlionių...pasikviečiame kaimynų mergaitę (tiesa, ji dažniausiai "atsiveržia" pas mus) pasisupti kieme...vyras su berniukais žaidžia futbolą. O po visų žaidimų - vakarinių ritualų metas. Ir - praleidę su vaikais pusę dienos NUO...IKI  - bučiuku palydime juos į Sapnelius. Ir vėl galiu kirsti lažybų, kad būtent mūsų ir panašių šeimų dėka...UNICEF tyrimas parodė, kad lietuviai su vaikais leidžia septynias minutes, o ne...kokias tris per dieną :)))

Taigi. Kiekvienam savo. Kaip sako mano močiutė: būkim biedni, bet teisingi! Ir iš tiesų juk svarbiausia, kad vaikai - mylimi.