Grįžti į blogą
birželio 07

Visa tiesa apie TĖTĮ.

Vakar buvo tėtės diena. Lietuvoje. Čia, Belgijoje - tiesiog dar vienas sekmadienis. Bet mes lietuviai, todėl vis dėlto mums jis nebuvo toks jau "dar vienas". Kai paskambinau savo tėtei, atsiliepė prikimęs balsas. Kai buvau maža, tėtė sirgdavo labai retai, todėl puikiai prisimenu tuos kartus, kai jis sirgo. Toks vargšeeeeeeeelis tada būdavo.

Vakar sesė jį nusivedė į kažkokią super duper studiją gaminti maisto. Teisybę pasakius, tokį savo tėtę gerai prisimenu iš vaikystės - gaminantį. Ir ypač tą periodą, kai jis sumąstė gyventi labai sveikai: dar dabar jaučiu kopūstinių kotletų skonį (beje, jie IŠ TIESŲ buvo skanūs!). Šiaip mano tėtė nėra tas, kuris užsispiria ir to užsispyrimo laikosi visą gyvenimą, bet tą akimirką, kai užsispiria, JAM atrodo, kad įvyko nušvitimas, ir jis jau tikrai, ką ten, TIKRŲ TIKRIAUSIAI, nuo šiol taip gyvens. Pavyzdžiui, kas vakarą išeis valandėlei pasivaikščioti. Ir jis ilgai tą daro. Na, tol, kol pamiršta apie tą TIKRŲ TIKRIAUSIAI. :D Bet šiaip, turiu pasakyti, jis turi pakankamai pasiryžimo, kad pasiektų užsibrėžtų tikslų. Jei jau nusprendė numesti 10kg, tai - nors ir sukandęs dantis - numes.

Iš vaikystės prisimenų tėtį, kuris daug juokėsi. Ir daug juokavo. Su kuriuo eidavom pirkti gazirovkės ir lėkdavau Gruzijoje nuo aukščiausių kalnų atsistojusi ant savo kalnų slidžių stovėdama jam tarp kojų. Ir dar prisimenu, kad tėtė visada pykdavo, jei supykdavo mama. Net nežinodamas, kodėl mama pyksta. Ta jo savybė tai juokindavo, tai erzindavo.

Dar tėtė manė, kad man reikia valgyti tai, kas pagaminta. Ot esu nužudžiusi nemažai jo nervų ląstelių, nes aš galėdavau ilgai sėdėti prie stalo. Paprastai mano valia nugalėdavo, nes, na, aš tiesiog dar ir dabar nesu valgiusi guliašo lašinukų (ar bet kokios kitos mėsos) arba silkės. Apie svogūną nekalbam. Dėl jo nevykdavo net derybos.

Juodojoje jūroje tėtė įmetė mane į jūrą. Kažkaip per daug neišsigandau, nes sakė, kad įmes. Nemokančią plaukti. Išmokau. Nidoje paleido mano dviratį ir šaukė, kad tikrai jį laiko, kai mokiausi juo važiuoti! Įvažiavau į krūmus. Susibraižiau, nusidilginau. Važiuoti dviračiu išmokau. Kartais pagalvoju, kad mano tėtė, nė velnio nenutuokdamas apie edukologiją, puikiausiai taikė Vygotskio scaffolding principą: tegul vaikas nedaro to, kas jam ir taip pavyksta - tegul neriasi iš kailio, kad pavyktų tai, kas dar nepavyksta! Bet tegul nebūna per sunku, kad visai mestų stengtis... Tuo tarpu mano mama apkamšė mane minkščiausiom pasaulio pagalvėm ir dar įvyniojo į penkias antklodes, kad tik tas pasaulis man nedaužteltų... Taip ir gyvenau: turėdama saugumo zoną, iš kurios vis mane ištraukdavo tėtė...

Šiandien, kai žiūriu atgal, labai savanaudiškai galvoju, kaip gerai, kad mano tėvai nei numirė, nei išsiskyrė, kai aš augau! Jeigu būčiau augusi tik su mama, būčiau tikriausiai taip apsaugota, kad net šiandien bijočiau išlįsti iš ten, kur saugu. Jei būčiau augusi tik su tėte, tikriausiai jausčiau šilumos ir tokio apglėbimo trūkumą. Prisimenu, būdavo, kad susapnuodavau, jog mano tėvai mirė. Atsibudusi žliumbdavau pusę nakties ir norėdavau lėkti pas juos į miegamąjį, apsikabinti ir išbučiuoti... Ir dabar taip būna: pakalbu telefonu, o širdį taip suspaudžia... Nes suprantu, kad jau tikrai išbuvome kartu pusę (ir gal net daugiau) laiko, kuris yra mums skirtas būti drauge. Ir tai yra nepaprastai gražu, bet ir nepaprastai graudu. Nes mamos ir tėtės žmogui reikia. Net nebūtinai arti. Bet kad būtų. Nes mes tokie beviltiškai savanaudiški ir beviltiškai bejėgiai ir mumyse iki pat paskutinio atodūsio gyvena vaikas, kuriam smagu turėti bent du žmones pasaulyje, kurie visada žiūri į jį su besąlygiška meile...

Ir, žinote, kas man dar labai patinka? Ogi tai, kad mano tėvai vis dažniau prabyla apie tai, kad jie nebuvo tobuli. Tada atsiveria daug daugiau temų. Ir ištirpsta nuoskaudos. Na, visi juk turim tų nuoskaudų tėvams, bet juk taip norisi, kad tėvai pasakytų atsiprašau...dariau viską, kas, maniau, yra geriausia, bet neišvengiau ir klaidų... Juk tada supranti, kad suartėjai dar labiau, kad atsirado dar daugiau santykių lygmenų... Nes aš pati turiu vaikų. Ir matau savo vaikų tėtį. Ir esu nuolatiniame tarpusavio santykių kūrybos procese.

Ir vis dėlto...visai kitaip žiūri į žmogų, kai jis yra ir tavo vaikų tėtė. Žiūri į jį...Kai žaidžia su Morta stalo žaidimą ir abu kvatoja. Kai išmeta Gertrūdą į orą. Kai apsikabina Vilhelmą. Kai diskutuoja su Augustu. Kai išverda man arbatos ir įjungia filmą. Kai liepia vaikams tyliai žaisti (ir pats žaidžia su jais), kai aš snaudžiu sirgdama. Ir kai vaikai vienas per kitą lekia žemyn laiptais, kai jis grįžta namo. Jis „gelbėja“ mane kasdien, vienos akimirkos net nėra. Iš tiesų tai pagalvojus apie kiekvieną vaiką iškyla daugybė tokių akimirkų. Jis tiesiog absoliučiai, visiškai nepamainomas.

Manau, geriausia, ką tėtė gali padaryti savo vaikui (tik, deja, jis to tikriausiai niekada taip ir nesužinos...) – palikti vaiko širdyje jausmą ir dalelę savęs, į kurią vaikas kreipsis sunkiomis savo gyvenimo akimirkomis ieškodamas paramos, stiprybės, atsakymų. Ir nesijaus vienas ir vienišas. Ir norės savo vaikams būti tokiu tėčiu, kokį turėjo pats. Ne tokiu pačiu, bet paliekančiu tokį patį jausmą...
Manau, kad mano vaikų tėtė užima didžiulę vietą ir vaikų širdyse, ir vaikų kasdienybėje. Dažnai tenka skaityti žmonių pasisakymus, kur jie sako, kad tėtė mažai buvo greta, tačiau kažką pasakė ar kažką padarė, ir vaikui įspūdis liko visam gyvenimui. Jie pasakoja ir apie tai, kad nuolat jautė tą tėvo artumą, nors iš tiesų jis ne visada buvo šalia. Ir tada aš galvoju: jeigu jau jie taip kalba, tai įdomu, ką sakys mūsų vaikai? Vaikai tėčio, kuriam artumas - ir fizinis, ir dvasinis - yra vienas didžiausių gyvenimo prioritetų. Man atrodo, kad jų įspūdis turės būti visa apimantis ir didžiulis, ir jiems tėtė iš tiesų bus tas žmogus, į kurį panašūs jie norėtų būti savo vaikams!
Nes aš tai galiu pasakyti, kad kai tėtė netikėtai paskambina tiesiog paklausti, kaip gyvenu...kai apsidžiaugia ir apsikabina oro uoste...aš nepaprastai džiaugiuosi, kad jį turiu ir kad - be begalės visokiausių pricūdų - paveldėjau ir daugybę visko nuostabaus!
Su tėtės diena, TĖČIAI!
Nuotrauka: New Father by clairity