Gruodžio 10
Jūros pašaukti.
Kadangi pati tik ką grįžau iš atostogų - o, taip, TIKRŲ atostogų!!!! - tai tuo noriu paaiškinti ir ilgą dingimą, ir tuo pačiu noriu pareklamuoti organizuojamą stovyklą Pavariuose, kurios vadovu bus mano uošvis! Taigi - jeigu dar neturite planų savo įžengiantiems į paauglystę vaikams (arba žinote, kad draugai neturi planų savo vaikams:)) - paskleiskite žinią apie šią stovyklą, kuri, mano manymu, bus nuostabi ne tik dėl to, kad vaikai galės atsigauti nuo miesto, susipažinti su įdomiu, mylinčiu Lietuvą rašytoju, bet ir todėl, kad jos tikslas - supažindinti vaikus su Lietuvos istorija (prisimenate, aš esu rašiusi apie susitikimą su partizanu?). Taigi:
Naujus Metus pradedame kelione pas Kalėdų Senelį. Prieš tai užvažiuojame ant didžiausio Laplandijos kalno. Sninga ir šąla – galų gale pajaučiame tikrą žiemą, kai yra ne -5, o -15! Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama – abi Rovaniemi upės, miškai, sniegas. Ir, žinoma, slidinėtojų trasos ir pan. Mes jau antri metai nevažiuojame slidinėti, tai taip net širdį suspaudžia. Gėris tas slidinėjimas, nors tu ką. Beje, aš į Rovaniemį važiavau su savo slidinėjimo kostiumu, tai supratau, kad šiaip tokioms žieminėms išvykoms jis nėra tinkamas – per plonas ir per daug (per greitai?) praleidžiantis vandenį. Slidinėjant buvo super, bet sėdint ant sniego motociklo arba šaltoje kotoje – ne kas.
Žinote tą posakį, kad reikia kažko labai norėti, ir dažnai aplinkybės taip susiklosto, kad tai, apie ką vis dažniau ir garsiau galvodavote, ima ir įvyksta. Amerikiečiai sako: be careful what you wish for. Trumpai tariant, svajok atsargiai. Bet šįkart džiaugiuosi, kad svajojau, nes...su visa šeima esame Laplandijoje!
Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną - lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man - kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.
Mūsų berniukai ir Morta šią ir kitą savaitę atostogauja (ne, mokestis Prancūzų mokykloje nemažėja dėl to, kad kas kelios savaitės moksleiviai (ir darželinukai) atostogauja)). Situaciją su Morta gelbsti Vaikystės Sodas. Jei ne jis, nežinau, ką darytumėme, nes nuo sausio tai jau trečios atostogos, kurių tik vienos truko savaitę.
Žinote, būna tokių dovanų, kurios netikėtai nustebina. Kai labai artimas žmogutis pasakė, kad dovanoja mums visomis mūsų progomis ajurvedišką savaitgalį (buvo mūsų vestuvių 10 metų, Kalėdos, Gabrieliaus gimimo diena, žodžiu, progų nemažai prisikaupė:)), tai pradžioj nežinojau, ar jau čia man džiaugtis, ar ne. Žinote, būna tokių situacijų, kai norisi užversti akis - mat atrodo, kad jie visiškai nesupranta, ko mums reikia. Būna, ar ne? Tai va man taip atrodė, kai pasakė, kad nori padovanoti ajurvedišką savaitgalį. Aš net turėjau naglumo paklausti, ar nenorėtų padovanoti savaitgalio Druskininkuose vietoj to ajurvedinio :D Tačiau vis dėlto nugalėjo naujovių troškulys ir - nors ir ganėtinai skeptiškai nusiteikusi - važiavau į "Margio" viešbutį prie Trakų.
Visus visus visus kviečiame į Žiemos dienos stovyklėlę Vaikystės Sode! Jeigu jūsų vaikučiui jau yra pilni treji metai, jeigu norite, kad tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų jis turiningai, smagiai, profesionalų prižiūrimas ir ugdomas leistų laiką, tai skubėkite registruotis!
Visada maniau, kad moku. Na, gal dėl to, kad man daug kas patikėdavo pakuoti. Mat aš - anot kai kurių draugų ir artimųjų - galiu labai kompatiškai supakuoti daiktus. Tačiau - kaip visada - viskas priklauso nuo to, su kuo lygini. Kai pažiūrėjau šį vaizdo įrašą, tai taip ir žagtelėjau: GERULIS!
Rugpjūčio 16-20 ir 23-27 dienomis "Vaikystės Sodo" patalpose organizuojama dienos priežiūra-stovykla- 2.5-6 metų vaikams. Ši dienos stovykla - puikus būdas pasiruošti išėjimui į darželį, pratintis prie ugdymo įstaigos ritmo prieš prasidedant mokslo metams bei tiesiog smagiai ir turiningai praleisti dieną!
Sakiau, kad savaitgalis buvo aktyvus, o aprašiau tik išvyką į Paradisio parką. Na, vienas parkas mūsų nuo kojų nenuvaro :), o štai trys išvykos per tris dienas - ojojoi!
Durys iš mūsų virtuvės į mūsų sodelį jau beveik visą laiką atidarytos... Ir jau daug kas sodelyje žydi. Vakar Gabrielius su berniukais parnešė iš garažo visus lauko baldus ir smėlio dėžę. Pripylėme šviežutėlio smėlio, ir Gertrūda jau "kepė" pyragus ir smėlio dėžėje, ir namelyje netoliese, ir...namuose! Sveikos grįžusios, smiltelės, į mūsų namus! Valio vaikams medžiuose! Valio čiuožyklai ir supynėms! Valio grynam orui ir pusryčiams/pietums/vakarienei lauke...
Iš tiesų gali skambėti juokingai, tačiau - kaip jau minėjau - nuvažiavome visai nesitikėdami tokio oro, koks mus pasitiko: ledinis vėjas, iki kaulų gelmių smelkiantis šaltas lietus, medžiai be lapų ir tie 7 laipsniai, kurie, pažiūrėjus internete, atrodė tik vos mažiau, nei mūsų 11, bet, pasirodo, esmė ne laipsniuose!
Vos praeita savaitgali sedejome pas draugus Briuselyje ir ziurejome ju atostogu sauletojoje Ispanijoje nuotraukas. Grizdami namo dar pakalbejome, kaip butu smagu per atostogas spalio pabaigoje ar lapkricio pradzioje dziaugtis jura ir saule. Ir stai sia savaite - vaiku atostogos. Atostogaujame ir mudu su Gabrieliumi. Tik mums nereikia kondicionieriu ir tuo labiau neatsidarome nakcia langu: uz lango uzia vejas, lenkdamas liaunesnius medzius prie pat zemes... Ir tada patys juokiames, nes mintyse ataidi Briuselyje vos ne visu uzduotas klausimas: Jus vaziuojate atostogauti i...
Vis dar, nes jau praėjo visa naktis ir pusė dienos nuo tada, kai grįžome iš Champagne regiono Prancūzijoje, tačiau tereikia tik užmerkti akis ir, atrodo, svaiginančiu greičiu vėl atsiduriu vynuogynuose paskendusiose kalvose!
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti :D Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus "darbus": užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti...o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
Jeigu reguliariai skaitote tinklaraštį, tai tikriausiai pastebėjote, kad paskutiniu metu rašau....hmmm...nereguliariai. Vasara. Atostogų metas. O atostogaujame Lietuvoje. Tiesa, Gabrieliui atostogos jau baigėsi (dvi savaitės), vakar išlydėjome, tačiau aš būsiu Lietuvoje dar porą savaitėlių. Ir labai dažnai ten, kur nėra JOKIO ryšio. Net telefoninis dažnai prastut prastutėlis :) Žinote, kaip pavadinčiau paskutines dvi mūsų gyvenimo savaites? Ogi bjauraus viruso ir odisėjos "per gimines" vardu. Sakoma, kad nereikia "per daug įsijausti". Užteko pavasarį pagalvoti, kad mūsų vaikai šiemet beveik nesirgo, kai užpuolė vienas bjaurus virusas, o dabar - neilgai trukus - ir antras. Gal vaikai tiesiog pavargę nuo mokslo metų, gal po pirmos ligos pasilpę imunitetai...ką čia spėlioti! Faktas tas, kad išskridome į Lietuvą (birželio 29 dieną) karščiuojant Augustui.
Paprastai kiekvienų metų pabaigoje stengiamės su vaikais nuvažiuoti į kokį nors smagumyną. Rašiau, kad sekmadienį važiuosim, pasinaudoję akcijos kuponais. Taigi šeštadienį nusprendžiau sekmadienį keltis anksčiau, kad suruoščiau "piknikinius" pietus, užkandėlių, viską susiruoščiau, suruoščiau pabudusius vaikus ir...lėktumėme į atrakcionų parką! Ryte kažkaip pavyko itin greitai susisukti ir ...nors buvau prašiusi Gabrieliaus įvesti adresą, įvedžiau pati. Po to atsidariau puslapį, kur surašyti visi atrakcionų parkai, dalyvaujantys šioje Kellogs akcijoje...Taigi 10.00 jau pajudėjome iš namų. Tiesa, prieš pat išvažiuojant Gabrielius sako: ar tu žinai, kad tas parkas - prie pat Brugge? Sakau: negali būti! Gabrielius parodo man GPS'ą - iš tiesų. Na, jei taip yra, tai taip yra. Kažkaip tuo metu labiau galvojau, kad ko nors nepamirštumėme (striukės, vežimėlis, nešynė, maistas, foto aparatas, gėrimai (po paskutinės kelionės supratome, kad mums - išvykstant dienai - jau reikia vežtis 3l mineralinio)), tai - nors ir kirbėjo kirminukas, kad lyg ne ten buvo - bet pasitikėjau, kad GPS'as žino geriau!
Įdomiausias dalykas šiame kambaryje - barkodai:) Iš pradžių pasirenki kalbą (žinoma, pasirinkome anglų). Prie maisto produktų, kurie yra lentynose, yra priklijuoti barkodai. "Pypteli" per juos su tuo kasininkės aparačiuku (jį laiko Augustas), ir kompiuterio ekrane (irgi matosi) pasirodo informacija: iš kur jis atgabentas ir kiek CO2 buvo išskirta į atmosferą, kad jis atsidurtų Belgijoje. Žodžiu, geriausia valgyti belgiškas bulves bei gerti šampaną ir vyną:) Visa kita - labai dideli skaičiai... :( Augustui šis žaidimas labai patiko, išbandė su visais produktais.
Šiandien - antroji vaikų atostogų diena. Atsibudome, o dangus baisiausiaai apsiniaukęs...Dar iš pradžių lyg ir sukau galvą, ką daryti (ta prasme, ar važiuojame į muziejų), bet gan greitai pradėjo krapnoti. Tai nulėmė, kad šiandien - skirtingai, nei vakar - likome namuose. Tačiau...toliau vykdome kultūrinę programą. Kadangi savo pavasario knygai visur ieškojau įvairiausių kiaušinių marginimo būdų, nusprendėme šiandien su vaikais keletą jų išbandyti.
Iš tiesų - nors iš Briuselio iki Lietuvos nėra taip toli - kelionė namo užtruko, atrodo, daug ilgiau, nei norėtum ar tikėtumeisi. Kadangi nebėra tiesioginių skrydžių, teko skristi per Kopenhagą (taip ir nuskridome). Iš Lietuvos pajudėjome laaaabai anksti. Kadangi aš baigiau kalbėti su mama ir krautis daiktus jau po pirmos valandos, keltis teko...po keturių valandų miegelio. Protingai padariau, kad Mortos nenurengiau einant miegoti: jai reikėjo tik apauti batukus, uždėti kepurę ir užvilkti striukę. Gertrūdą aprengiau visą giliai įmigusią. Akimirką lyg bandė busti, tačiau gavo "tiutį" ir vėl "smigo".
Adventas jau įsibėgėjęs... Buvo mintis prisėsti ir kažką parašyti Advento pradžioje, kai uždegėme pirmąją žvakutę, tačiau "ant nosies" jau trečiosios degimas. Kai buvo atvažiavus Medeina, atvežė vaikams šokoladinius kalendorius. Taigi kalendorius turėjome pačiai pradžiai. Sunkiau buvo su žvakide. Na, žinote, Advento žvakide, kur galima "smeigti" keturias žvakeles... Taigi nusprendėme tokią žvakidę pasidaryti patys: uždegėme keturias mažas žvakeles, išsikepėme pyragą ir...kalbėjome apie Kalėdų laukimą ir apie tai, kas yra Adventas.
Taigi pirmadienį jau atsibudome dviese (nors aš ir buvau prabudus atsisveikinti su Gabrium, tačiau - jam išvažiavus su tėte 5val ryto - vėl užmigau šalia Gertrūdos). Pavalgėme pusryčius ir...išvažiavome pas mano tėvus. Tiesa, mergaitės dar keletą kartų pasitikslino, ar tikrai dar užvažiuosiu pas jas, nors "persikraustau" pas savo tėvus:) Mano mama - nors visaip bandžiau pasakyti, kad išsiversčiau - pasiėmė atostogas. Žinoma, šiandien, žiūrėdama atgal, labai džiaugiuosi, kad ji jas pasiėmė - nereikėjo visur lakstyti su Gertrūda, tačiau - kai tik sužinojau - vos neužpykau, kad manęs...nepaklausė.
Jau 10 dienų kaip nebuvau prisėdusi rašyti. Net sunku patikėti: pirma, kad taip greitai bėga laikas, antra, kad - nors vos ne kas vakarą pasižadėdavau prisėsti - tačiau taip ir niekada neprisėdau. Važiavome į Lietuvą trise: aš, Gabrielius ir Gertrūda Elena. (Nuotraukoje Gertrūda su prieš pat kelionę "priaugtu" kostiumėliu, kurį padovanojo baba Nylia, kai aplankė ją vos tik gimusią...Lietuvoje iš visų aplankytų žmonių Gertrūdą buvo matę tik baba Nylia, bočius ir teta Elena).
Jeigu manęs kas nors paklaustų, koks daiktas labiausiai pravertė auginant keturis vaikus, tikriausiai be jokių abejonių atsakyčiau - nešynė. Ir būtent Babybjorn. O viskas prasidėjo jau, atrodo, taip seniai...
ŠVEDIJA Pirmą kartą į didelę kelionę susiruošėme, kai Augustui buvo beveik septyni mėnesiai. Kelionės tikslas – Švedija. Nusprendėme važiuoti automobiliu ir „į kompaniją“ pasikvietėme mano seserį. Kadangi tai buvo pirmasis bandymas keliauti, nusprendėme aplankyti draugus, pas kuriuos aš gyvenau, kai mokiausi Švedijoje. Vyro seneliai paskolino Europos žemėlapį, mano tėvai „užpylė“ benzino į mūsų mašiniuką ir išvažiavome. Sunkiausia buvo tai, kad važiavome spalio pabaigoje – tvyrojo baisus rūkas, vyras vos matė, kur važiuoti, o lauke jau kando šaltukas. Aš sėdėjau mašinos gale su Augustu (juk tuo metu jis dar buvo krūtimi maitinamas kūdikis), tai negalėjau padėti. „Šturmanu“ tapo mano sesuo. Kai nuvažiavome į Gdynią, abu sakė, kad vis dėlto buvo baisu. Iš Gdynios kėlėmės į Karslkroną, iš kurios po to važiavome į Malmę. Kelionė į Švediją neišgąsdino. Na, gyvenome pas žmones, kuriuos pažįstame, kalbėjome tos šalies kalba, pati kelionė – nors ir su nuotykiais – bet pavyko puikiai. Todėl jau grįžę pradėjome planuoti kitą kelionę.
http://www.alfa.lt/straipsnis/187404
http://www.alfa.lt/straipsnis/187405