Nereikia turbūt nė sakyti: paauglystė yra itin jautrus metas, kai reikia žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti, kuriuo galėtum tikėti, su kuriuo galėtum tiesiog...pasikalbėti. Dažnai to žmogaus reikia ne tam, kad jis kažką patartų ir padėtų, kartais tiesiog reikia, kad patvirtintų tai, ką galvoji ir parodytų teisingą kryptį. Būtų šalia.
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos - vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti - pati raudojau...
Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.
Artėja ruduo - metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema - išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia - jautria šiam metų laikui - tema.
Pradėsiu nuo to, kad PLJS gavau spyrį į uodegą - net keletas žmonių pasakė, kad tiesiog privalau daugiau ir dažniau rašyti tai, apie ką galvoju, tai, apie ką kalbu ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje. Ir štai tame pačiame PLJS mačiau ir keletą vaikų. Tiesa, nedaug, bet jų buvo. Per vieną pranešimą du džigitai taip lakstė, kad ten ne vienas ir ne du klausytojai šaudė piktus žvilgsnius į juos :) Aš puikiai suprantu, kodėl: yra vietos, kur vaikai gali lakstyti ir yra vietos, iš kurių vaiką reikia pa(si)vesti į šoną. Taip, jie visaverčiai visuomenės nariai, bet, kaip sakant, visi mes turime teises ir visi turime pareigas: turime teisę atvažiuoti, bet turime pareigą pagarbiai elgtis, kai kiti klauso ir nori girdėti. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad yra nuostabu, jog tie vaikai galėjo lakstyti ir lakstė.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Neabejoju, kad dauguma šeimų išgyvena tarpsnį, kai vaikas, atrodo, visą laiką sako "ne!". Nenuostabu, kad kartais tėvai nebežino, ko griebtis. Tad ir šiandien - mamos klausimas ir keletas patarimų, ką būtų galima daryti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Šiandien mes jau žinome, kad vaikus girti reikia, tačiau ar žinome, kaip? Atrodo, viskas taip paprasta, tačiau, pasirodo, ne. Tinkamai girti vaiką yra nemažas iššūkis. Tad šiandien - būtent apie tai.
Šiandien - atsakymas į liūdną mamos Ingridos laišką. Kodėl liūdnas? Todėl, kad mama (tėvai?) viską daro teisingai (ir psichologė tą patvirtino!), tačiau jiems svyra rankos: ne(be)pasitiki savimi, savo tėvyste. Mano manymu, vien tai, kad jie ieško išeičių ir pagalbos, jau rodo, kad nėra pagrindo nepasitikėti savo tėvyste/motinyste. Ir apskritai. Judrus, impulsyvus pradinukas, na, nėra lengva, bet ir ne pasaulio pabaiga. Bendruomenė turėtų daugiau galvoti apie tai, kaip padaryti, kad bendruomenėje būtų gera visiems, o ne ruoštis rinkti parašus, kad toks vaikas būtų išmestas. Aš puikiai suprantu, kad kiti tėvai nenori, jog kentėtų jų vaikai. Bet ar jie yra įsitikinę, kad rytoj neatsidurs kitoje stalo pusėje?! Ar ne geriau yra ieškoti sprendimų?! Pati esu ne kartą susidūrusi su tokia situacija, ir man kaskart būna siaubingai liūdna - vien šiemet man atsiuntė tinklaraščio skaitytojai du ir viena VS darbuotoja vieną tokios situacijos aprašymą, kai vaikas buvo išmestas, nes jis nebuvo patogus. Viena vertus, supranti ir vienus, ir kitus. Kita vertus, mūsų visuomenė yra dar emociškai nebrandi ir linkusi į emocinį smurtą. Tad manau, kad šis įrašas - itin aktualus Lietuvoje kasmet vykstančios SAVAITĖ BE PATYČIŲ akcijos fone.
Šiandien - apie operacijas. Ar reikia vaikui pasakoti apie artėjančią operaciją? Ką reikia vaikui papasakoti, o ko - ne? Kodėl svarbu, kaip jaučiamės mes? Linkiu klausimą uždavusiai mamai bei jos vaikeliui sklandžios operacijos. Taip pat norėčiau pridurti, kad po operacijos šiek tiek atpalaiduokite savo taisykles. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mėgsta ledus, tai pavaiškinkite ledais (žinoma, jeigu galima) - ir nesvarbu, kad šiandien ketvirtadienis, o jūs ketvirtadieniais nevalgote ledų. Tiesiog reikia suprasti, kad ypatingos situacijos reikalauja ypatingų įžvalgų. Tad kalbėkite su savo vaikais, būkite nuoširdūs ir...nemeluokite!
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Lietuvoje į mokyklą vaikai iškeliauja, jei jiems tais kalendoriniais metais sueina 7-eri metai. Vieniems gali būti sausį 7-eri, o kitiems - tik gruodžio mėnesį. Toks yra įstatymas.(Kita vertus, juk reikia kažkada brėžti brūkšnį, ar ne?) Išimtys daromos vaikams, kurie turi sveikatos problemų - jiems medikai gali nerekomenduoti dar leisti. Anksčiau į mokyklą eiti galima, jei tėvai pageidauja, ir vaikas yra brandus. Tą taip pat turėtų nustatyti specialistai. Jeigu pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai rekomenduoja leisti į mokyklą, tai mokykla priims ir jaunesnį vaiką. Kita problema, su kuria susiduria vis daugiau šeimų - Lietuvoje vaikai į mokyklą keliauja septynerių, tačiau, pavyzdžiui, Belgijoje - šešerių, o Jungtinėje Karalystėje ar JAV - penkerių. Ką daryti, jei šeima keliauja/gyvena tarp valstybių? Štai mes turime tokią situaciją, kad viena šeima iš Jungtinės Karalystės norėtų metus pasimokyti KMM, o po metų vėl grįžti į JK. Lietuvoje rugsėjo mėnesį vaikas būtų priešmokyklinukas, o JK - jau antrokas. Šios dienos įrašas - apie tai bei kaip priimti sprendimą, kuris būtų geriausias šeimai.
Šįkart - klausimas apie televizorių: kiek? kada? kaip? kokios naudos ir kokios grėsmės? Kadangi dabar gaunu nemažai klausimų į FB, tai noriu pasakyti, kad viską registruoju ir tikrai atsakysiu, bet prašau kantrybės, nes klausimų yra daug. Gražaus penktadienio vakaro! Mes, pavyzdžiui, turime penktadienio filmo tradiciją - žiūrime kartu ir aptariame. Net nekalbu apie tai, kad mums tai yra smagu ir jauku!
Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)
Šiandien Gertrūda Elena rašo laišką Kalėdų senelei. Taip, perskaitėte visiškai teisingai - senelei. Užteks tų Kalėdų senių :) Aš negaliu patikėti, kad jau gruodis, kad jau vos kelios savaitės ir bus Kalėdos. Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje tos kelios savaitės slinkdavo vėžlio tempu. Dabar gi praskuodžia kaip kiškis. Koks ten kiškis - gepardas 120km/h greičiu. Keletą savaičių vis atsidarydavau kokią nors smagią nuorodą ir pagalvodavau, kad imsiu ir parašysiu apie ją. Matau, kad atskirai kiekvienos aprašyti tikrai nespėsiu, bet pasidalinti noriu.
Vat taip vat. Tokį dalyką pamačius tikrai gali susimąstyti, ar nori vaikų ir ypač - daugiau, nei vieno. Kadangi man jau nebeaktualu (vis vien jau namuose klega ketvertukas), tai tiesiog smalsumui patenkinti įdomu išvysti tokius skaičius.
Į šį spektaklį keliavome kitą dieną po "Grybų karo". Žodžiu, buvo visiškai teatrinis savaitgalis: abi dienas po spektaklį. Pradėsiu nuo to, kad man spektaklis labai patiko. Ėjome į spektaklį su mūsų krikšto dukros šeimyna, tad vaikai buvo 7.9, 6.4, 6 ir 3.6 metų. Rašoma, kad spektaklis yra skirtas vaikams nuo 5 metų. Tiesa. Gertrūda - kadangi jai iš esmės patinka teatras - žiūrėjo nė krust, bet iš užduodamų klausimų buvo nesunku suprasti, kad pats spektaklis dar sudėtingokas mūsų kruopai.
Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir - svarbiausia (be sveikatos) - kad gerai mokytųsi :) Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.
Žinote, ką? Aš be galo be krašto džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien. Nes, na, yra absoliučiai nerealu. Aš apskritai noriu gyventi tik ateityje, o į praeitį norėčiau nukeliauti tik iš sportinio intereso - na, kaip ir į Maldyvus. Likti ten ar gyventi praeitimi - ne mano stichija. Šios ir panašios mintys sukasi galvoje nuo tada, kai prieš keletą dienų pasaulį apskriejo žinia, kad Apple pristatė platformą vadovėliams.
Šiandien baigėsi konferencija, kuri man buvo it Everestas alpinistui. Na, gal čia kiek per riebus palyginimas, bet iš tiesų nesu dalyvavusi įdomesnėje konferencijoje, o esu, patikėkite, dalyvavusi ne keliose ir ne keliolikoje :) Konferencija vyko JAV, Floridoje, Orlando mieste. Visų pirma, niekada ten nebuvau buvusi. Keisčiausia buvo tai, kad smegenys vaizdus suprato kaip Kaliforniją :), bet vis dėlto labai daug kas buvo kitaip: ir drėgmės kupinas oras, ir debesys, ir vis nulyjantis trumpalaikis lietus, ir vešli (vešlesnė?) augmenija. Lyg ir viskas labai panašu, tačiau ir ne taip.
Žinote, būna tokių dienų, kai, atrodo, niekada to ar kito neišmoksite. Prisimenu, kaip būdavo sunku mūsų antragimiui: vis atrodydavo, kad NIEKADA nepasivys brolio. Jis net taip sakydavo: aš NIEKADA neišmoksiu važiuoti dviračiu, NIEKADA neišmoksiu plaukti ir t.t. ir pan. Juokas tas, kad daug ką jis išmoko net anksčiau, nei brolis, tačiau jam vis vien atrodė, kad galėjo ir anksčiau, anksčiau už brolį:)
Šiandien užmačiau nuostabią idėją - kosmetinį stalelį, kurį mama su mergaite pasigamino iš kartoninės (didelės) dėžės. Prisimenu, kad man labiausiai patikdavo namas iš kartoninės dėžės: išpjauti langai (tiesiog) ir nudažytos sienos. O viduje - mano pasaulis: pagalvės, antklodės, žaislai ir pan. Pasaka.
Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas :) Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?
Kalėdos - metas, kai norisi daryti daug gerų darbų. Žinoma, galime leistis į diskusiją, kad juos daryti reikia norėti nuolat, tačiau šis įrašas - ne tokiai diskusijai. Šįkart norėčiau pakalbėti apskritai apie gerus darbus, kuriuos galime daryti sau ir vieni kitiems. Kadangi gaunu ir visokių idėjų naujienlaikraštį, ir Lietuvoje viena ausimi pas tėvus klausiau Maltos ordino organizuoto labdaros koncerto, ir Vaikystės Sode gaminame su bendruomene samariečių dėžutes, kurias jau gruodžio 15 vešime onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, nusprendžiau, kad pats laikas apie tai pakalbėti ir tinklaraštyje.
Šitas žaidimas - pusiausvyrai lavinti. Vadinasi, stambiosios motorikos lavinimui. Nekalbant apie tai, kad jis dar ir labai smagus, o pasiruošimas jam puikiausiai lavina ir smulkiąją motoriką! Žodžiu, tikras lobis:)
Šiąnakt, pusę antros, pagalvojau apie Robert Burns eilėraštį "A Red, Red Rose". Ar žinote, kad Burns'as labai stengėsi išsaugoti tradicines škotiškas dainas ir, galima sakyti, garsioji "Auld Lang Syne" šiandien yra dainuojama jo dėka?
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi - kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu - pasidalinsiu šia informacija :)
Pirmą kartą apsilankiau renginyje "Pasaka parke" JAV, Kalifornijoje. Organizavo miesto biblioteka. Susirinko šeimos su mažyliais, o bibliotekininkė skaitė knygeles. Vieni vaikai klausė, kiti malėsi aplink, tačiau vaizdelis buvo idiliškas. Taip šeimos buvo skatinamos lankytis viešosiose bibliotekose bei apskritai skaityti savo vaikams. Apie skaitymo vaikams naudą esu jau tiek rašiusi, kad šiandien daugiau net neberašysiu. Tačiau parašysiu apie renginį, kurį organizuoju Lietuvoje.
Ar nenorėtumėte savo kukuliui štai tokių sauskelnių? Pagalvojau, kad vasarą berniukams būtų buvę visai linksma!
Štai ir baigėsi dar vienas mūsų konkursas - konkursas, skirtas Mamos ir Tėtės dienoms! Tuoj išsiaiškinsime 2 prizų laimėtojus...
Beveik visi, kurie augina vaikus, perka dėliones. Nes jos yra "gerai". O vis dėlto ar žinote, kodėl dėlionės yra "gerai"? Visų pirma, mes leidžiame laiką drauge su vaiku. Tai - neįkainojama. Ir turbūt vertingiausia, ką duoda dėlionės dėliojimas drauge. Dėlionės skatina loginį mąstymą, nes iš detalių reikia sudėlioti tarpusavyje susijusią visumą. Dėlionių dėliojimas moko koncentracijos ir atkaklumo, baigti tai, kas pradėta. Be to, dėlionė - rami veikla. Kadangi vaikai yra nuolat stimuliuojami (tą sąlygoja aktyvus gyvenimo tempas, daug būrelių ir pan.), tai tokia rami veikla - labai naudinga. Be to, dėlionės priverčia smegenis "prakaituoti", t.y. jos yra smegenų mankšta, o, žinia, jas mankštinant susidaro daugiau neuronų jungčių, o kai daugiau neuronų jungčių, tai geriau sekasi atlikti įvairiausias užduotis! Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie reguliariai dėlioja dėliones, moka geriau surinkti informaciją, įvertinti situaciją ir greičiau randa sprendimus problemoms!
Ar žinote šią žydų patarlę: "Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė Mamas"? Tačiau...ir mamos negali būti visur, kur jų atžalėlė (net jei turi vieną!) Taigi viena jų - labai įsijautusi į savo apsaugojančios motinos vaidmenį, žengė tokį, sakyčiau, ohoho žingsnį - Rachel Wilder iš Oxfordshire savo 19mečiui sūnui kelionės po pasaulį metu įdavė palydovinio stebėjimo prietaisą ir dabar gali matyti/žinoti, kokioje gatvėje yra jos sūnus! (Pats tas, ko norėtų visi 19mečiai :D)
Štai ir laikas paskelbti naują konkursą. Kadangi grėsmingai artėja Mamos diena, o po jos - nespėjus nė apsižvelgyti - atlekia ir Tėtės diena, tai, žinoma, geriausias konkursas: ką galime padovanoti Mamai ir Tėtei? Į kokį darbelį galima sudėti šypseną, juoką ir tą besąlygišką meilę, kurią vaikai jaučia savo tėvams...kad ir kokie jie būtų!
Praėjusią savaitė The Times pranešė apie naują programą: aštuonių valstijų valstybinės gimnazijos leis 10tokams laikyti specialius egzaminus ir – jeigu egzaminai bus išlaikyti – viduriniojo mokslo diplomą vaikas galės gauti porą metų anksčiau ir...iš karto stoti į valstybinį koledžą. Čia reikėtų truputį pasiskaityti, kas JAV yra community college, o jeigu nenorite skaityti, tai galiu pasakyti, kad tai - panašu į aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, kuris trunka dvejus metus ir gaunamas tam tikras pažymėjimas arba diplomas.
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
Jau prieš kurį laiką gavau vienos mamos laišką. Mama klausė, kaip reaguoti į štai tokias instrukcijas būsimam pirmokui, žinoma, duotas pedagogo. Pedagogo laišką mama nufotografavo ir atsiuntė man. Jau tą pačią dieną norėjau dėti į tinklaraštį ir paklausti: na, apie kokią NORMĄ mes kalbame??? Ir jeigu kam nors tokia "instrukcija" atrodo normali, tai man dar yra daug darbo :D Tačiau visų pirma paklausiau mamos, ar ji leidžia šį "šedevrą" dėti į tinklaraštį. Visų antra, norėjau šiek tiek palaukti, kad galėčiau rašyti tada, kai emocijos nuslūgusios, o ir pats laiškas jau šiek tiek "pagyvenęs" :)
Štai ir baigėsi dar vienas darbelių konkursas. Ačiū visiems dalyvavusiems ir siuntusiems savo darbelius! Džiugu stebėti, kaip auga darbelių sąrašas - juk tai reiškia, kad vis daugiau žmonių gali ir galės semtis vis įvairesnių idėjų laiko leidimui KARTU SU VAIKU!
Jeigu turite noro ir laiko (aš tai nelabai įsivaizduoju, kad aš - vieną ramindama - imčiau ir įsitaisyčiau kokia nors jogos poza, o kiti trys tuo metu lauktų :D Na, nebent visi dėl bendros naudos tokia poza įsitaisytumėme...), galite išbandyti keletą jogos pozų, kurios, sakoma, nuramina susierzinusį mažylį.
Štai ir baigėsi mūsų Kalėdinių darbelių konkursas. Na, jis baigėsi jau prieš keletą dienų, per Kalėdas, tačiau Renata su savo vaikinais buvo išvažiavę pas artimuosius, o mes buvome sulaukę artimųjų, todėl ir - kaip tie išmintingieji kurmiai - darbelių "nesuskaičiavome" iškart. Tačiau - vos atslūgus švenčių maratonui - sėdome dėti visų taškų ant "i".
Taigi prisiruošiau aprašyti Gebėjimų mokyklas nuo...iki - ta prasme, viską, ką norėjau apie jas pasakyti. Jau anksčiau minėjau, kad straipsnis buvo išspausdintas "Veido" žurnale, tačiau dėl vietos stokos - ne visas. "Delfyje" spausdinamas visas tekstas ir - turiu pasakyti - susidomėjusi perskaičiau ir komentarus: įdomu, ką žmonės mano apie tokias mokyklas.
Prieš porą savaičių gavau laišką, į kurį tik šiandien prisiruošiau atrašyti. Laiškas buvo rašytas p. J.Čepauskienės "Gudragalvio" bendrovės vardu. "Gudragalvio" nuorodą esu įsidėjusi, o ir netiesiogiai su "Gudragalviu" jau esu bendravusi ne vieną kartą: dar dirbdama AISV'e užsisakiau iš ten priemonių, kurių anksčiau Lietuvoje nė su žiburiu nebūdavo įmanoma rasti...
Kadangi ketvirtadienis mums - labai sunki diena, tai dienos užduotėlė buvo lengva: reikėjo nuvažiuoti į paštą iš išsiųsti laiškus visiems probočiams. Pašte (po visų mokslų ir būrelių) atsidūrėme 19.30. Pasisekė, nes paštas dirba iki 19.45.
Jau rašiau apie Gebėjimų mokyklas Švedijoje. Ir pažadėjau, kad bus tęsinys.
Šiandien vaikų laukė užduotėlė, kuri nedavė ir man ramybės: ar jie supras? ar padarys? Ryte atidarę stalčiuką rado štai tokį užrašą: Peržiūrėti savo rūbų spintą. Padovanoti keletą savo rūbų vaikams, kurie jų turi mažiau, nei jūs!
Apie antrąją užduotėlę galiu parašyti iškart, nes vaikai...ją atliko iki grįžimo namo iš darželio/mokyklos! Iš tiesų gerai, kad jie tokie sąžiningi, mat šiandien namuose - 7 vaikai. SEP-TY-NI. Tai man priminė kaip kartą - tada dar gyvenome Lietuvoje - šeši ar septyni Augusto klasiokai maldaute maldavo, kad galėtų atvažiuoti pas Augustą. Ką gi, važiavome pas mus namo visa kolona, kepiau daug kotletukų su makaronais ir atrodė, kad darbas mokykloje toli gražu nesibaigė 16val.
Štai ir prabėgo gruodžio pirmoji. Ar visi jau atlikote tos dienos užduotis? Mūsų pirmoji užduotis buvo padaryti Kalėdų vainiką. Tiesa, vaikai nustebo, kad šiemet nauja tvarka: skanumynas tik po to, kai darbelis jau atliktas :D
Šiandien - kadangi Briuselyje lyja antra diena beveik be sustojimo - apie lauko darželį galvojau itin daug. Taip, taip - LAUKO DARŽELĮ. Jeigu nežinote, mielieji, tai toks darželis, kuriame vaikai VISĄ LAIKĄ būna lauke (Darželis atidarytas nuo 7val ryto iki 5val vakaro). Turbūt šyptelėjote ir pagalvojote: na, juk valgo vaikai tai viduje? Ot ir ne! Valgo, rengiasi, žaidžia, miega pietų miegelį - VISKAS lauke. Išimtis - metinukai. Jiems šaltuoju metų laiku galima valgyti viduje. Visi kiti vaikai į vidų eina tik į tualetą. Tokį darželį man teko įdomi laimė aplankyti kelionės į Švediją metu. Bet...apie viską nuo pradžių.
Iš tiesų jau kuris laikas yra diskutuojama apie princeses: ko moko pasakos apie jas, kokius signalus pasąmonei siunčia jų personažai ir t.t. ir pan. Nuomonių spektras didžiulis: nuo manančių, kad tokios pasakos vos ne žaloja mergaites iki aršiai ginančių pasakas ir sakančių, kad nėra čia ko tų pasakų užsipulti. Aš manau, kad daug didesnę įtaką už pasakas vaikų gyvenime turi tėvai. O pasakos - naudingas "įrankis" ugdant vaikus.
Galvojau, galvojau, kaip cia geriau isvertus ir pagalvojau, kad geriau viska aprasysiu, o vertimas ateis savaime...nes juk retai geriausiai tinka tiesioginis, ar ne?
...jei nebūtų liūdna.
Nežinau, kaip jūsų vaikams, bet mūsiškiams labai patinka kotletai. Kepiau šitaip, kepiau va kaip...viskas nusibodo. Šiandien ieškojau, ką galima DAR padaryti. Ir - valiooo google!s n - radau labai smagų receptą. Kaip dabar labai dažnai būna, SuperMamoje. Sonatinos receptas. Pasirodo, ji ir savo tinklaraštį turi. Užmačiau ten moliūgų sriubą, tai dabar jau žinau, ką savaitgalį išbandysiu...
Šį mano įrašą įkvėpė ankstesnis įrašas apie lėlę Bebe Gloton, komentarai ir Lupenos nuoroda į straipsnį. Tiesiog dar nesu rašiusi apie savo "žaislų filosofiją", kuri - vėlgi - nėra nei "pirk viską!", nei "pirk TIK tą!" Taigi - ką aš manau apie žaislus?
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti :D Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus "darbus": užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti...o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
Tikriausiai retas kuris esame apie tai susimąstę, ar ne? Ta prasme, ar kutenti savo vaiką, ar ne? Juk, atrodo, tai taip natūralu! Bet vat tyrimai rodo, kad vaikas šypsosi ne todėl, kad jam labai patinka, o tiesiog todėl, kad jam...smagu su jumis bendrauti!
Nesu šio reikalo specialistė, nors labai mėgstu šia tema padiskutuoti su Indre bei išklausyti jos nuomonės. Tiesa, ji jau man seniai pasakė, kad aš gyvenu svajonių pasaulyje ir iš tiesų apie vyrų ir moterų lygybę kalbėti dar labai anksti. Prisiminiau ir Briuselyje prieš keletą mėnesių visur (ir ant visuomeninio transporto) matytą reklamą: vyras ir moteris. O apačioje klausimas: kodėl mes uždirbame nevienodai? (ar kažkas panašaus, gal formuluotę ir ne visai tiksliai prisimenu). Tą reklaminę kampaniją inicijavo ES. Taigi: problema yra. Ją neigti, manau, beprasmiška. Galima ginčytis tik kokio ji masto, bet čia jau - ir, kaip sakant, nuomonės reikalas:)
Šį darbelį Gintarė atsiuntė jau anksčiau, bet aš tik dabar - Renatos dėka - jį atradau, nes buvo sustreikavęs mano g-paštas.
Jau vakar skaičiau apie šios kampanijos pradžią, o šiandien Laura atsiuntė vieną nuorodą (ačiū, Laura!). „Kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas!“ - negaliu tam labiau pritarti, nei pritariu. Apskritai man ši kampanija nuo pat pradžių labai artima, ne kartą apie ją rašiau ir tinklaraštyje, bendradarbiauju - nors ir mažais žingsneliais - su atsakinga už šį projektą p.Sablinskiene. Kodėl man ši kampanija tokia artima? Todėl, kad pati - kai tik randu progą - akcentuoju atsakingos tėvystės svarbą vaikui, tėvams ir...visai visuomenei. Ir smagu, kad akcentas šį kartą - kūrybiškumas. Kaip tik prisiminiau, kad jurai žadėjau įdėti straipsnelį į tinklaraštį, tai eisiu, rasiu ir įdėsiu, nes - ačiūdiev - vėl veikia ilgai neveikęs mano G-mail!!! Ir man labai patinka, kad yra dvi dalys (kampanijos): edukacinė ir sąmoningumo skatinimo. Žodžiu, super!
Šią savaitę Vilniuje bus organizuojama paskaita - susitikimas: Kaip susikalbėti ženklų kalba su dar nekalbančiais mažyliais? Visus norinčius dalyvauti, prašau, rašykite man ir Jums bus suteikta konkreti informacija KAS? KUR? KADA? Dalyvauti gali visa šeima :) Rašykite Ramunei : psichologe.ramuneETAgmail.com
Dar balandžio pradžioje gavau labai gražiai Vilhelmo apipavidalintą kvietimą į Mamos šventę jo darželyje gegužės 7d. Taigi prieš keletą dienų lentoje prie klasės (grupės) pasižymėjau, kad atnešiu arbatos ir ketvirtadienį, palikusi Mortulę svečiuotis pas Dianą (ji pirma diena kaip buvo išsikapsčiusi iš ligos) ir įsimetusi Gertrūdėlę į BabyBjorną, iškeliavau į šventę, kuri prasidėjo 13.45 ir tęsėsi iki 15.30.
Morta sėdi tualete ir dainuoja. Laukiu, kol pašauks. Kaip tik tuo metu prisireikė į tualetą ir Gertrūdai. Nueiname. Plaunu mažąją varlę, o Morta pažiūrėjo į pusnuogę Gertrūdą ir sako: "Dedūda mano myjimiausia!"
Pastarosiomis dienomis vis mintimis grįžtu prie vieno įvykio, kuris buvo aprašytas ir spaudoje: tokio paties "liepinuko" kaip Gertrūda mirtį. Nežinau, kas sujaudino labiausiai: ar tai, kad tas vaikutis buvo tokio paties amžiaus kaip maniškis, ar tai, kad SuperMamoje perskaičiau pokalbius su kūdikėlio mama...nežinau. Žinau tik tiek, kad tai privertė susimąstyti, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas ir kaip negalima "varyti Dievo į medį"...iš tiesų: prieš dejuodami, kad yra blogai, pagalvokime, ar IŠ TIESŲ yra BLOGAI...(Nuotrauka: sadness)
Darbelį atsiuntė Aistė.
Naujienos iš švietimo, šeimų ir vaikų pasaulio…
Perskaičiusi mano surinktą medžiagą apie augintinius, Gintarė parašė: "Tikrai neblogai surinkta informacija, bet yra vietelių kur tikrai drįsčiau prieštarauti , daugiausiai dėl šunų. O dėl apsisprendimo, galima būtų tik papildyti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie į tai žiūri atsakingai ir jų daugėja."
...balta, balta - kur dairais -
Vis neprisiruošiu įdėti įrašo apie akcijos pabaigą…laukiau tekstuko, po to nuotraukyčių, po to dar galvojau, ką parašyti…Tačiau tegul kalba nuotraukos. O aš noriu visiems, dalyvavusiems akcijoje, padėkoti iš visos širdies…Dėkui jums, mielieji!
Naujienos iš švietimo, šeimų ir vaikų pasaulio…
Dar visai neseniai rašiau apie mūsų berniukus, kurie gali kiaurą dieną grumtis/galynėtis/vartytis/eiti imtynių (kaip pavadinsi taip nepagadinsi) it liūtukai. Tačiau kartais tą jų smagią veiklą (jiems) reikia pristabdyti. Stabdydavome pačiais įvairiausiais vaikų tramdymo metodais: ir pasodindami juos ant kėdžių (nusiraminti), ir nusiųsdami vartyti/skaityti knygučių, ir kalbėdamiesi apie tinkamą elgesį, ir atskaitydami "pamokslą"...žodžiu, liko diržas, žirniai ir kitos visai nešiuolaikinės priemonės...:)))
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulio...
Vis ieškau būdo kaip pateikti naujienas iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulioooo.
Taigi užvakar galų gale nukeliavom Gertrūdos trijų mėnesių proga pas pediatrę. Ir štai ten visai netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie motinystės atostogas ir vaikų auginimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pediatrė užklausė, ar Gertrūda jau išmiega visą naktį. Taip, sakau, VISĄ:))) Na, iš esmės tai aš visiškai nesiskundžiu. Štai ir šiąnakt Gertrūda pavalgė apie pirmą (tada dar nemiegojau) ir jau apie septintą (kai atsikėliau išleisti Augusto į mokyklą). Vakar valgė kažkada vidury nakties. Žodžiu, puikus tas mūsų vaikas. O štai pediatrė ir sako: O, ne! Juk ji nieko geriau nemiega, nei per praėjusio mėnesio apsilankymą! (Hmmm...šiaip aš nesitikiu, kad ji "geriau" miegos tol, kol ją maitinsiu.) Žodžiu, tiksliai pokalbio neatgaminsiu, bet papasakosiu esmę. Taigi ji paklausė, ar jau Gertrūda SAVO kambaryje...Sakau: tai kad ji pas mus lovoje....Ji: bet tai siaubinga! Na, aš taip ir išsižiojau. Manyk, žmogau, ką nori, bet taip imti ir išrėžti... Dar paklausė, ar Lietuvoje taip įprasta. Tai aš jai pasakiau, kad - iš mūsų rato - dauguma žmonių vaikus migdo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje. Mes sutarėm, kad migdysim lovoje, nes aš tiesiog fiziškai negaliu atsikelti naktį:) Na, galiu, bet po to jaučiuosi it zombė ir labai ilgai užtrunka, kol užmiegu. O jeigu pusiau miegodama maitinu savo lovoje, tai ir užmigt nėra sunku, nes kaip ir nebūnu prabudus. Tada ji paklausė, o tai ką apie tai mano Gabrielius? Na, kaip čia pasakius... Vaikas mūsų abiejų, tai kažkaip darom, kad visiems geriau būtų. Toks atsakymas ją, mačiau, nustebino.
Augustą, Vilhelmą ir Mortą gimdžiau su epidūrine nejautra. Gertrūdą - su spinaline. Tačiau niekada taip IŠ ESMĖS ir nežinojau, kaip viskas vyksta. Vakar aptikau tikrai puikų filmuką, kuriuo norėčiau pasidalinti su tomis, kurių gimdymas dar tik laukia. Supratau, kad žinojau maždaug 80proc viso to, kas parodoma, o , kaip sakant, jau triskart post factum:))) Tiesa, žiūrint filmuką IŠ TIESŲ nutirpo kojos, tačiau - kadangi aš už švietimą - pažiūrėjau iki pabaigos. Kam įdomu, žiūrėkite štai ČIA.
Knygos autorė - dr.Mary Pipher, kuri verčiasi gydytojos psichologės praktika ir yra universiteto dėstytoja. Knygos paantraštė - KAIP IŠGYVENTI PAAUGLYSTĘ. Iš tiesų, knyga - apie paauglius. Tiksliau, apie paaugles. Autorė nagrinėja priežastis, dėl kurių dabar daugiau nei bet kada mergaičių puola į depresiją, patiria valgymo sutrikimų, priklausomybių, bando nusižudyti ir pan.
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
Pasirodo, TAIP. Geriau, nei bėgimas, nei važiavimas dviračiu. Sakyčiau, visai nebloga naujiena, nes vien ta mintis apie valandas trunkančias treniruotes...Pasirodo, šeši 30 sekundžių trunkantys "sprintai" (pavyzdžiui, kai bėgate į nuvažiuojantį autobusą ar kai sparčiai nulėkiate į, tarkim, vaiko darželį, nes vėluojate jo pasiimti ir pan.) yra prilyginami - pagal naudą sveikatai - bėgiojimui po 45 minutes keletą kartų savaitėje. Taigi vaikai, kuriems tokie "sprintai" - neatsiejama gyvenimo dalis, pasirodo, instinktyviai žino, kas naudinga sveikatai.
Prieš keletą dienų viena draugė pasidalino nuoroda į dar niekada nematytą interneto puslapį - HomoSanitus. Kadangi Lietuvoje labai mėgau pasiurbčioti kavytę "trys viename", tai net žandikaulis atvipo, perskaičius, kokią gerybę ši kavikė turi savo pakuotėje. Įdomu buvo (dar kartą, nes jau buvau skaičiusi viename amerikiečių portale) perskaityti, kad infarktas - užkrečiamas....Hmmmm...Noriu tikiu, noriu ne, bet paskaitinėti visai įdomu!
Jei norite, visus naujus blog’o įrašus galite nuo šiol patogiai užsiprenumeruoti. Blog’o dešinėje, pačiame viršuje, yra PRENUMERATA. Užsiprenumeruoti įrašus galite elektroniniu paštu arba per RSS skaitytuvą (pavyzdžiui, Google Reader ).
http://www.alfa.lt/straipsnis/165901
http://www.alfa.lt/straipsnis/145479
http://www.alfa.lt/straipsnis/146117
http://www.alfa.lt/straipsnis/147647
http://www.alfa.lt/straipsnis/150410
http://www.alfa.lt/straipsnis/154424
http://www.alfa.lt/straipsnis/163598
http://www.alfa.lt/straipsnis/163644
http://www.alfa.lt/straipsnis/174690
http://www.alfa.lt/straipsnis/175770
http://www.alfa.lt/straipsnis/178734
http://www.alfa.lt/straipsnis/187404
http://www.alfa.lt/straipsnis/187405
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”