Dar 2014 metais sugalvojome šio tinklaraščio rubriką "Vaikystės Sodo" svečias. Pirmasis šios rubrikos svečias buvo tuomet Seimo narys Remigijus Šimašius. Vėliau - kaip dažnai būna - ši graži idėja (daugiausiai dėl techninių nesklandumų, nes filmuojame, montuojame ir visus kitus darbus darome patys mūsų "Vaikystės Sodo" biure) buvo pristabdyta, tačiau vis pakalbėdavome, kad ją būtinai reikia atnaujinti.
Šiandien - pasaulio lietuvių ekonomikos forume - itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas - suaugęs žmogus - daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.
Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis - pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai "iššifruojamas" (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės - tokios, kokia dažnai yra ji piešiama - nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai - tik pradžia. Rezultatas - visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.
Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!
Prieš maždaug savaitę daviau interviu žurnalo "TAVO VAIKAS" žurnalistei apie tai, kada galima vaiką palikti vieną namuose. Visą straipsnį ir interviu su trijų vaikų mama psichologe psichoterapeute dr.Lina Kalinauskiene skaitykite žurnale, o aš dalinuosi savo nuomone, kurią išsakiau.
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku "BL>>BA!". Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: "Bl<<ba!". Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi - ypač žinant, kad - kaskart jį ištarus - auditorija ima kvatoti.
Mielieji, visus kviečiame atvykti į Jausmų pamokėles LITEXPO parodų rūmuose! Aš - kaip ir pernai - parodos metu būsiu ore. Pernai skridau iš Briuselio į Vilnių, o šiemet (na, ne tą pačią dieną, bet vis vien) - iš Orlando į NY į Vilnių :) Jaučiu, kad greitai man pati paroda jau asocijuosis su komandiruotėmis! Kadangi skrendu į didžiausią ikimokyklinukų konferenciją, tai net spirgu nekantraudama išgirsti/išvysti tai, kas ikimokyklinukų pasaulyje yra naujausia/pažangiausia 2011 metais. Jausmų Sode jūsų lauks Vaikystės Sodo auklėtojos ir žavingieji Kimočiai!
Mamos Vilmos iš antragimio projekto mintys paskatino dar kartą pagalvoti apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prašyti vaiko, kad jis pažiūrėtų jaunesnį brolį arba seserį. Aš pati esu vyresnė už seserį beveik 11 metų, todėl tikrai nemažai yra tekę prisidėti prie jos auginimo. Šiandien - kai žiūriu atgal - galvoju, kad mane erzino tik vienas dalykas: mamos prašymas po mokyklos iškart eiti namo (nes aš eidavau su sese į parkelį), nes visa kita - tik patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai!
Ingos ir Jurgytuko paskatinta sėdau rašyti šio įrašo. Na, kad neliktų n metų tame be pabaigos sąraše, apie ką noriu parašyti į tinklaraštį. Lyrinis nukrypimas: parašyti noriu tiek daug apie ką ir gavau per vasarą tiek laiškų, kad vien nuo tos minties paskausta galvą. Iš tiesų atsiprašau visų, kuriems neatrašiau visą šią vasarą (o tokių buvo bent keletas į savaitę...), bet mano penktasis kūdikis buvo/yra reikliausias iš visų iki šiol turėtų :)
Jau rašiau apie 1-2 metų vaiką. Ir, žinoma, jau nemažai esu rašiusi apie tokio amžiaus vaiko lavinimą. Tačiau šiandien kaip tik pagalvojau, kad noriu užrašyti tai, ką darome su Gertrūda. Daug kas - kaip pamatysite - atrodo joks ne lavinimas, tačiau iš tiesų būtent taip vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu!
Na, tikriausiai daug kas jau esate girdėję apie "Vaikų linijos" inicijuotą akciją "Savaitė be patyčių". Šiandien - pirmoji šios savaitės diena. Menu, kaip kartą man atsiuntė atvirlaiškį iš Švedijos ir buvo užrašyta: šiandien - pirmoji tavo likusio gyvenimo diena. Vis apie tai galvoju, kai prisimenu šią akciją: kaip būtų puiku, kad ši diena būtų simbolinė visuomenės virsmo diena, kad patyčios iš tiesų nebebūtų norma, ir visi norėtų jas išgyvendinti iš savo ir savo mylimų žmonių aplinkos!
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
Kai gimė Augustas, buvau skaičiusi daug, DAUG mažiau knygų apie vaikų auginimą. Be to, net neabejojau, kad jau MAN vaikus auginti bus lengva, ir viskas eisis kaip iš pypkės. Vienas didžiausių motinystės siurprizų buvo tai, kad reikėjo iš naujo pergalvoti, ką aš manau apie vaikui sakymą tokio mažulyčio žodelyčio..."NE".
Jau esu rašiusi apie hiperaktyvumą, tačiau dar dažniau, nei hiperaktyvumas, pasitaiko dėmesio sutelkimo sutrikimas (dar teko aptikti jį vadinamą chronišku dėmesio nesutelkimu ir visokiais kitokiais vardais vardeliais: toks įspūdis, kad unifikuoto termino Lietuvoje nėra). Iš tiesų apie šį sutrikimą Lietuvoje kalbama dar labai mažai. Jeigu norite daugiau teorinės medžiagos, pavyko rasti gan išsamų straipsnį. Iš tiesų žmonių, sunkiai sutelkiančių dėmesį (ypač ties viena veikla), yra daugiau, nei atrodo. Man pačiai teko bendrauti ne su vienu suaugusiuoju, kuris, atrodo, puikiai funkcionuoja visuomenėje, tačiau funcionuotų dar geriau, jei žinotų, kaip tai, kas mums atrodo "trūkumas" , iš tiesų būtų pa/išnaudota jo labui. Suaugusieji, kaip sakant dar dar...o vaikai?
Iš tiesų jau kuris laikas yra diskutuojama apie princeses: ko moko pasakos apie jas, kokius signalus pasąmonei siunčia jų personažai ir t.t. ir pan. Nuomonių spektras didžiulis: nuo manančių, kad tokios pasakos vos ne žaloja mergaites iki aršiai ginančių pasakas ir sakančių, kad nėra čia ko tų pasakų užsipulti. Aš manau, kad daug didesnę įtaką už pasakas vaikų gyvenime turi tėvai. O pasakos - naudingas "įrankis" ugdant vaikus.
Ikimokyklinukų tėvai dažnai išvirsta iš koto, kai jų angeliškas vaikelis staiga nusikeikia...ima atsikalbinėti...išvadina visaip savo brangiuosius tėvelius (ne mylimiausiais, ne :D ). Tiesiog tokio amžiaus vaikai atranda, kad kai kurie žodžiai arba elgesys iššaukia reakciją, kurios dėka vaikas a) gauna dėmesio ir b) jaučiasi kontroliuojąs padėtį.
Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK...daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo.
Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo :D Taigi šią knygą "prarijau". Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius...) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos...
Viešint Lietuvoje Gintarė padovanojo keletą lipdukų su šiuo šūkiu. Grįžusi namo pagalvojau, kad noriu panaršyti internete ir sužinoti daugiau apie šią akciją.
Dabar vis dažniau taip atsitinka, kad žmonės, paauginę du pametinukus (na, panašiai), nusprendžia po pertraukos susilaukti ir trečio vaikelio. Tiesiog apsidairiau, kad tokių iš tiesų nemažai pažįstame. Tėvai kaip tėvai. Tai - jų sprendimas. Tačiau man visada buvo labai įdomu, kaip yra vaikams, kai tarp jų - didelis amžiaus skirtumas. Viena mano kolegė visada sakydavo, kad su pusantrų metų vyresne seserimi ją sieja labai stiprus ryšys, o vat su 10 metų jaunesne - ne toks. Ir labiausiai dėl to, kad jos augo vienose sąlygose, o sesuo - jau kitose, todėl apie daug ką jos šneka kitomis kalbomis. Mano gera draugė irgi turi 1.5m jaunesnę seserį, su kuria yra labai artimos. O vat tą, kuri yra, atrodo, 9 metais jaunesnė, vadina "išlepinta" (nors, žinoma, ir myli, ir bendrauja ir t.t. ir pan.)
Šis straipsnis buvo spausdintas "Žvirblių Take".
Jau vakar skaičiau apie šios kampanijos pradžią, o šiandien Laura atsiuntė vieną nuorodą (ačiū, Laura!). „Kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas!“ - negaliu tam labiau pritarti, nei pritariu. Apskritai man ši kampanija nuo pat pradžių labai artima, ne kartą apie ją rašiau ir tinklaraštyje, bendradarbiauju - nors ir mažais žingsneliais - su atsakinga už šį projektą p.Sablinskiene. Kodėl man ši kampanija tokia artima? Todėl, kad pati - kai tik randu progą - akcentuoju atsakingos tėvystės svarbą vaikui, tėvams ir...visai visuomenei. Ir smagu, kad akcentas šį kartą - kūrybiškumas. Kaip tik prisiminiau, kad jurai žadėjau įdėti straipsnelį į tinklaraštį, tai eisiu, rasiu ir įdėsiu, nes - ačiūdiev - vėl veikia ilgai neveikęs mano G-mail!!! Ir man labai patinka, kad yra dvi dalys (kampanijos): edukacinė ir sąmoningumo skatinimo. Žodžiu, super!
Keletą dienų ieškojau informacijos, kodėl kūdikis...save drasko. Tiesiog Gertrūda - vos ją nurengi (ar perrengti, ar keisti sauskelnes ir pan) - iškart puola save draskyti. Siaubas kažkoks... Tuo pačiu radau nemažai informacijos apie tai, ką daryti, kai vaikas save skriaudžia. Taigi: atsakymai į dvi problemas viename straipsnyje.
Jau senokai man parašė žurnalistė Evelina ir pasiūlė parengti straipsnį. Įveikus keletą techninių nesklandumų (ačiū Evelinai už atkaklumą...o kitiems patariu tikrinti ne tik tai, kas atsiduria jūsų "gautuose laiškuose", bet ir tai, kas atsiduria "šiukšlėse"), straipsnis buvo parengtas. Ir štai nterviu spausdinamas Mano Aukštaitija:
Pasėdėki minutėlę...ar taikote šią "auklėjamąją priemonę"? Turiu pripažinti, mums "minutės pertraukėlės" efektyviausios su Augustu. Tuo tarpu Vilhelmui labiausiai tinka nusiraminimas kitame kambaryje (tiek laiko, kiek JAM reikia), o Mortai...vis dar įvairovė:)Kadangi nemažai tėvų vis dėlto taiko šią priemonę, pagalvojau, kad galima ją išsamiau aprašyti (nors kai kas kartosis, ką jau esu rašiusi anksčiau). Visų pirma, minutėlės pertraukėlė yra efektyviausia, kai skiriama laiku. O kada yra tas "LAIKU"???
Žurnale „Parents“ (Tėvai) autorė Mary Mohler savo straipsnį pavadino „Kaip sutramdyti mažylį per 1 minutę?“. Daugumą aprašytų metodų vaikų auklėjimu besidomintys tėvai tikrai žino, tačiau, kaip sakoma – kartojimas yra visų mokslų motina. (Nuotrauka:Piktas vaikas, Vigelando skulptūrų parkas, Oslas, Norvegija. Iš:www.pbase.com) Taigi – kokių metodų siūloma griebtis, kai jūsų dvimetis pripaišo ant sienos, penkiametis ignoruoja jūsų draudimą ir pasiima dar vieną saldainį, o septynmetį pagavote meluojantį? Žinoma, pirmasis impulsas – pykčio priepuolis, tačiau tarkim, kad jūs apsisprendėte šiuos pykčio priepuolius valdyti ir būti kantresnis. Be to, juk puikiai žinote, kad – pratrūkęs tikrai gailėsitės. Jums reikia plano, kurį ir siūlo Mary Mohler. Jos teigimu, šis metodas – daug efektyvesnis, nei „nusiraminimo minutės“, nes čia svarbiausia – ne vaiko poelgis, o jūsų reakcija. Be to, naudojantis šiuo metodu, jūs kontroliuosite situaciją, vaikas žinos, ko tikėtis, be to, jūs būsite pavyzdžiu, kaip reikia elgtis. Įdomu, ar ne? Štai šeši autorės siūlomi žingsniai:
Kai 1-3 (ir vyresnį) metų vaiką ištinka pykčio priepuolis, atrodo, nebežinai, ko imtis. Tačiau išbandytas, patikrintas ir tikrai veikiantis metodas yra...sudaryti vaikui iliuziją, kad jis kontroliuoja padėtį: pasiūlykite rinktis, o ne liepkite daryti tą ar aną ir būkite...supratingi.(nuotrauka iš funnbee.com)Jeigu jūsų vaikas mėgsta rengtis pats, duokite jam pasirinkti iš dviejų sijonų/suknelių ir pan. (per didelis pasirinkimas irgi nėra gerai – vaikas pasimeta, neaprėpia tos gausos). Jeigu vaikas galės pasirinkti, ar gerti vandenį, ar vandenį su sirupu, jis labai retai rėks, kad nori apelsinų sulčių. Ir net jeigu rėks: jeigu kartosite, kad yra pirmas arba antras variantai, anksčiau ar vėliau jis pasirinks vieną jų. Be to, kad duosite vaikui pasirinkti, stenkitės visada papasakoti, kas jo laukia. Pavyzdžiui, pasakykite, kad po dviejų pamiegojimų važiuosite pas močiutę...arba pavagysite ir važiuosite pas daktarę. Tai tikrai padeda (nors gali taip neatrodyti iš pirmo žvilgsnio), ypač 2-4 metų amžiaus vaikams. Teisybę pasakius, net mūsų 7metis reaguoja daug ramiau i žaidimo kompiuteriu pabaigą, jei mes jam pasakome, kad liko 5min žaidimo. Kai tvarkausi su mūsų 5mečiu, ne liepiu jam susitvarkyti, o pakeliu mašinas nuo grindų ir klausiu: kur šitų mašinų vieta? Tada jis nebando išvengti tvarkymosi, o yra mažasis padėjėjas. Jeigu tądien buvo sunki diena, nebemaudom mūsų dvimetės, nes žinome, kad to jau bus per daug: ji pyks, kai plausime galvą, kai norėsime traukti iš vandens ir pan., nes ji tiesiog bus pervargusi. Geriau padarysime tai rytoj. Nepamirškite, kad daugiausiai pykčio priepuolių ikimokyklinukams (ir net pradinukams) iššaukia nuovargis ir nukrypimai nuo rutinos. Kartais atsiduriame tokioje situacijoje iš kurios pabėgti negalime (pavyzdžiui, netikėtai ilga eilė pas gydytoją), o vaikas ima zysti ir pykti...svyra rankos. Ieškote rankinėje: gal turėsite popieriaus skiautę ir tušinuką, tačiau labai dažnai bergždžiai. Be to, net prakaitas išpila nuo aplinkinių žvilgsnių, kurie žiūri taip tarsi sakytų: mano vaikas taip NIEKADA nesielgė (nesielgtų). Tokioje situacijoje net prieš savo valią galime pradėti pykti ant vaiko, sakyti, kad TUOJ (tačiau jam tikrai nėra lengviau nuo to jūsų „tuoj“). Tačiau tokioms situacijoms galima pasiruošti. Be to, tai mokys jūsų vaiką laukti, kaip sakant, su šypsena ir vėjeliu. Vis prisimenu, kaip eidavau į posėdžius, o berniukus tekdavo palikti mano klasėje. Ką gi, prieš išeidama paklausdavau, ką jie žais šįkart: jei abu susirinkdavo po dėžę žaislų ir eidavo su manimi į posėdį. Sėdėdami gretimoje klasėje, jie pražaisdavo su išsirinktais žaislais net keletą valandų. O jeigu jūs laukiate kartu, tą laukimą galima paversti į žaidimą. Ką galite daryti? - Jei laukiate ten, kur yra žurnalų, vartykite juos ir žaiskite žaidimą „surask“: jūs pasakote, ko vaikui ieškoti kiekviename puslapyje. - Ištraukite ką nors iš savo rankinės ir įdėkite vaikui į delną. Ji sturi atspėti, kas tai, neatmerkdamas akių. - Vienas mėgiamiausių mano sūnaus žaidimų – rašykite vaikui ant nugaros. Jūs parašote skaičių/raidę, o jis turi atspėti, kokia tai raidė. Jeigu vaikas dar nemoka nei skaičių, nei raidžių, pieškite. - Jei laukiate ten, kur yra servetėlių, pieškite ant jų. - Sukurkite pasaką. Uošvis su mūsų berniukais daro taip: jis sukuria pirmą sakinį, kitą sakinį – kuris nors berniukų...taip ir eina ratu. Viename žurnale skaičiau apie šeimą, kuri kurdavo tokias pasakas: pirmas sakinys prasidėdavo „laimei, (pavyzdžiui, mano tėvai nupirko man šuniuką)“, o kitas žmogus tęsdavo: „nelaimei, (pavyzdžiui, jis pabėgo)“ ir t.t.
Man jau atrodė, kad nebėra žmonių, manančių, kad diržas - puiki auklėjimo priemonė. Man atrodė, kad diržo griebiamasi dviem atvejais: a) praradus savitvardą (po to gailimasi, atsiprašoma ir pan.) ir b) nežinant, kad gali būti ir kitaip. Iš tiesų man atrodė, kad netgi pliaukštelėjimas praradus savitvardą jau yra suprantamas kaip blogis, kaip mušimasis. Atrodė, jog niekam nebėra paslapptis, kad vaiko mušimas – mūsų silpnybės išraiška. Pasirodo - klydau. Visai netyčia aptikau diskusiją, kurioje mamos diskutavo apie tai, kad šiuolaikiniai "kvailiai" nebenaudoja dirželio, todėl ir auga "laukiniai" vaikai... Na, sakysite, vienas kartas...Kai aptikau panašią diskusiją antrą kartą, supratau, kad tiesiog gyvenu aplinkoje, kur mąstoma vienaip, o iš tiesų aplinka gali būti visai kitokia. Tai paskatino prisiminti, ką jau buvau surašius apie fizines bausmes...(nuotrauka iš spiderchain.com)Šiandien veik kiekvienas tėvas/mama jau yra girdėjęs, kad fizinės bausmės žeidžia vaikus ne tik fiziškai, bet ir luošina vidinį vaiko pasaulį, jo jausmus, iškreipia savosios vertės jauseną. Betgi iš kartos į kartą girdime: ,,Lenk medį, kol jaunas“,„Už vieną luptą dešimt neluptų duoda“, Tėvų pabarimas –sviestu patepimas“, Motinos dūžis –sviesto gniūžis“, Vaiką mylėk kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią“, ,,Nuo diržo dar niekas nesirgo“„ Reikia beržinės košės“ ir t.t. ir pan. Ar galime remtis tokia senolių patirtimi? Jeigu užaugo vaikai tada (ypač, jei užaugo sėkmingi ir malonūs), tai užaugs ir dabar. Tačiau ar protinga užmerkti akis prieš daugybę pastaraisiais metais atliktų tyrimų, kurie teigia, kad vaikus mušti NĖRA GERAI. Pasigirsta nuomonių, kad lepinami, nebaudžiami šiuolaikiniai vaikai auga neišauklėti? Bet juk yra daugybė kitų būdų išauklėti dorus vaikus! Ir ,matyt, esminis skirtumas tarp mūsų protėvių ir šiandienos tėvų, kurie griebiasi fizinių bausmių, yra tas, kad anksčiau diržo buvo griebiamasi, kai jau niekas negelbėdavo, o šiandien – net neįsigilinus į vaiko ,,nuodėmę“, nes tam užimti tėvai neturi nei laiko, nei noro. Užplojai per sėdimąją ir jautiesi sudalyvavęs ,,auklėjimo procese“. Ir, žinia, ne vienas tėvas ir ne kartą nesusivaldo užploti savo vaikui. Juk susivaldymas reikalauja didžiulių pastangų. Tačiau ne čia didžiausia bėda. Svarbiausia – mūsų požiūris. Jeigu suvokiame, kad tiek vaikui, tiek pačiam būtų geresnė išeitis, jei taikytume kitokias bausmes – jau einame teisingu keliu. Jei iš dešimties kartų, kai ketinate griebtis diržo, daugiau susivaldome, nei nesusivaldome – irgi žingsnis pozityvia linkme. Gyvenimas be fizinių bausmių galėtų būti siekiamybė. Žinoma, nekalbama apie tuos, kurie smurtauja prieš vaiką – čia jau specialių tarnybų rūpestis – tokiems joks straipsnis nepadės, nes jie apskritai jų neskaito. Šis pokalbis tiems tėvams, kurie suvokia, kad fizinės bausmės – atgyvena ir stengiasi ieškoti joms alternatyvų. Kodėl teigiama, kad vaiko mušimas neduoda rezultatų? Juk visi žinome, kad mušamas vaikas bijo ir nebesielgia taip, kaip mes nenorėtumėme, kad elgtųsi. Čia ir šuo pakastas. Jis taip nesielgia, nes BIJO, o ne todėl, kad mano, jog toks elgesys –netinkamas. Mušimas tik laikinai sustabdo nepageidautiną elgesį, nes vaiko nieko neišmoko. Efektyviausios bausmės yra tos, po kurių vaikas sąmoningai pradeda kontroliuoti savo elgesį, nes jis NORI gerai elgtis, o ne todėl, kad BIJO gauti beržinės košės. Be to, jeigu jūs mušate vaiką, tai kodėl jis negali muštis? Nenuostabu, kad tokiam vaikui, kurio tėvai nuolat taiko pliaukštelėjimą per sėdimąją kaip bausmę, netrukus pradeda atrodyti, kad kitam užvožti yra nieko tokio (juk taip daro mano mylimiausi žmonės, kurie mane irgi myli) ir kad mušamam būti irgi yra nieko tokio. Negi norite, kad jūsų vaikas taip manytų? Negi norite, kad jis savo problemas spręstu kumščiais?
Jau minėjau dvi netinkamo vaikų elgesio priežastis: noras įtvirtinti savo autoritetą ir nežinojimas, kur yra leistino elgesio ribos. Tačiau ne visada galima atsiremti tik į šias dvi priežastis. Juk gali būti, kad jūsų vaikas tiesiog pavargęs. Nors dauguma mažylių pradeda kalbėti apie antrąjį gimtadienį, tačiau ir tada jų žodynas dar labai ribotas. Be to, paprastai prireikia dar bent dvejų metų, kad vaikas sugebėtų įvardinti savo emocijas. Dažnai susijaudinęs mažylis gali iškelti sceną, jį gali ištikti pykčio priepuolis, gali imti mušti broliuką, o iš tiesų...tiesiog nesijaučia saugus tik ką pradėjęs lankyti darželį.
Kai kuriose valstybėse jau seniai priimti smurtą prieš vaikus draudžiantys įstatymai, betgi kitose ,tarp kurių ir Lietuva – tik mažais žingsneliais judama tuo keliu. Žinoma, ir kitose šalyse tėvai nesusivaldo, būna, užploja užsiožiavusiam mažyliui per sėdimąją, tačiau jie žino, kad elgiasi netinkamai: jaučią gėdą, sąžinės graužatį, stengiasi, kad tai nepasikartotų. Tuo tarpu Lietuvoje – jeigu spręstume iš kai kurių straipsnių komentarų – gali pasirodyti, kad didelė visuomenės dalis tuo didžiuojasi, o apie tai, kad – šitaip pasielgę – pasikalbėtų su vaiku ir jo atsiprašytų – negali būti nė kalbos. Tačiau kai vaikas trenkia kitam – iškart pasipiktiname ir jį baudžiame. Ironiška, ar ne?
Ar reikia bausti vaikus? Ar galima bausmių išvengti? Teisybę pasakius, kai pirmagimis dar lakstė po namus su sauskelnėmis, maniau, kad bausmių TIKRAI pavyks išvengti. Maniau, kad VISKĄ galima susitarti. Nepavyko. Tačiau esu labiau linkusi tai vadinti "auklėjimu" ir "pasekmėmis", o ne "bausmėmis":) Bet - jeigu kam nors pavyksta susitarti ir nė karto nereikėjo nei išnešti vaiko į kitą kambarį, nei pasodinti jo "nusiraminti" - norėčiau, kad toks žmogus pasidalintų savo patirtimi! Tiesa, mintis į blogą įtraukti tai, ką esu radusi apie bausmes (mano nuomonė nebūtinai sutampa su ta, kurią perskaičiau knygose, straipsniuose ir pan.), kilo po to, kai Gabrielius atsiuntė nuorodą. Toje nuorodoje -ištraukos iš knygelės rusų kalba, kuri buvo išleista tarybiniais metais ir buvo skirta nepaklusniems vaikams "gąsdinti"... Pavyzdžiui, sakoma, kad jei neklausysi tėvelių, įkrisi į gilią duobę arba...sudraskys laukinės katės ir pan. Man tai priminė ir mūsų "tautinius" gąsdinimus, kad "pavogs čigonai" (net nekalbu čia apie toleranciją ir apie stereotipų skatinimą) ir t.t. ir pan. Brrrrrrr.....
Vis ieškau būdo kaip pateikti naujienas iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulioooo.
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
Iš tiesų, ką darytumėte?????????????????????????? Perskaičiusi pirmą straipsnį pasibaisėjau, diskutavau apie jį su vyru, su seserimi...Šiandien, perskaičiusi antrą, tiesiog nebežinau, ką daryti. Kodėl? Ogi dėl komentarų, panašių į šį (kalbos netaisiau):
http://www.alfa.lt/straipsnis/146117
http://www.alfa.lt/straipsnis/147647
http://www.alfa.lt/straipsnis/150405
http://www.alfa.lt/straipsnis/150408
http://www.alfa.lt/straipsnis/150410
http://www.alfa.lt/straipsnis/155624
http://www.alfa.lt/straipsnis/163644
http://www.alfa.lt/straipsnis/167716
http://www.alfa.lt/straipsnis/167875
http://www.alfa.lt/straipsnis/177047
http://www.alfa.lt/straipsnis/178734
http://www.alfa.lt/straipsnis/187120
http://www.alfa.lt/straipsnis/187123
http://www.alfa.lt/straipsnis/187404
http://www.alfa.lt/straipsnis/187405
Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės" pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart - išgirdus apie įvykį - perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti - kad tas „kitas" tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis - jau suaugusiojo - akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui.
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
