Dar 2014 metais sugalvojome šio tinklaraščio rubriką "Vaikystės Sodo" svečias. Pirmasis šios rubrikos svečias buvo tuomet Seimo narys Remigijus Šimašius. Vėliau - kaip dažnai būna - ši graži idėja (daugiausiai dėl techninių nesklandumų, nes filmuojame, montuojame ir visus kitus darbus darome patys mūsų "Vaikystės Sodo" biure) buvo pristabdyta, tačiau vis pakalbėdavome, kad ją būtinai reikia atnaujinti.
Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.
Iš tiesų: KADA? Nors labai noriu pabrėžti, kad nėra taisyklės, iškaltos akmenyje, tačiau dažniausiai vaikai visame pasaulyje pradeda skaityti 5-7 metų. Mūsų vaikai - išskyrus Augustą, kuris pradėjo skaityti ketverių - pradėjo skaityti iki šešerių. Ką toks, pradedantis skaityti, vaikas geba? - supranta, kad raidės turi garsus, o garsai jungiasi į skiemenis, o skiemenys - į žodžius; - žino visas raides ir jų garsus; - skiemenuoja (dar yra sakoma "šlebizavoja" - ar esate girdėję taip sakant?!) Kreipkitės į specialistą, jei vaikas: - negirdi besirimuojančių žodžių; - nuolat maišo raides; - praleidžia žodžius, neprisimena žodžių ir bando spėti, o ne perskaityti paraidžiui. Jeigu vaikas vis dar neskaito pirmos klasės pabaigoje, tai dėl šventos ramybės visada rekomenduoju kreiptis į specialistus, kurie arba (a) nuramins pasakydami, kad viskas ok, arba (b) ras būdą, kaip padėti vaikui išmokti skaityti ir išsiaiškins, kodėl jis vis dar neskaito. Šiandien - atsakymas mamai, kuris, manau, ypatingai aktualus šią savaitę, nes juk šventėme vaikiškos knygos dieną (balandžio 2)!
Daugelis apie pasakų terapiją esame girdėję ir žinome, kad vaikui sekamos istorijos ne tik padeda jam užmigti, bet ir gali turėti naudos asmenybės raidai. Vis dėlto nelengva „užčiuopti“, kaip būtent tai veikia. Užtat čia pateiksime konkrečių įvairioms situacijoms tinkančių pasakų.
Užvakar baigiau skaityti vieną knygą ir pradėjau naują (štai ir bėda, kai visos knygos dabar vienoje vietoje – nereikia niekur eiti pasiimti, tai atsispirti pagundai yra sunku). Naujoji – mano super duper mėgiamo autoriaus Jared Diamond naujoji knyga. L.A. mane jau seniai buvo informavęs, kad ji pasirodys ir pranešė tą pačią dieną, kai pasirodė (merci beaucoup!), tad aš nedelsus ir įsigijau. Pirmuosiuose knygos puslapiuose pasakojama apie tai, kaip Naujoji Gvinėja, kurios piliečiai dabar gyvena daugiau-mažiau gyvenimą panašų į mūsiškį, 1931 metais buvo primityvi bendruomenė. Žodžiu, per 75 metus jie pasiekė tai, ko apskritai žmonijai pasiekti prireikė – nepasikuklinkim sakydami – tūkstančių metų.
Šiandien Gertrūda Elena rašo laišką Kalėdų senelei. Taip, perskaitėte visiškai teisingai - senelei. Užteks tų Kalėdų senių :) Aš negaliu patikėti, kad jau gruodis, kad jau vos kelios savaitės ir bus Kalėdos. Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje tos kelios savaitės slinkdavo vėžlio tempu. Dabar gi praskuodžia kaip kiškis. Koks ten kiškis - gepardas 120km/h greičiu. Keletą savaičių vis atsidarydavau kokią nors smagią nuorodą ir pagalvodavau, kad imsiu ir parašysiu apie ją. Matau, kad atskirai kiekvienos aprašyti tikrai nespėsiu, bet pasidalinti noriu.
Užvakar man buvo ilga diena. Jau 6.45 turėjau būti Lietuvos televizijoje, nes dalyvavau Labo ryto laidoje. Kalbėjau apie vaikų kūrybiškumo ugdymą. Kodėl būtent šiandien ir būtent dabar? Nes modernaus meno centras išleido keletą knygų, kurios, manau, labai vertos dėmesio. Tiesa, per pokalbį negalėjau minėti nei Vaikystės Sodo, nei MMC, tai nieko ir neminėjau :) Bet knygas tai išleido MMC, ir aš apie jų iniciatyvą rašau čia ir spaudžiu dešinę - ŠAU-NUO-LIAI! Kodėl šaunuoliai? Todėl, kad tokios literatūros Lietuvoje labai trūko. Meno lavinamosios. Ir apie Vaikystės Sodą čia galiu kalbėti, tai ir papasakosiu, kodėl Vaikystės Sodui (ir man) taip patiko tos naujais išleistos knygos.
Skaitymo konferencijoje (apie kurią jau rašiau - kad vadovavau vienai diskusijų grupei) man labiausiai įstrigęs pranešimas buvo VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentės Dr.Vitos Mozūraitės. Sėdėjau, linksėjau ir mintyse katučių plojau, kad Lietuvoje drąsiai savo KITOKIĄ nuomonę reiškia ir nė nemirkteli protingas žmogus. Didžiavausi, kad ji moteris, kad ji mokslų daktarė, kad kalba ne belenką, o argumentuota ir moksline kalba dėsto XXI amžiaus aktualijas. Galima pritarti ir galima nepritarti, bet įsiklausyti - verta, jei gyveni XXI amžiuje ir susiduri su vaikais.
Šiandien sužinojau, kad mirė rašytojas Maurice Sendak. Apie jo knygą Where the Wild Things Are jau esu trumpai rašiusi. Apskritai autorius yra (man rašytojai...visada gyvi!) kitoks. Toks, kurį reikia skaityti kitaip. Šiandien pažiūrėjau ir pirmąjį "gyvą" interviu su juo. Gražus. Toks nesaldus nesaldus, bet geras gerulis. Geriausia dalis, kur jo prašo duoti geriausią patarimą tėvams. Žinote, ką pasakė Maurice? Geriausia, ką galite duoti savo vaikams...mylėkite juos. Ką reiškia mylėti? Mylėti... reiškia džiaugtis jais tokiais, kokie jie yra. Tiesiog.
Kai buvote maži, ar norėjote pritapti? Aš, prisimenu, vienu metu labai išgyvenau, nes iš manęs šaipėsi. Dar dabar prisimenu, kad viena priežasčių, kodėl tapau patyčių objektu, buvo mano migdolinės akys. Tos pačios, kurias, paveldėjus vaikams, be galo džiaugiausi, nes iš tiesų tai - ganėtinai išskirtinis dalykas Lietuvoje. Tik, aišku, mane vadino "čiukčia". Dar iš manęs šaipėsi, nes kai kada kalbant išsiplėsdavo mano šnervės. Mergaitės susižvalgydavo ir juokdavosi :( Niekada niekam nepritarsiu, kad mane tai sustiprino. Šiandien mąstau, kad, duokdie, jei taip atsitiks mano vaikams, tai greta bus suaugęs, kuris, pamatęs tokią emocinio smurto apraišką, tučtuojau imsis priemonių.
Kadangi ryt keliaujame į spektaklį "Grybų karas", tai skaitėme ne įprastą knygą apie kompozitorius ir instrumentus, o J.Marcinkevičiaus "Grybų karą". Su visa pagarba poetui, bet skaičiau vis peršokdama tekstą. Be to, tekstas buvo labai į temą šiandien Sodelyje vykusiems mokymams kaip vengti stereotipinio mąstymo ir stereotipinio vaikų ugdymo, kurį vedė lektorė iš EIGE. Seminaras daug kam atvėrė akis, kaip nekalti dalykai (frazės, žaislai ir pan.) vis dėlto nėra jau tokie nekalti. Smagu, kad mokytojai po seminaro džiaugėsi, kad jis įvyko ir jautėsi pasisėmę itin naudingų žinių.
Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir - svarbiausia (be sveikatos) - kad gerai mokytųsi :) Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.
Antradienį, sausio 31 dieną, 17.30 val., knygų ir laisvalaikio prekių parduotuvėje „Sofoklis“, Gedimino pr. 43, Vilniuje vyks leidyklos „Metodika“ išleistos ekonomikos profesoriaus ir trijų vaikų tėvo Bryan'o Caplan'o knygos „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ pristatymas.
Žinote, ką? Aš be galo be krašto džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien. Nes, na, yra absoliučiai nerealu. Aš apskritai noriu gyventi tik ateityje, o į praeitį norėčiau nukeliauti tik iš sportinio intereso - na, kaip ir į Maldyvus. Likti ten ar gyventi praeitimi - ne mano stichija. Šios ir panašios mintys sukasi galvoje nuo tada, kai prieš keletą dienų pasaulį apskriejo žinia, kad Apple pristatė platformą vadovėliams.
Nežinau, kaip jūs, bet aš vis atsidarau begalę internetinių tinklalapių, kurie, manau, yra naudingi. Dažniausiai galvoju, kad ką nors su ta informacija darysiu (bet būna kaip visada - nepadarau nieko). Guodžiu save bent tuo, kad atėjo (galų gale) tie laikai, kai prasmingai naudoju rastus praktinius-profesinius tinklalapius - siunčiu nuorodas į juos Vaikystės Sodo auklytėms.
Kalėdos - metas, kai norisi daryti daug gerų darbų. Žinoma, galime leistis į diskusiją, kad juos daryti reikia norėti nuolat, tačiau šis įrašas - ne tokiai diskusijai. Šįkart norėčiau pakalbėti apskritai apie gerus darbus, kuriuos galime daryti sau ir vieni kitiems. Kadangi gaunu ir visokių idėjų naujienlaikraštį, ir Lietuvoje viena ausimi pas tėvus klausiau Maltos ordino organizuoto labdaros koncerto, ir Vaikystės Sode gaminame su bendruomene samariečių dėžutes, kurias jau gruodžio 15 vešime onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, nusprendžiau, kad pats laikas apie tai pakalbėti ir tinklaraštyje.
Šiandien buvo nukirptos mūsų kūdikėlio kasos! Gertrūdos plaukiukai jau beveik siekė nugarytės vidurį ir dar nė karto nebuvo kirpti (na, jei neskaičiuosime to karto, kai jos kasas padailino sesė!). Tačiau šiandien abu vos ne vienu metu garsiai pagalvojome, kad tie plaukiukai tokie pūkučiai, tokie dar kūdikiški, o pintis mažoji fėja nenori, todėl dažnai vaikšto it laumė...Žodžiu, pasiūlius apsikirpti, ji sau ramiai atsisėdo ant kėdutės ir - linksminant tėčiui ir sesei - buvo apkirpta!
...paskutinį kartą rašiau tinklaraštyje, negalėjau patikėti! Nes tos dienos lekia kaip išprotėjusios! Rimtai! Vakar nuvežiau Mortą į baletą ir niekur neradom jos batelių. Sukau sukau galvą, kol prisiminiau, kad ji juos praeitą savaitę paliko dailėje. Nieko sau! TIK praeitą savaitę! O man atrodė, kad nuo praeitos savaitės žemė APLINK SAULĘ apsisuko bent kelis kartus:)
Prisimenu, kažkada pas žiurkeles buvo klausimas, kiek turime knygų. Tas klausimas privertė apsižvalgyti Briuselio namuose, kur ir mergaičių kambaryje, ir berniukų kambaryje, ir gyvenamojoje erdvėje, ir svečių kambaryje (kurį dar vadiname biblioteka, nes ten - per visą sieną lentynos, kur mes sudėjome...savo knygas!)...kalnai KNYGŲ! O kur dar kalnai tėvų palėpėje, kuriuos išvežėme laukti, kol mes grįšime į Lietuvą!
Išvažiuodama į Belgiją, gavau dovanų: Knygų Klubas tinklaraščiui padovanojo krūvą knygų, apie kurias, sakiau, išsakysiu savo nuomonę tinklaraštyje. Pirmoji knyga, kurią noriu aprašyti, yra knyga vaikams. Ir kurios, kaip sakant, namuose net nebeturiu. Mat - vos mums grįžus - Morta buvo pakviesta į gimtadienį. Ir, kaip sakant, reikėjo greitai sugalvoti, kokią gerą dovaną draugei padovanoti. O, mano manymu, veik visada geriausia dovana yra knyga. Tai štai pravėriau aš tą savo maišelį ir...net žagtelėjau išvydusi knygą, kurią jau turime! Тai buvo Pasaulio atlasas su langais. Tiesa, mes ją turime prancūziškai! Kai gavome pernai dovanų čekį iš draugų, knygyne išrinkau būtent šią knygą, nes ji man pasirodė itin įdomi ir tinkanti vaikams!
Ingos ir Jurgytuko paskatinta sėdau rašyti šio įrašo. Na, kad neliktų n metų tame be pabaigos sąraše, apie ką noriu parašyti į tinklaraštį. Lyrinis nukrypimas: parašyti noriu tiek daug apie ką ir gavau per vasarą tiek laiškų, kad vien nuo tos minties paskausta galvą. Iš tiesų atsiprašau visų, kuriems neatrašiau visą šią vasarą (o tokių buvo bent keletas į savaitę...), bet mano penktasis kūdikis buvo/yra reikliausias iš visų iki šiol turėtų :)
Turiu dvi nuostabias naujienas, susijusias su "VASARA SU PASAKA" renginuku. MES GAVOME KNYGŲ DOVANŲ ir KINO TEATRAS "PASAKA" PASIŪLĖ RENGINUKUI SAVO PATALPAS JEI LYTŲ :D Tačiau apie viską iš pradžių...
Šiąnakt, pusę antros, pagalvojau apie Robert Burns eilėraštį "A Red, Red Rose". Ar žinote, kad Burns'as labai stengėsi išsaugoti tradicines škotiškas dainas ir, galima sakyti, garsioji "Auld Lang Syne" šiandien yra dainuojama jo dėka?
Pirmą kartą apsilankiau renginyje "Pasaka parke" JAV, Kalifornijoje. Organizavo miesto biblioteka. Susirinko šeimos su mažyliais, o bibliotekininkė skaitė knygeles. Vieni vaikai klausė, kiti malėsi aplink, tačiau vaizdelis buvo idiliškas. Taip šeimos buvo skatinamos lankytis viešosiose bibliotekose bei apskritai skaityti savo vaikams. Apie skaitymo vaikams naudą esu jau tiek rašiusi, kad šiandien daugiau net neberašysiu. Tačiau parašysiu apie renginį, kurį organizuoju Lietuvoje.
Užvakar perskaičiau šią Steinbeck'o knygą. Buvau skaičiusi jo "Grapes of Wrath" ir, prisimenu, labai patiko! Pats Steinbeck'as manė, kad "East of Eden" - geriausia jo knyga. Pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Žinote, kas man patiko? Tai, kad neskaičiau apie šią knygą prieš ją skaitydama. Šiaip aš dažnai paskaitau, ką apskritai sako apie vieną ar kitą knygą, o šią paėmiau, nes...tiesiog pasiūlė Mortos klasioko mama, o aš prisiminiau, kad man patiko "Grapes of Wrath".
Šiandien visai atsitiktinai aptikau tinklalapį apie vaikų literatūrą. Ir - svarbiausia - geriausių visų laikų knygų vaikams šimtuką. Žinoma, reikia pabrėžti, kad tai - JAV sudarytas šimtukas, beje, nelabai supratau, kas jį sudarė. Dar paieškojusi, radau ir kitą šimtuką (čia už knygas balsavo skaitytojai)- labai panašų į pirmąjį, tačiau šiame šimtuke jau buvo ne tik paveikslėlių knygos!
Na, tikriausiai daug kas jau esate girdėję apie "Vaikų linijos" inicijuotą akciją "Savaitė be patyčių". Šiandien - pirmoji šios savaitės diena. Menu, kaip kartą man atsiuntė atvirlaiškį iš Švedijos ir buvo užrašyta: šiandien - pirmoji tavo likusio gyvenimo diena. Vis apie tai galvoju, kai prisimenu šią akciją: kaip būtų puiku, kad ši diena būtų simbolinė visuomenės virsmo diena, kad patyčios iš tiesų nebebūtų norma, ir visi norėtų jas išgyvendinti iš savo ir savo mylimų žmonių aplinkos!
Šiandien (na, sekmadienį, nors baigiu įrašą jau po vidurnakčio, pirmadienį) baigėsi trumpas ir aiškus konkursėlis, kurio pabaigoje, sakiau, paaiškės, kas laimės VAGOS leidyklos išleistą knygą: A.Faber ir E.Mazlish knyga “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”. Pagal šią knygą tinklaraštyje jau buvo projektas, apie kurį GALITE SKAITYTI ČIA.Taip pat noriu pasakyti, kad VAGOS leidykla parėmė tinklaraštį tėvystės serijos knygomis, todėl...na, dar ne šiandien, bet tuoj bus naujas projektas!
Ką gi, mielieji ir mielosios. Kadangi šis tinklaraštis -apie tėvystę, noriu suorganizuoti vieną trumpą, aiškų ir paprastą konkursą :)
Vakar - ieškodama daugiau info apie patyčias - radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams", kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis ("Vaikų Linijos" vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija - nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).
22-ąją Advento dieną nuo ryto iki vakaro rūšiavome knygas, net į lauką neišlindome, nes kol visas iškilojome, pavartėme, dėliojome į krūveles, paplepėjome su Benediktu, saugojome nuo Vincento pomėgio "pavartyti knygas kojomis" (brrr, kiek nervų man tai kainuoja).
Ar žinote, kad rytoj- diena be pirkinių? Taigi - jei tik galima (o tikriausiai galime, ar ne?) - nieko nepirkime ir susimąstykime apie sąmoningą vartojimą.
Kai aš buvau maža, net visiškai laukinėse svajonėse nebūčiau įsivaizdavusi, kad knygelė gali būti štai tokia:
Iš tiesų jau kuris laikas yra diskutuojama apie princeses: ko moko pasakos apie jas, kokius signalus pasąmonei siunčia jų personažai ir t.t. ir pan. Nuomonių spektras didžiulis: nuo manančių, kad tokios pasakos vos ne žaloja mergaites iki aršiai ginančių pasakas ir sakančių, kad nėra čia ko tų pasakų užsipulti. Aš manau, kad daug didesnę įtaką už pasakas vaikų gyvenime turi tėvai. O pasakos - naudingas "įrankis" ugdant vaikus.
Ši knyga - irgi gimtadienio dovana, kurią man į Briuselį perdavė IMUL šeimyna. Knygą, kaip sakant, pati užsisakiau: sudariau sąrašą, kokių knygų norėčiau, o jie jau išrinko! Labai džiaugiuosi, kad išrinko būtent šią knygą, nes turėjau tokią viltį, kad dovanų gausiu būtent ją...labai norėjau! Ačiū, mielieji!
Jau, atrodo, senokai perskaičiau, bet vis neprisiruošiu parašyti. Šią knygą su gimimo diena padovanojo sesė. Ačiū, mieloji! Iš tiesų - kai perskaičiau, ką rašo apie tą knygą ( arba štai čia) - maniau, kad ją "prarysiu" laaabai greitai. Klydau.
Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK...daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo.
Ketvirtadienį apie 15.00 paštininkas atnešė siuntinį. Tiesa, siuntinys - ne man. Būdama Lietuvoje sugalvojau, kad Elzei gimimo dienos proga norėčiau padovanoti šias knygas: a) jai patiko filmas; b) skaitė knygas lietuviškai (tačiau "kompe"), kurios irgi patiko ir dabar laukia filmo tęsinio ir c) mokosi anglų kalbos (ir jai puikiai sekasi!), todėl - sprendžiu pagal save - smagu perskaityti patikusias knygas originalo kalba. Be to, tai lengvas ir smagus skaitinys.
Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo :D Taigi šią knygą "prarijau". Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius...) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos...
Iš tiesų pirmoji mano "maitinimo knyga" buvo Ishmael Beah "A Long Way Gone". Washington Post apiėe ją parašė: kiekvienas žmogus turėtų perskaityti šią knygą. Paprastai į tuos įrašus ant knygų žiūriu gan skeptiškai (visada galima rasti ką nors, kas pasakys ką nors teigiamo), bet šįkart net neabejoju: KIEKVIENAS turėtų ją perskaityti.
Labai, labai mėgstu skaityti istorinius romanus. Šįkart - Philippa Gregory "Karalienės palikimas". Gerai pasakė Gabrieliaus sesuo Elzė: "Lengvas, tačiau ne visai beprasmis skaitinys!" Šią vasarą ji dar pasakė vieną puikią frazę apie tam tikras knygas: "Tualeto skaitinys" :D Kokią knygą galima būtų taip apibūdinti? Na, tokią, kurią skaitai nuėjusi į tualetą (jeigu tualete nesinori skaityti žurnalų...) Geras pasakymas, pasilaikysiu jį ir sau:) Na, bet grįžkime prie šio istorinio romano.
Viešint Lietuvoje Gintarė padovanojo keletą lipdukų su šiuo šūkiu. Grįžusi namo pagalvojau, kad noriu panaršyti internete ir sužinoti daugiau apie šią akciją.
Šią savaitę Vilniuje bus organizuojama paskaita - susitikimas: Kaip susikalbėti ženklų kalba su dar nekalbančiais mažyliais? Visus norinčius dalyvauti, prašau, rašykite man ir Jums bus suteikta konkreti informacija KAS? KUR? KADA? Dalyvauti gali visa šeima :) Rašykite Ramunei : psichologe.ramuneETAgmail.com
Šįvakar baigėm knygelę, kurią Vilhelmas gavo per savo gimimo dieną dovanų nuo Kristupo ir šeimynos (skaitėme mėnesį, bet "iškrito" savaitė, kai aš buvau Lietuvoje - tada vaikai su tėte skaitė "Pepę Ilgakojinę", be to, penktadieniais ir šeštadieniais dabar vaikai klausosi pasakų įrašų (kadangi jie ilgi, o kitą dieną nereikia eiti į mokyklą/darželį)). Kiekvieną vakarą skaitydavome min 10 psl ir juos aptardavome.
Dabar, kaip sakant, tėvų pareiga vis palengvinama. Kai buvau Lietuvoje lapkričio mėnesį, ir Giedrė suorganizavo kursiokų susitikimą, Agnė padovanojo šią knygelę. Mūsų vaikinams. Maža ką, kaip sakant.
Pastarosiomis dienomis Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pasaulyje vyko tikras sujudimas. Spauda mirgėjo tokiomis antraštėmis kaip Darželiuose - pasakos apie homoseksualius princus ir pan. Pati gavau du laiškus į savo elektroninio pašto dėžutę ir, atrodo, keturi žmonės atsiuntė nuorodą. Tai rodo, kad tema aktuali, išjudinanti. Man asmeniškai norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriame tokiems dalykams, na, bet vis vien negaliu nepasisakyti. Beje, labai panašiomis temomis jau esu rašiusi: apie "rožinį marą" ir apskritai apie vaikus. Manau, kad jau ankstesni įrašai ir šis drauge geriau "apibrėš" mano poziciją, nei vienas kuris nors pats savaime.
Su Jūrate sutarėme, kad aprašysime perskaitomas knygas apie vaikų auklėjimą ir visas jose randamas "gudrybes". Šioji - pirmoji Jūratės knyga, atsidursianti blogo knygų lentynoje.
Šį įrašą taip pavadinau, nes toks buvo pagrindinis mano kelionės tikslas - pristatyti antrają savo knygą Knygų Mugėje. Atskridau keliomis dienomis anksčiau, nes turėjau dar keletą labai svarbių reikalų: susitvarkyti disertacijos ir buto reikalus. Atskridome į Vilnių vėlų antradienio vakarą. Atrodo, kad niekada nebuvome išvažiavę. Turiu pripažinti, mane visada tai nustebina. Žinoma, oro uostas didesnis, naujesnis, bet...toks pat tylus, tokie patys "linksmai" pasitinkantys veidai. Beje, atskridome irgi su nuotykiais. Visų pirma, Briuselyje pasakė, kad blogas Gertrūdos bilietas, t.y. reikia ne elektroninio, o popierinio. Jau mintyse galvojau pačius įvairiausius skrydžio scenarijus, kai galų gale paaiškėjo, kad galime skristi. Kopenhagoje reikėjo persiregistruoti (dėl Gertrūdos), tai ten prisijuokiau, nes prie "transfer desk" buvo užrašas, kad čia neverta šūkauti, keiktis ir pan. elgtis, nes...tiesiog būsite sutramdytas policininkų :D Kaip žinia, retas užrašas būna veltui, tai, matyt, ne visi patenkinti persėda iš vieno lėktuvo į kitą:) Mums tai viskas sekės kaip iš pypkės: ir į Kopenhagą, ir į Vilnių skrendant turėjome "ekstra" kėdę, tai - kai nereikėjo būti prisisegus - joje labai linksmai visus reklaminius žurnalus sklaidė Gertrūda. Be to, abi merginos ir po posmą numigo, tai buvo visai patenkintos. Tiesa, Mortai nelabai patiko, kad Kopenhagoje dar nebuvo babos, bet susitarėme!
Kartą teko bendrauti su moterimi, dirbančia vaikiškų knygelių iliustratore (ji pati buvo australė, ištekėjusi už lietuvių kilmės vyro, todėl - vien Likimui žinomais keliais - kartą teko mums susitikti). Ji pasakojo, koks tai ypatingas darbas: juk dažnai ir vaikai, ir tėveliai vaikams renkasi knygelę vien pažvelgę į iliustracijas.
Vieną gruodžio rytą išgirdau kaip kažkas bilsteli į mūsų pašto dėžutę. Tiesa, pašto dėžutės neturime - laiškai tiesiog nukrenta ant koridoriaus grindų pro skylutę duryse (prie durų). Paprastai neišgirstu, o tądien išgirdau. Nusileidusi radau siuntinuką. Laaabai apsidžiaugiau, išvyniojusi Indrės, Margirio ir Upytės dovaną - profesinę knygą:)))Šios knygos parduota virš 4 milijonų kopijų. Jos autorius - dr.Thomas Gordon (psichologas)- buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai gauti, yra aštuonių knygų autorius ir gavęs daugybę apdovanojimų už savo veiklą ir pasiekimus.
Dar visai neseniai rašiau apie mūsų berniukus, kurie gali kiaurą dieną grumtis/galynėtis/vartytis/eiti imtynių (kaip pavadinsi taip nepagadinsi) it liūtukai. Tačiau kartais tą jų smagią veiklą (jiems) reikia pristabdyti. Stabdydavome pačiais įvairiausiais vaikų tramdymo metodais: ir pasodindami juos ant kėdžių (nusiraminti), ir nusiųsdami vartyti/skaityti knygučių, ir kalbėdamiesi apie tinkamą elgesį, ir atskaitydami "pamokslą"...žodžiu, liko diržas, žirniai ir kitos visai nešiuolaikinės priemonės...:)))
Vakar jaučiausi taip, kaip jaučiasi vaikas per Kalėdas, kai gauna labai lauktą dovaną - iki Briuselio atkeliavo mano antroji knyga!!!!!!
Knygos autorė - dr.Mary Pipher, kuri verčiasi gydytojos psichologės praktika ir yra universiteto dėstytoja. Knygos paantraštė - KAIP IŠGYVENTI PAAUGLYSTĘ. Iš tiesų, knyga - apie paauglius. Tiksliau, apie paaugles. Autorė nagrinėja priežastis, dėl kurių dabar daugiau nei bet kada mergaičių puola į depresiją, patiria valgymo sutrikimų, priklausomybių, bando nusižudyti ir pan.
Šįkart norėčiau atkreipti dėmesį į Ruth Peters knygą "Nebijokite drausminti vaikų" (Išleido Tyto Alba). Šią knygą net padovanojau kelioms draugėms, o dar daugiau ją skolinau. Kodėl? Nes knyga turi turinį. Na, ne tą, kuris paprastai parašomas knygos pradžioje arba pabaigoje. Bet tokį, kurį galima "pačiupinėti" ir dar gauti nemažai naudos. Labai patiko įvadas. Tiesiog jaučiau profesinį pasitenkinimą jį skaitydama. Frazė "vos tik ištariu, kad vaiko elgesys visai lengvai pataisomas, šis kaip mat viską apverčia aukštyn kojom, netikėtai pradėjęs dar kitaip elgtis" - tarsi iš mano lūpų! Lygiai taip pat jaučiuosi: jog vis turiu keisti taktiką, kad galėčiau padėti pati sau auginti vaikus bei padėti kitiems tėvams, o vaikai vis man primena, kad juos auklėti labai sudėtinga, o pralenkti jų beveik neįmanoma - jie vis užbėga už akių ir neleidžia atsipūsti!
J.Silberg "Kūdikio smegenų mankšta" (išleido UAB "Gamta")
Iš tiesų, ką darytumėte?????????????????????????? Perskaičiusi pirmą straipsnį pasibaisėjau, diskutavau apie jį su vyru, su seserimi...Šiandien, perskaičiusi antrą, tiesiog nebežinau, ką daryti. Kodėl? Ogi dėl komentarų, panašių į šį (kalbos netaisiau):
Kuo toliau, tuo įdomiau stebėti, kaip rutuliojasi reakcija į įvykį „Volungės" pradinėje mokykloje. Ir įdomiausia skaityti ne straipsnius, o jų komentarus. Teisybę pasakius, iškart - išgirdus apie įvykį - perbėgo mintis: kažkas čia meluoja! Juk negali vieni sakyti, kad vaikas buvo kito žiauriai sužalotas, o kiti - kad tas „kitas" tik (!) pasikarščiavo. Beje, netinkamai pasielgusio vaiko mama teigia, kad vaikas buvo skriaudžiamas. Kiek mūsų esame patyrę, ką reiškia būti skriaudžiamiems? Ar esate kada buvę patyčių objektu? Jeigu jūsų kas nors paprašytų į tai pažvelgti ne dabartinėmis - jau suaugusiojo - akimis, o akimis to skriaudžiamo vaiko, kuriuo kažkada buvote, įdomu, ką pasakytumėte? Jokiu būdu neginu agresijos proveržių ir nemanau, kad jie turi būti leistini ir pateisinami. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad patyčios užgrūdina vaiką, kad jis labiau pasiruošia gyvenimui.
