Šiandien - apie operacijas. Ar reikia vaikui pasakoti apie artėjančią operaciją? Ką reikia vaikui papasakoti, o ko - ne? Kodėl svarbu, kaip jaučiamės mes? Linkiu klausimą uždavusiai mamai bei jos vaikeliui sklandžios operacijos. Taip pat norėčiau pridurti, kad po operacijos šiek tiek atpalaiduokite savo taisykles. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mėgsta ledus, tai pavaiškinkite ledais (žinoma, jeigu galima) - ir nesvarbu, kad šiandien ketvirtadienis, o jūs ketvirtadieniais nevalgote ledų. Tiesiog reikia suprasti, kad ypatingos situacijos reikalauja ypatingų įžvalgų. Tad kalbėkite su savo vaikais, būkite nuoširdūs ir...nemeluokite!
Šiandien Gertrūda Elena rašo laišką Kalėdų senelei. Taip, perskaitėte visiškai teisingai - senelei. Užteks tų Kalėdų senių :) Aš negaliu patikėti, kad jau gruodis, kad jau vos kelios savaitės ir bus Kalėdos. Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje tos kelios savaitės slinkdavo vėžlio tempu. Dabar gi praskuodžia kaip kiškis. Koks ten kiškis - gepardas 120km/h greičiu. Keletą savaičių vis atsidarydavau kokią nors smagią nuorodą ir pagalvodavau, kad imsiu ir parašysiu apie ją. Matau, kad atskirai kiekvienos aprašyti tikrai nespėsiu, bet pasidalinti noriu.
Man patiko klausimas BBC straipsnyje: ar jūs pjaustytumėte daržoves ant tualeto krašto? Nežinau, kaip jums, bet man - vien apie tai pagalvojus - sukyla visas skrandžio turinys. Dr.Chuck Gerba, Arizonos universiteto mikrobiologijos profesorius, tiria, kaip ligos plinta mūsų aplinkoje. Ir štai jis atrado, kad ant tualeto sėdynės yra 50 bakterijų 6.45 kvadratiniuose centimetruose. Daug? Štai ant pjaustymo lentutės - net 200 kartų daugiau. Bet čia dar ne viskas. Virtuvinė kempinėlė yra namučiai maždaug 10 MILIJONŲ bakterijų 6.45 kv/cm. Ir tą kempinėlę mes sau čiupinėjame, ja plauname indus ir - geriausia - valome stalą, prie kurio vėliau valgysime. Ir, žinoma, rankų, ją pačiupinėję, plauti nepuolame. Fui.
Štai jau vienuolika metų sąmoningai stengiuosi, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tai - sunkus darbas. Ir - reikia pripažinti - tai, kad jie auga Lietuvoje, šio darbo nepalengvina. Štai Čaplikas per rinkiminius debatus leidžia sau rėžti, kad Lietuvos moterys gražios, kad vat šaunuolės leidžia vyrams būti politikoje, versle. Gerai, kad mano vaikai tų debatų nežiūrėjo - būčiau iš gėdos skradžiai žemę prasmegus. Ir tai dar ne viskas. Tie visi pasakymai: "mergaitės turi...", "berniukai turi..." - žudo. Aš esu mačiusi mergaičių su tokiu užtaisu, kurio galėtų pavydėti bet koks berniukas. Kita vertus, kodėl turėtų pavydėti?! Esu turėjusi klasėje berniukų, kuriuos - nors ant žaizdos dėk: švelnūs, draugiški, šilti. Kodėl jie turėtų siautėti?!
Vat taip vat. Tokį dalyką pamačius tikrai gali susimąstyti, ar nori vaikų ir ypač - daugiau, nei vieno. Kadangi man jau nebeaktualu (vis vien jau namuose klega ketvertukas), tai tiesiog smalsumui patenkinti įdomu išvysti tokius skaičius.
Vienas daugiausiai komentarų sulaukusių įrašų mano tinklaraštyje yra įrašas apie skiepus. Akivaizdu, kad tema yra daug kam aktuali. Tiesa, anuomet rašiau, kad esu pasimetusi (2009, nuotraukoje - Gertrūda), o dabar nebesu.
Į šį spektaklį keliavome kitą dieną po "Grybų karo". Žodžiu, buvo visiškai teatrinis savaitgalis: abi dienas po spektaklį. Pradėsiu nuo to, kad man spektaklis labai patiko. Ėjome į spektaklį su mūsų krikšto dukros šeimyna, tad vaikai buvo 7.9, 6.4, 6 ir 3.6 metų. Rašoma, kad spektaklis yra skirtas vaikams nuo 5 metų. Tiesa. Gertrūda - kadangi jai iš esmės patinka teatras - žiūrėjo nė krust, bet iš užduodamų klausimų buvo nesunku suprasti, kad pats spektaklis dar sudėtingokas mūsų kruopai.
Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir - svarbiausia (be sveikatos) - kad gerai mokytųsi :) Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.
Žinote, ką? Aš be galo be krašto džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien. Nes, na, yra absoliučiai nerealu. Aš apskritai noriu gyventi tik ateityje, o į praeitį norėčiau nukeliauti tik iš sportinio intereso - na, kaip ir į Maldyvus. Likti ten ar gyventi praeitimi - ne mano stichija. Šios ir panašios mintys sukasi galvoje nuo tada, kai prieš keletą dienų pasaulį apskriejo žinia, kad Apple pristatė platformą vadovėliams.
Gruodžio mėnesį buvo paskelbti tyrimo, apėmusio 86 valstybes, rezultatai. Jie parodė, kad:
Kadangi per Vaikystės Sodo žiemos šventę susidraugavome su Švenčių miestu, tai apsidžiaugiau, kai jie pasisiūlė būti tinklaraščio svečiais ir parašyti apie saugius ir nesaugius fejerverkus. Pavyzdžiui, aš - kol neperskaičiau Rasuolės atsiųsto teksto - net neįsivaizdavau, kokie fejerverkai yra saugiausi. Tikriausiai būčiau stovėjusi parduotuvėje ir nežinočiau, ką pirkti ir tikriausiai nusipirkčiau tai, ką man tą akimirką sugebėtų parduoti pardavėja(s). Bet juk visai smagu būtų eiti į parduotuvę turint bent jau žalią supratimą, ko norėtum, ar ne?! Taigi dėkoju Rasuolei, kuri parašė šį įrašą, o visiems skaitytojams linkiu gražios (ir saugios!) Naujųjų Metų šventės:
Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.
Lietuvoje įmonių vadovai turi išklausyti darbų saugos kursus. Ir priešgaisrinės saugos kursus. Tačiau aš šįkart - ne apie kursus. Moteris, su kuria teko bendrauti kursus organizavusioje bendrovėje, buvo tikrai paslaugi ir neturiu nė menkiausio priekaišto - ji tikrai dirbo savo darbą (ir dar išmanė, ką sako, kas - kartais atrodo - nebūtinai būdinga sutinkamiems profesionalams!). Tačiau viena SMULKMENA išmušė mane iš vėžių - įmonės reklaminiai bukletai. Pasijutau, tarsi teleportavausi į praeito šimtmečio trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmečius.
Šiandien užmačiau nuostabią idėją - kosmetinį stalelį, kurį mama su mergaite pasigamino iš kartoninės (didelės) dėžės. Prisimenu, kad man labiausiai patikdavo namas iš kartoninės dėžės: išpjauti langai (tiesiog) ir nudažytos sienos. O viduje - mano pasaulis: pagalvės, antklodės, žaislai ir pan. Pasaka.
Jeigu yra straipsnių, kuriuos skaitydama absoliučiai apsiverkiu, tai šiandien perskaitytas The Economist - vienas jų. Apskritai The Economist vos ne kaskart priverčia susimąstyti. Aš - jei būčiau gimnazijos direktorė - savo mokiniams būtinai užsakyčiau The Economist. Just in case. Nes noriu, kad augtų mąstantys vaikai, o The Economist iš tiesų jau pats savaime moko užduoti klausimus. Bet aš ne apie tai. Šiandien noriu pakalbėti apie berniukus ir mergaites. Dar kartą :)
Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas :) Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?
Šiandien sužinojau, kad mano vienai buvusiai kolegei, su kuria dirbdamos buvome labai susidraugavusios, gerklės vėžys.
Kalėdos - metas, kai norisi daryti daug gerų darbų. Žinoma, galime leistis į diskusiją, kad juos daryti reikia norėti nuolat, tačiau šis įrašas - ne tokiai diskusijai. Šįkart norėčiau pakalbėti apskritai apie gerus darbus, kuriuos galime daryti sau ir vieni kitiems. Kadangi gaunu ir visokių idėjų naujienlaikraštį, ir Lietuvoje viena ausimi pas tėvus klausiau Maltos ordino organizuoto labdaros koncerto, ir Vaikystės Sode gaminame su bendruomene samariečių dėžutes, kurias jau gruodžio 15 vešime onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, nusprendžiau, kad pats laikas apie tai pakalbėti ir tinklaraštyje.
Prieš porą dienų konsultavau draugus, ką daryti, jei vaikas naktį prabunda. Tiesa, jų situacija ypatinga (vaikas ne tik atsibunda, bet ir bijo), tačiau beveik visi mažų vaikų tėvai susiduria su situacija, kai vaikas naktį prabunda! Yra dvi besipešančios stovyklos: 1) eiti pas vaiką ir 2) neiti pas vaiką. Kurie teisūs?
Ar žinote, kad moters šansai susirgti padvigubėja, kai ji yra...mama? Ar žinote, kad geriausias būdas išvengti ligų - dažnai plauti rankas? Bent 20s? Nežinau, kaip jūs, bet aš nesu iš tų, sergančių (tfutfutfu, tuktuktuk ir panašiai:)) Bet vaikai, kurie lipa ant žaidimų aikštelių, ant kurių laipiojo ir sirguliuojantys vaikai, atsigeria ne tik iš savo puodelio ir liečia (be dažnai ir ragauja!) beveik viską, dažnai suserga. O kai vaikas suserga, dažnai suserga ir mama (Arizonos universiteto tyrimas parodė, kad šansai susirgti - jei turi vaikų - padvigubėja!)
Jeigu turėčiau vien tik sūnus, gal taip jautriai nereaguočiau. Dabar gi visa tai lenda po mano oda ir graužia iš vidaus. Rimtai. Galiu pamiršti mandagumą ir visą kitą 'umą, jei kas nors pasako kažką iš serijos "tik moterims". Pjauna. Žudo. Nes, žinote, ką? Nebegrįš tie laikai, kai moterys NEgalėjo pasirinkti. Dabar ir vyras, ir moteris gali rinktis, ką nori daryti gyvenime. Ir KAIP tą nori daryti. Šiandien man parašė viena draugė, kuri išėjo į darbą, kai vaikui suėjo metukai:
Šitas žaidimas - pusiausvyrai lavinti. Vadinasi, stambiosios motorikos lavinimui. Nekalbant apie tai, kad jis dar ir labai smagus, o pasiruošimas jam puikiausiai lavina ir smulkiąją motoriką! Žodžiu, tikras lobis:)
Laida - KARŠTAS VAKARAS. Kodėl žinau, kad tokia bus, tiksliau, iš kur žinau, apie ką bus? Ogi pasakiau savo nuomonę iš Briuselio šiuo klausimu :) Pasirodo, vaikams žada neduoti sriubos. Bet dabar jau važiuoju susirinkti vaikų iš ugdymo įstaigų. Ir dar reikia susitarti su karščiuojančia Gertrūda, kad palauktų mašinoje, kol nubėgsiu iki kiemo vis susitinkti vaikų - vadinasi, reikia pasiruošti įvairių gėrybių į mašiną:) Jeigu žiūrėsite - papasakokite. Nes labai įdomu, kokios nuomonės ir požiūriai bus išsakyti:)
Kai galvoje rutuliojosi Vaikystės Sodo koncepcija, viena pirmųjų su maistu susijusių minčių buvo ta, kad Vaikystės Sode vaikams būtų tik vandenukas. Ne kartą buvau skaičiusi, kad natūralios sultys (kuriomis labai daug kas labai labai džiaugiasi) yra it saldaniai: geri saldainiai, tačiau saldainiai, todėl jais piktnaudžiauti nereikėtų.
Šiąnakt, pusę antros, pagalvojau apie Robert Burns eilėraštį "A Red, Red Rose". Ar žinote, kad Burns'as labai stengėsi išsaugoti tradicines škotiškas dainas ir, galima sakyti, garsioji "Auld Lang Syne" šiandien yra dainuojama jo dėka?
Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia - visavertis ir kokybiškas maistas.
Pirmą kartą apsilankiau renginyje "Pasaka parke" JAV, Kalifornijoje. Organizavo miesto biblioteka. Susirinko šeimos su mažyliais, o bibliotekininkė skaitė knygeles. Vieni vaikai klausė, kiti malėsi aplink, tačiau vaizdelis buvo idiliškas. Taip šeimos buvo skatinamos lankytis viešosiose bibliotekose bei apskritai skaityti savo vaikams. Apie skaitymo vaikams naudą esu jau tiek rašiusi, kad šiandien daugiau net neberašysiu. Tačiau parašysiu apie renginį, kurį organizuoju Lietuvoje.
Perskaičiau savo klasiokės tinklaraštyje apie riešutus, kurie skalbia. Susidomėjau. Bet, aišku, nieko nei LT, nei Belgijoje neieškojau. Iš štai šiandien ateina man laiškelis! Štai ką rašo tie, kurie suinteresuoti, kad tų riešutėlių pirktumėme kuo daugiau :D :
Ar nenorėtumėte savo kukuliui štai tokių sauskelnių? Pagalvojau, kad vasarą berniukams būtų buvę visai linksma!
Štai ir baigėsi dar vienas mūsų konkursas - konkursas, skirtas Mamos ir Tėtės dienoms! Tuoj išsiaiškinsime 2 prizų laimėtojus...
Turiu artimą žmogų, kuris serga odos vėžiu. Tiesa, ji - ne lietuvė. Su šia liga ji jau gyvena daugybę metų. Aš ją pažįstu jau 14. Ir dar. Prieš beveik porą metų plaučių vėžiu mirė jos niekada nerūkęs vyras, o ji pati tada...atidavė dukrai, kuri skyrėsi, namą, santaupas išdalino kitiems vaikams, sau pasiliko tik vasarnamį, kurį išnuomavo ir...išvažiavo į Afriką mokyti tenykščių vaikų. Žinia, Afrikoje saulės netrūksta. Kaip ji gyvena?
Beveik visi, kurie augina vaikus, perka dėliones. Nes jos yra "gerai". O vis dėlto ar žinote, kodėl dėlionės yra "gerai"? Visų pirma, mes leidžiame laiką drauge su vaiku. Tai - neįkainojama. Ir turbūt vertingiausia, ką duoda dėlionės dėliojimas drauge. Dėlionės skatina loginį mąstymą, nes iš detalių reikia sudėlioti tarpusavyje susijusią visumą. Dėlionių dėliojimas moko koncentracijos ir atkaklumo, baigti tai, kas pradėta. Be to, dėlionė - rami veikla. Kadangi vaikai yra nuolat stimuliuojami (tą sąlygoja aktyvus gyvenimo tempas, daug būrelių ir pan.), tai tokia rami veikla - labai naudinga. Be to, dėlionės priverčia smegenis "prakaituoti", t.y. jos yra smegenų mankšta, o, žinia, jas mankštinant susidaro daugiau neuronų jungčių, o kai daugiau neuronų jungčių, tai geriau sekasi atlikti įvairiausias užduotis! Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie reguliariai dėlioja dėliones, moka geriau surinkti informaciją, įvertinti situaciją ir greičiau randa sprendimus problemoms!
Ar žinote šią žydų patarlę: "Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė Mamas"? Tačiau...ir mamos negali būti visur, kur jų atžalėlė (net jei turi vieną!) Taigi viena jų - labai įsijautusi į savo apsaugojančios motinos vaidmenį, žengė tokį, sakyčiau, ohoho žingsnį - Rachel Wilder iš Oxfordshire savo 19mečiui sūnui kelionės po pasaulį metu įdavė palydovinio stebėjimo prietaisą ir dabar gali matyti/žinoti, kokioje gatvėje yra jos sūnus! (Pats tas, ko norėtų visi 19mečiai :D)
Štai ir laikas paskelbti naują konkursą. Kadangi grėsmingai artėja Mamos diena, o po jos - nespėjus nė apsižvelgyti - atlekia ir Tėtės diena, tai, žinoma, geriausias konkursas: ką galime padovanoti Mamai ir Tėtei? Į kokį darbelį galima sudėti šypseną, juoką ir tą besąlygišką meilę, kurią vaikai jaučia savo tėvams...kad ir kokie jie būtų!
Kadangi pastarosiomis dienomis kalbėjome apie vyrus ir moteris, apie lyčių lygybę, tai, manau, labai tinkantis yra ir kovo 6 dienos "The Economist" straipsnis, kuris taip ir vadinasi "Gendercide". Nenuostabu, kad šis žodis - toks panašus į "genocidas". Visa tai autorių daryta sąmoningai...
Turiu keletą draugų (ne draugių, o draugų!), kurie, išgirdę šių dviejų žodžių kombinaciją, suraukia nosį. Ne dėl to, kad jie - ne už lygias galimybes. Jie mano, kad jau seniausiai tos lygios galimybės yra, o dabar tai jau likęs tik moterų siekis būti tokiomis kaip...vyrai :D Jie džiaugiasi (ir garsiai apie tai pasakoja), kaip dalinasi pareigomis su žmona/drauge ir kaip čia viskas yra paprasta. Žinoma, aš čia supaprastintai sakau, bet iš principo, jų nuomone, tokių institucijų kaip Lygių galimybių institutas Europoje visiškai nereikia, nes jie užsiima, švelniai tariant, sliekų ieškojimu ten, kur jų nėra.
Radau labai gražų tinklaraštį (anglų kalba), kurį rašo mama, kurios vaikas serga cerebriniu paralyžiumi. Toks, kokio, manau, labai reikia šeimoms, susidūrusioms su vaiko negalia.
Ir dar. Svarbiausia, ką aš sužinojau domėdamasi homeopatija, yra tai, kad aš painiojau homeopatiją su fitoterapija (gydymu vaistažolėmis). Ir jeigu aš vaikui duodu liepžiedžių ar aviečių arbatą apsirgus ir/ar pašalus, pradėjus kosėti girdau čiobrelių arbatą, susukus pilvuką girdau pelyną, o akytes plaunu ramunėlių arbata, tai - ne homeopatija! Net ir iš žolelių pagaminti homeopatiniai vaistai neturi nieko bendro su tikrais vaistažoliniais preparatais, kadangi juose likęs vaistažolių kiekis yra labai artimas nuliui.
Štai ir baigėsi dar vienas darbelių konkursas. Ačiū visiems dalyvavusiems ir siuntusiems savo darbelius! Džiugu stebėti, kaip auga darbelių sąrašas - juk tai reiškia, kad vis daugiau žmonių gali ir galės semtis vis įvairesnių idėjų laiko leidimui KARTU SU VAIKU!
Jeigu turite noro ir laiko (aš tai nelabai įsivaizduoju, kad aš - vieną ramindama - imčiau ir įsitaisyčiau kokia nors jogos poza, o kiti trys tuo metu lauktų :D Na, nebent visi dėl bendros naudos tokia poza įsitaisytumėme...), galite išbandyti keletą jogos pozų, kurios, sakoma, nuramina susierzinusį mažylį.
Būtent tokia mintis kilo šiandien tiesiog "prikepus" žiūrint britų lytinio švietimo laidas. Suprantu, kad tai - viena iš lytinio švietimo priemonių DB mokyklose, o ir ne visos pasirenka būtent tokį būdą, bet man patiko. O kai - žiūrėdama šeštą laidą - apsiverkiau, tai negalėjau patikėti, kad AŠ APSIVERKIAU ŽIŪRĖDAMA LYTINIO ŠVIETIMO LAIDĄ :D
Štai ir baigėsi mūsų Kalėdinių darbelių konkursas. Na, jis baigėsi jau prieš keletą dienų, per Kalėdas, tačiau Renata su savo vaikinais buvo išvažiavę pas artimuosius, o mes buvome sulaukę artimųjų, todėl ir - kaip tie išmintingieji kurmiai - darbelių "nesuskaičiavome" iškart. Tačiau - vos atslūgus švenčių maratonui - sėdome dėti visų taškų ant "i".
Prieš porą savaičių gavau laišką, į kurį tik šiandien prisiruošiau atrašyti. Laiškas buvo rašytas p. J.Čepauskienės "Gudragalvio" bendrovės vardu. "Gudragalvio" nuorodą esu įsidėjusi, o ir netiesiogiai su "Gudragalviu" jau esu bendravusi ne vieną kartą: dar dirbdama AISV'e užsisakiau iš ten priemonių, kurių anksčiau Lietuvoje nė su žiburiu nebūdavo įmanoma rasti...
Kadangi ketvirtadienis mums - labai sunki diena, tai dienos užduotėlė buvo lengva: reikėjo nuvažiuoti į paštą iš išsiųsti laiškus visiems probočiams. Pašte (po visų mokslų ir būrelių) atsidūrėme 19.30. Pasisekė, nes paštas dirba iki 19.45.
Šiandien vaikų laukė užduotėlė, kuri nedavė ir man ramybės: ar jie supras? ar padarys? Ryte atidarę stalčiuką rado štai tokį užrašą: Peržiūrėti savo rūbų spintą. Padovanoti keletą savo rūbų vaikams, kurie jų turi mažiau, nei jūs!
Šiandien - ieškodama užkandėlių idėjų - radau daug smagių receptų. Tiesa, man jie labiau atrodė šventiniai, nei kasdieniniai (be to, dauguma jų užkandžių dėžutėje ir dar mėtomi vėtomi vieno arba kito džigito paprasčiausiai susimaltų "negyvai"), bet gal yra tokių vaikų, kuriems galima kasdien dėti šventines užkandėles?
Apie antrąją užduotėlę galiu parašyti iškart, nes vaikai...ją atliko iki grįžimo namo iš darželio/mokyklos! Iš tiesų gerai, kad jie tokie sąžiningi, mat šiandien namuose - 7 vaikai. SEP-TY-NI. Tai man priminė kaip kartą - tada dar gyvenome Lietuvoje - šeši ar septyni Augusto klasiokai maldaute maldavo, kad galėtų atvažiuoti pas Augustą. Ką gi, važiavome pas mus namo visa kolona, kepiau daug kotletukų su makaronais ir atrodė, kad darbas mokykloje toli gražu nesibaigė 16val.
Štai ir prabėgo gruodžio pirmoji. Ar visi jau atlikote tos dienos užduotis? Mūsų pirmoji užduotis buvo padaryti Kalėdų vainiką. Tiesa, vaikai nustebo, kad šiemet nauja tvarka: skanumynas tik po to, kai darbelis jau atliktas :D
Džiaugiuosi, kad rytoj - jau penktadienis. Viena priežasčių - baigiasi kolektyvinės užkandėlės savaitė. Kas yra kolektyvinė užkandėlė? Kolektyvinė užkandėlė - kai viena šeima perka užkandėles visai klasei.
Šiandien - kadangi Briuselyje lyja antra diena beveik be sustojimo - apie lauko darželį galvojau itin daug. Taip, taip - LAUKO DARŽELĮ. Jeigu nežinote, mielieji, tai toks darželis, kuriame vaikai VISĄ LAIKĄ būna lauke (Darželis atidarytas nuo 7val ryto iki 5val vakaro). Turbūt šyptelėjote ir pagalvojote: na, juk valgo vaikai tai viduje? Ot ir ne! Valgo, rengiasi, žaidžia, miega pietų miegelį - VISKAS lauke. Išimtis - metinukai. Jiems šaltuoju metų laiku galima valgyti viduje. Visi kiti vaikai į vidų eina tik į tualetą. Tokį darželį man teko įdomi laimė aplankyti kelionės į Švediją metu. Bet...apie viską nuo pradžių.
Kadangi prakalbome apie prevenciją, siūlau vieną (tiksliau, du) eksperimentą, kurį galite padaryti su vaikais, ir tai bus konkretus pavyzdys, kodėl rankytes reikia gerai nusiplauti.
Nors, atrodo, tiek stengėsi, kad žmonės nevadintų šio gripo kiaulių gripu, bet, matyt, džinas iš indelio jau paleistas, ir nieko nebepadarysim. Kai perskaičiau, kad - vakar dienos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis - gripo epidemija Lietuvoje jau paskelbta Vilniaus miesto, Utenos rajono, Ignalinos rajono, Marijampolės, Ukmergės rajono, Kaišiadorių rajono, Jonavos rajono, Alytaus miesto, Kėdainių rajono, Širvintų rajono, Molėtų rajono, Anykščių rajono, Kauno miesto, Švenčionių rajono savivaldybėse, tai, kaip sakant, plaukai pasišiaušė!
Iš tiesų jau kuris laikas yra diskutuojama apie princeses: ko moko pasakos apie jas, kokius signalus pasąmonei siunčia jų personažai ir t.t. ir pan. Nuomonių spektras didžiulis: nuo manančių, kad tokios pasakos vos ne žaloja mergaites iki aršiai ginančių pasakas ir sakančių, kad nėra čia ko tų pasakų užsipulti. Aš manau, kad daug didesnę įtaką už pasakas vaikų gyvenime turi tėvai. O pasakos - naudingas "įrankis" ugdant vaikus.
Kai perskaičiau šią BBC straipsnio antraštę, net žagtelėjau. Nemanau, kad lytinio švietimo pamokų vaikams nereikia, bet KETVERIŲ??? Tačiau, kaip sakant, žinome, kaip būna su tomis antraštėmis: "užkabina", patraukia akį, formuoja nuomonę (dažnai neigiamą), nors iš tiesų perskaitę ir įsigilinę galbūt net pagalvotumėme, kad tai - visai gera mintis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Iš tiesų manau, kad istorija - labai liūdna. Ir nenoriu prisišlieti prie būrio visaip interpretuojančių šį įvykį. Tačiau, žinote, dėl ko man iš tiesų skauda širdį? Dėl to, kad dabar visų įvykių centru tapo D.Kedys. Aš manau, kad jo istorija sulauks atomazgos. Bet kuriuo atveju. Ir bet kuriuo atveju negalima žudyti žmonių. Taip, tai, kas atsitiko, yra baisiau, nei baisu.Ir žinau, kad nėra žodžių nuimti nuo širdies tą skausmą, kurį jaučia prievartą patyrusių vaikų tėvai. Tą pyktį ant viso pasaulio. Tą...neapykantą ir keršto troškimą. Bet mes esame homo sapiens ir dėl to, kad išmokome kontroliuoti savo impulsus.
Nežinau, kaip jūsų vaikams, bet mūsiškiams labai patinka kotletai. Kepiau šitaip, kepiau va kaip...viskas nusibodo. Šiandien ieškojau, ką galima DAR padaryti. Ir - valiooo google!s n - radau labai smagų receptą. Kaip dabar labai dažnai būna, SuperMamoje. Sonatinos receptas. Pasirodo, ji ir savo tinklaraštį turi. Užmačiau ten moliūgų sriubą, tai dabar jau žinau, ką savaitgalį išbandysiu...
Kažkaip vėl apsisuko ratas, ir vėl pasigirdo tai šen, tai ten kalbos apie "Gender Loops". Aš tai jaučiuosi viską konkrečiai ta tema išsakiusi, tačiau, manau, Lietuvoje dar nepakankamai kalbama apie stereotipų "išrovimą" iš mūsų gyvenimo.
Šį mano įrašą įkvėpė ankstesnis įrašas apie lėlę Bebe Gloton, komentarai ir Lupenos nuoroda į straipsnį. Tiesiog dar nesu rašiusi apie savo "žaislų filosofiją", kuri - vėlgi - nėra nei "pirk viską!", nei "pirk TIK tą!" Taigi - ką aš manau apie žaislus?
Šiandien gavau nuorodą į straipsnį, kur aprašyta, kaip turi maitintis metinukas ir maždaug kiek ko suvalgyti. Kadangi - po Augusto - mūsų namuose vis dar yra "okąjeimeskažkąblogaipadarysimeirvaikasvėlbusnevalgus" fobija, tai visada tokius straipsnius "praryju" vienu kąsniu.
Ar jums nebūna kartais tokio jausmo, kad nuo vaikų (tiksliau, tam tikro jų elgesio :D), alergija? Jeigu norėjimą kartkartėm atsidurti Marse galima priskirti prie alergijos požymių, tai man taip pasitaiko... Juokas juokais, tačiau viena moteriškė (britė), pasirodo, iš tiesų yra alergiška savo sūnui!
Šis klausimas "stojo" man prieš akis visu grožiu keliaujant po Champagne regioną Prancūzijoje. Vieta, kur nemokamai galima ragauti įvairiausią šampaną, tiesiog gundyte gundė. Ir - patikėkite - pagundai atsispirti buvo itin sunku. Dar sunkiau buvo tai, kad kievienas gurkšnis nepraslysdavo pro akis akylai stebinčiam Gabrieliui :D
Apie erkes jau diskutavome, kai buvau rašiusi apie vakcinas. Prieš važiuodama į Lietuvą mąsčiau, ką daryti, nes abi mergaitės nuo erkinio encefalito nėra skiepytos (berniukai - skiepyti). Tiesa, jau minėjau, kad Mortą būčiau vakcinavusi, tačiau Belgijoje šios vakcinos nėra, nes, anot mūsų pediatrės, čia nėra erkių, o jei ir yra viena-kita, tai jos neužkrėstos jokia liga. Taip ir likome be skiepų.
Jau seniai "pamečiau skaičių" šeimų, su kuriomis teko guostis vieni kitiems, kad auginame nevalgų vaiką. Kalbėjome apie baimes, jog vaikas susirgs mažakraujyste. Apie kovą prie stalo. Apie derybas. Apie papirkinėjimus. Apie susitarimus (deja, dažniausiai veiksnius iki kito valgymo). Iš pradžių beveik visi nevalgiukų tėvai jaučia erzulį, kai vaikas "išsidirbinėja" prie stalo, tačiau tas erzulys neretai virsta nuolatiniu rūpesčių dėl vaiko sveikatos ir klausimu, į kurį atsakymą rasti - patikėkite - yra labai sunku: "KĄ DARYTI???"
Na, be to, kad vaikai žaidžia lauke ir visa nereikia galvoti, ką jiems veikti :D Kai buvome sodybose Trakuose, Anykščiuose, Labanore ar Lavoriškėse atrodė, kad ir taip vaikai vos spėja atlikti visus "darbus": užlipti į kalną, išsimaudyti, padūkti, pasimėtyti akmenukais (!), pavalgyti (juk dūkstant lauke taip išalkstama!), persirengti...o kur dar visokie žaidimai kaip badmintonas ir panašūs!!! Tačiau vis dėlto vis kyla klausimas: o ką DAR galima būtų daryti? Ypač, jei prakalbstame apie įvairių žaidimų naudą. Be to, kadangi jau tikrai daug tėvelių žino, jog labai svarbu būti SU vaiku, jiems taip pat natūraliai kyla klausimas, ką galima būtų veikti?
" Laba diena, Kreipiuosi į Jus kaip į blog’o autorę. Pastebėjau, kad rašote mamoms, auginančioms mažylius, aktualiomis temomis, todėl siunčiu Jums informaciją apie kitą savaitę vyksiantį nemokamą seminarą apie alergiją, kurį organizuoja Lietuvos alergijos ir astmos asociacija. Galbūt ši informacija bus įdomi Jums ir Jūsų skaitytojams. Geros dienos. G.Ž." Ačiū už šią informaciją, o aš dalinuosi tuo, kas buvo prisegtuke:
Tikriausiai retas kuris esame apie tai susimąstę, ar ne? Ta prasme, ar kutenti savo vaiką, ar ne? Juk, atrodo, tai taip natūralu! Bet vat tyrimai rodo, kad vaikas šypsosi ne todėl, kad jam labai patinka, o tiesiog todėl, kad jam...smagu su jumis bendrauti!
Nesu šio reikalo specialistė, nors labai mėgstu šia tema padiskutuoti su Indre bei išklausyti jos nuomonės. Tiesa, ji jau man seniai pasakė, kad aš gyvenu svajonių pasaulyje ir iš tiesų apie vyrų ir moterų lygybę kalbėti dar labai anksti. Prisiminiau ir Briuselyje prieš keletą mėnesių visur (ir ant visuomeninio transporto) matytą reklamą: vyras ir moteris. O apačioje klausimas: kodėl mes uždirbame nevienodai? (ar kažkas panašaus, gal formuluotę ir ne visai tiksliai prisimenu). Tą reklaminę kampaniją inicijavo ES. Taigi: problema yra. Ją neigti, manau, beprasmiška. Galima ginčytis tik kokio ji masto, bet čia jau - ir, kaip sakant, nuomonės reikalas:)
Šį darbelį Gintarė atsiuntė jau anksčiau, bet aš tik dabar - Renatos dėka - jį atradau, nes buvo sustreikavęs mano g-paštas.
Jau vakar skaičiau apie šios kampanijos pradžią, o šiandien Laura atsiuntė vieną nuorodą (ačiū, Laura!). „Kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas!“ - negaliu tam labiau pritarti, nei pritariu. Apskritai man ši kampanija nuo pat pradžių labai artima, ne kartą apie ją rašiau ir tinklaraštyje, bendradarbiauju - nors ir mažais žingsneliais - su atsakinga už šį projektą p.Sablinskiene. Kodėl man ši kampanija tokia artima? Todėl, kad pati - kai tik randu progą - akcentuoju atsakingos tėvystės svarbą vaikui, tėvams ir...visai visuomenei. Ir smagu, kad akcentas šį kartą - kūrybiškumas. Kaip tik prisiminiau, kad jurai žadėjau įdėti straipsnelį į tinklaraštį, tai eisiu, rasiu ir įdėsiu, nes - ačiūdiev - vėl veikia ilgai neveikęs mano G-mail!!! Ir man labai patinka, kad yra dvi dalys (kampanijos): edukacinė ir sąmoningumo skatinimo. Žodžiu, super!
Jau viename įraše buvau užsiminusi, kad mūsų namuose siautėjo virusiukas. Sakyč, neblogas, neblogas, nes tik vakar į pavakarę grįžom...iš ligoninės. Antradienį man jau buvo labai nejauku, kad vaikams tiiek ilgai laikosi tokia iš tiesų aukšta temperatūra (jau seniai buvo, kad net keliems sušoktų virš 40. Šįkart Vilhelmas buvo čempionas: nežinau, ar blogai pamatavom (kuo esu linkusi tikėti), bet termometro stulpelis rodė...net 41.4 laipsnį...Siaubas kažkoks. Žodžiu, gydėm mes tą virusą: ir arbatėles gėrėm, ir vaistukus, ir lovytėse gulėjo jaunimėlis (ko - turiu prisipažinti - dažnai nedaro)...kaip buvo prikibęs, taip buvo... Taigi antradienį paskambinau Gabrieliui į darbą ir sakau: žinai, man atrodo, kad nieko nebus, reikia vežti Gertrūdą į ligoninės priimamąjį. Tiesa, apie trečią valandą paskambinau mūsų pediatrei, ji neatsiliepė, paprašiau perskambinti, pasakiau, kad tai svarbu...Neperskambino. Fu.
Šią savaitę Vilniuje bus organizuojama paskaita - susitikimas: Kaip susikalbėti ženklų kalba su dar nekalbančiais mažyliais? Visus norinčius dalyvauti, prašau, rašykite man ir Jums bus suteikta konkreti informacija KAS? KUR? KADA? Dalyvauti gali visa šeima :) Rašykite Ramunei : psichologe.ramuneETAgmail.com
Dar balandžio pradžioje gavau labai gražiai Vilhelmo apipavidalintą kvietimą į Mamos šventę jo darželyje gegužės 7d. Taigi prieš keletą dienų lentoje prie klasės (grupės) pasižymėjau, kad atnešiu arbatos ir ketvirtadienį, palikusi Mortulę svečiuotis pas Dianą (ji pirma diena kaip buvo išsikapsčiusi iš ligos) ir įsimetusi Gertrūdėlę į BabyBjorną, iškeliavau į šventę, kuri prasidėjo 13.45 ir tęsėsi iki 15.30.
Kai Gertrūda gimė, užsiprenumeravau tokį info žurnaliūkštį, kurį man atsiunčia, atrodo, kas dvi savaites. Ten yra daug straipsnelių apie tokio amžiaus vaiko raidą. Dažnai randu visai naudingos informacijos, dažnai pasikartoju/prisimenu tai, ką jau žinojau. Šią savaitę informaciniame laiške buvo parašyta, ko negalima valgyti vaikui iki vienerių metų. Na, bent jau nepatariama. Taigi dalinuosi ta informacija:
Pastarosiomis dienomis Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pasaulyje vyko tikras sujudimas. Spauda mirgėjo tokiomis antraštėmis kaip Darželiuose - pasakos apie homoseksualius princus ir pan. Pati gavau du laiškus į savo elektroninio pašto dėžutę ir, atrodo, keturi žmonės atsiuntė nuorodą. Tai rodo, kad tema aktuali, išjudinanti. Man asmeniškai norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriame tokiems dalykams, na, bet vis vien negaliu nepasisakyti. Beje, labai panašiomis temomis jau esu rašiusi: apie "rožinį marą" ir apskritai apie vaikus. Manau, kad jau ankstesni įrašai ir šis drauge geriau "apibrėš" mano poziciją, nei vienas kuris nors pats savaime.
Morta sėdi tualete ir dainuoja. Laukiu, kol pašauks. Kaip tik tuo metu prisireikė į tualetą ir Gertrūdai. Nueiname. Plaunu mažąją varlę, o Morta pažiūrėjo į pusnuogę Gertrūdą ir sako: "Dedūda mano myjimiausia!"
Darbelį atsiuntė Aistė.
Naujienos iš švietimo, šeimų ir vaikų pasaulio…
Perskaičiusi mano surinktą medžiagą apie augintinius, Gintarė parašė: "Tikrai neblogai surinkta informacija, bet yra vietelių kur tikrai drįsčiau prieštarauti , daugiausiai dėl šunų. O dėl apsisprendimo, galima būtų tik papildyti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie į tai žiūri atsakingai ir jų daugėja."
...balta, balta - kur dairais -
Vis neprisiruošiu įdėti įrašo apie akcijos pabaigą…laukiau tekstuko, po to nuotraukyčių, po to dar galvojau, ką parašyti…Tačiau tegul kalba nuotraukos. O aš noriu visiems, dalyvavusiems akcijoje, padėkoti iš visos širdies…Dėkui jums, mielieji!
Naujienos iš švietimo, šeimų ir vaikų pasaulio…
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulio...
Naujienos iš švietimo, vaikų ir šeimų pasauliooooooooo.
Lietuvoje mūsų padėtis buvo tikrai "dėkinga". Visų pirma, pirmieji du vaikai buvo berniukai:) Na, sakysite, iš vienos pusės sunkiau, nes jiems REIKIA kirpti plaukus, kai tuo tarpu mergaičių plaukučių - jei jos nenori kirptis - galima ir nekirpti. Na, turiu pripažinti, kad tiesos yra. Mortą pirmą kartą kirpome prieš mėnesį (nuotraukoje jos nenukirpti plaukučiai, kurie siekė...nugaros vidurį). Tačiau mes...turime tetą (mano krikšto mamą), kuri yra kirpėja, todėl mažų berniukų plaukus nukirpdavo namuose. Augustas - būdamas gal trejų metų - pareiškė, kad jis nori kirptis su tėte, kirpykloje. Nuo tada - ramu. Vilhelmas - kita istorija. Prisimenu, kaip kartą jį įkalbinėjau...atrodė, iš kailio išsinersiu, bet jis NE ir NE. Dar tėtei pavykdavo įkalbėti eiti drauge į kirpyklą, bet man...nė pro kur. Bet mes labai ir nesukom galvos - kai sutikdavo eiti kirptis, vesdavome į kirpyklą, kai ne - važiuodavome pas tetą.
Vis ieškau būdo kaip pateikti naujienas iš švietimo, vaikų ir šeimų pasaulioooo.
Taigi užvakar galų gale nukeliavom Gertrūdos trijų mėnesių proga pas pediatrę. Ir štai ten visai netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie motinystės atostogas ir vaikų auginimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pediatrė užklausė, ar Gertrūda jau išmiega visą naktį. Taip, sakau, VISĄ:))) Na, iš esmės tai aš visiškai nesiskundžiu. Štai ir šiąnakt Gertrūda pavalgė apie pirmą (tada dar nemiegojau) ir jau apie septintą (kai atsikėliau išleisti Augusto į mokyklą). Vakar valgė kažkada vidury nakties. Žodžiu, puikus tas mūsų vaikas. O štai pediatrė ir sako: O, ne! Juk ji nieko geriau nemiega, nei per praėjusio mėnesio apsilankymą! (Hmmm...šiaip aš nesitikiu, kad ji "geriau" miegos tol, kol ją maitinsiu.) Žodžiu, tiksliai pokalbio neatgaminsiu, bet papasakosiu esmę. Taigi ji paklausė, ar jau Gertrūda SAVO kambaryje...Sakau: tai kad ji pas mus lovoje....Ji: bet tai siaubinga! Na, aš taip ir išsižiojau. Manyk, žmogau, ką nori, bet taip imti ir išrėžti... Dar paklausė, ar Lietuvoje taip įprasta. Tai aš jai pasakiau, kad - iš mūsų rato - dauguma žmonių vaikus migdo lovytėje, bet tame pačiame kambaryje. Mes sutarėm, kad migdysim lovoje, nes aš tiesiog fiziškai negaliu atsikelti naktį:) Na, galiu, bet po to jaučiuosi it zombė ir labai ilgai užtrunka, kol užmiegu. O jeigu pusiau miegodama maitinu savo lovoje, tai ir užmigt nėra sunku, nes kaip ir nebūnu prabudus. Tada ji paklausė, o tai ką apie tai mano Gabrielius? Na, kaip čia pasakius... Vaikas mūsų abiejų, tai kažkaip darom, kad visiems geriau būtų. Toks atsakymas ją, mačiau, nustebino.
Augustą, Vilhelmą ir Mortą gimdžiau su epidūrine nejautra. Gertrūdą - su spinaline. Tačiau niekada taip IŠ ESMĖS ir nežinojau, kaip viskas vyksta. Vakar aptikau tikrai puikų filmuką, kuriuo norėčiau pasidalinti su tomis, kurių gimdymas dar tik laukia. Supratau, kad žinojau maždaug 80proc viso to, kas parodoma, o , kaip sakant, jau triskart post factum:))) Tiesa, žiūrint filmuką IŠ TIESŲ nutirpo kojos, tačiau - kadangi aš už švietimą - pažiūrėjau iki pabaigos. Kam įdomu, žiūrėkite štai ČIA.
Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau...Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas - visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta "išbaigtas" ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma - lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti "laisvai", t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties "narvelį", gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir...šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir "užnešdamas" ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki...Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis...kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna...na, maksimum penkias minutes. Morta...nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi...
Pasirodo, TAIP. Geriau, nei bėgimas, nei važiavimas dviračiu. Sakyčiau, visai nebloga naujiena, nes vien ta mintis apie valandas trunkančias treniruotes...Pasirodo, šeši 30 sekundžių trunkantys "sprintai" (pavyzdžiui, kai bėgate į nuvažiuojantį autobusą ar kai sparčiai nulėkiate į, tarkim, vaiko darželį, nes vėluojate jo pasiimti ir pan.) yra prilyginami - pagal naudą sveikatai - bėgiojimui po 45 minutes keletą kartų savaitėje. Taigi vaikai, kuriems tokie "sprintai" - neatsiejama gyvenimo dalis, pasirodo, instinktyviai žino, kas naudinga sveikatai.
Įdomu, kiek vaikų kasmet pasiekia vaistus ir...sukramsnoja. Net baisu pagalvoti, ką turi išgyventi suaugusieji, kai supranta, kad vaikas pasiekė vaistus, nes jie juos padėjo ne vietoje. Kartą taip atsitiko ir mums. Kai gimė Vilhelmas, Augustui buvo 1 metai ir 10 mėnesių. Po kelių savaičių - abu būdami namie - staiga apsidairėme, kad nėra Augusto. Radome jį miegamajame baigiantį išgertį visą buteliuką vit D (kurį tik ką nupirkome Vilhelmui). VISĄ. Buteliuką jis rado ant spintelės šalia lovos.
Prieš keletą dienų viena draugė pasidalino nuoroda į dar niekada nematytą interneto puslapį - HomoSanitus. Kadangi Lietuvoje labai mėgau pasiurbčioti kavytę "trys viename", tai net žandikaulis atvipo, perskaičius, kokią gerybę ši kavikė turi savo pakuotėje. Įdomu buvo (dar kartą, nes jau buvau skaičiusi viename amerikiečių portale) perskaityti, kad infarktas - užkrečiamas....Hmmmm...Noriu tikiu, noriu ne, bet paskaitinėti visai įdomu!
Jeigu manęs kas nors paklaustų, koks daiktas labiausiai pravertė auginant keturis vaikus, tikriausiai be jokių abejonių atsakyčiau - nešynė. Ir būtent Babybjorn. O viskas prasidėjo jau, atrodo, taip seniai...
Jei norite, visus naujus blog’o įrašus galite nuo šiol patogiai užsiprenumeruoti. Blog’o dešinėje, pačiame viršuje, yra PRENUMERATA. Užsiprenumeruoti įrašus galite elektroniniu paštu arba per RSS skaitytuvą (pavyzdžiui, Google Reader ).
Labai daug kas, turintis vaikų, negali likti abejingas šiam, atrodo, tokiam paprastam žodžiui. Netgi tie, kurių kūdikius vos vos kankino šis baubas, prisimena jį. Ką kalbėti apie tuos, kurie liūliuoja savo atžalą pusę nakties šiai kaukiant it sirenai. Ir pikta, ir graudu...o gal tiesiog pikta iš graudumo. Taigi...kas tie pilvo spazmai ir diegliai?
Straipsnis paimtas iš www.alfa.lt
http://www.alfa.lt/straipsnis/181603
Straipsnis iš www.alfa.lt
http://www.alfa.lt/straipsnis/146117
http://www.alfa.lt/straipsnis/147647
http://www.alfa.lt/straipsnis/163644
http://www.alfa.lt/straipsnis/167875
http://www.alfa.lt/straipsnis/175770
http://www.alfa.lt/straipsnis/178734
http://www.alfa.lt/straipsnis/179589
http://www.alfa.lt/straipsnis/179584
http://www.alfa.lt/straipsnis/180583
http://www.alfa.lt/straipsnis/182226
http://www.alfa.lt/straipsnis/191588
http://www.alfa.lt/straipsnis/187123
http://www.alfa.lt/straipsnis/187404
http://www.alfa.lt/straipsnis/187405
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Niekas nė nemirkteli, kai mergaitė mina dviratuko pedalus, aprengta kaip kaubojus, tačiau kodėl kyla didžiulis triukšmas, kai berniukas užsimano apsivilkti suknelę? O dar feministiškai ūžiame, kad mums, moterims, nieko negalima, nes visose srityse viešpatauja vyrai. Ne visose, tikrai ne visose.