„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Dr. Austėja Landsbergienė – 2016 metų Lietuvos moteris
2016 12 02

Ji nori keisti pasaulį ir šventai tiki tuo, ką daro. Keturi vaikai jai nebuvo kliūtis kurti rizikingą verslą. Ji įsteigė 17 darželių, 3 mokyklas, Mokytojų akademiją ir įkvėpė daug jaunų kūrybingų žmonių rinktis mokytojo kelią. 2016-ųjų Lietuvos moteris Austėja Landsbergienė (39 m.), supurčiusi mūsų šalies švietimą, yra atvira naujiems iššūkiams.

Beveik 24 kilogramus sveriančiame lagamine, prieš porą savaičių į lėktuvą pakrautame Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Bostone, buvo vien naujausios knygos anglų kalba apie švietimą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

Klasikinio stiliaus elegantiška suknelė ir vyro dovanoti perlų karoliai, kuriais lietuvė pasipuošė per tarptautinę konferenciją, tilpo rankiniame bagaže. Negi politiko Gabrieliaus Landsbergio (34 m.) žmona perskaitys visas tas į Vilnių atsivežtas knygas?

„Jei noriu, kad mano mokyklose dirbantys mokytojai skaitytų, aš turiu skaityti daugiausia. Tai mano misija – rodyti pavyzdį, kad mokytis reikia nuolat“, – šypsojosi A.Landsbergienė.

Per porą pastarųjų mėnesių garsi pedagogė, socialinių mokslų daktarė sukosi tarsi voverė rate.

Sulaukusi tarptautinio pripažinimo ji skraidė iš vieno žemyno į kitą, mokė kitų šalių pedagogus ir pati mokėsi iš pasaulio švietimo lyderių, kol grįžusi prarado laiko nuovoką: „Nebežinojau, nei kuri diena, nei kuri valanda.“

Dienomis darbe jos akių vokai merkdavosi, o vakarais miegai išlakstydavo ir moteris prie kompiuterio užsisėdėdavo tol, kol žadintuvas pranešdavo, kad prasidėjo nauja diena.

Prieš kelias savaites Austėja iš nuovargio neišgirdo žadintuvo signalo ir pavėlavo į lėktuvą. Teko skristi kitu. Į JAV vykusią konferenciją verslininkė spėjo, bet tai buvo signalas, kad kūnas ir protas pavargo.

Karalienės Mortos mokyklų ir darželių „Vaikystės sodas“ įkūrėją bei vadovę nuo darbo kelionių ir verslo rūpesčių trumpam atitraukė įspūdinga dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalo „Stilius“ šventė.

Pelniusi Lietuvos metų moters titulą ir Auksinės kurpaitės apdovanojimą A.Landsbergienė džiaugėsi įvertinimu, švytėdama priiminėjo mūsų šalies politikų, meno ir verslo pasaulio atstovų sveikinimus. Skambus moters juokas užliejo ne tik „Lietuvos ryto“ krepšinio areną, kur gruodžio 1-ąją vyko tradicinė „Stiliaus“ šventė, bet ir jos namus Vilniuje, Antakalnio rajone.

Trijų aukštų kotedžas kelioms valandoms virto fotostudija. A.Landsbergienė tarsi paklusni mokinė sėdėjo priešais makiažo meistrę, o ši stebėjosi, kokia lygi klientės veido oda.

Po to verslininkė matavosi sukneles, žaismingai pozavo fotografei ir iš visos širdies juokėsi.

Ore sklandė lengvumo nuotaika ir atrodė, kad šių erdvių namų šeimininkės pečių neslegia atsakomybė nei už didžiulį įsuktą verslą, nei už keturis savo ir dar didesnį būrį kitų vaikų.

– Jums dažnai tenka kalbėti gausiai publikai, mokyti kitus pedagogus, bendrauti su klientais, bendradarbiais. Kokie drabužiai jums padeda kurti vadovės įvaizdį? – paklausiau A.Landsbergienės.

– Man patinka suknelės, kurių audinys nesiglamžo. Ilgai užtruko, kol tokių radau! Jos man padeda sutaupyti brangaus laiko.

Per darbo keliones užsienyje stengiuosi būti kuo trumpiau, kad greičiau grįžčiau namo pas vaikus. Ir mano, ir Gabrieliaus darbotvarkė labai įtempta, todėl negaliu sau leisti prabangos dar būti ir turiste. Jei užsienio šalyje noriu pasižvalgyti po vietos įžymybes, keliuosi labai anksti, kad laiku suspėčiau į renginį.

Kartą nuvykusi į konferenciją Graikijoje labai norėjau pamatyti Atėnų Akropolį. Kitą rytą prie šio architektūros paminklo aš stovėjau dar prieš jo atidarymą. Grožėjausi juo tekant saulei, o man draugiją palaikė daugybė kačių.

– Dažnai segite perlų karolius. Jie kelionėse jums primena mylimą vyrą?

– Gabrieliaus dovanoti karoliai – tarsi talismanas, daugiau papuošalų nesivežu.

Kitas mano talismanas – išmanusis telefonas, kuriuo galiu bendrauti su vaikais. Jei per konferenciją užsienyje turiu laisvą akimirką, paskaitau vaikų žinutes ir jiems parašau. Nors būnu kitame žemyne, man atrodo, kad šeima yra labai arti. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu XXI amžiuje ir galiu naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.

– Neseniai išbandėte naują žaislą – virtualios tikrovės akinius. Vaikų juoko buvo pilna namų svetainė. O ar lengva naujoves į galvą įkalti pas jus dirbantiems mokytojams?

– Su manimi negalėtų dirbti žmonės, kurie nemąsto šiuolaikiškai, nenori naujovių ir pokyčių. Mano komandoje – vien smalsūs žmonės.

– Jūsų dienotvarkė sustyguota iki minučių. Girdėjau, kad miegate tik penkias valandas?

– Taip, tai tiesa. Gerai jaučiuosi po šešių valandų miego, bet galiu ilgai gyventi ir miegodama po 5 ar net 4 valandas. Tik jeigu tai trunka ilgiau, po to vis tiek pasiveja nuovargis. Būna, savaitgalio vakarą su šeima žiūrime filmą, o aš užmiegu. Tada turiu atsigriebti – gerai išsimiegoti.

– Ar vyras jums nepriekaištauja, kad per mažai būnate namie? Gal jis jau su tuo susitaikė?

– Mes abu – labai užsiėmę. Visos mūsų dienos suplanuotos. Mes ne mėnesiais, o jau metais skaičiuojame laisvus savaitgalius. Net neprisimenu, kada abi savaitgalio dienas praleidome namie ir nebuvo renginių ar darbo susitikimų.

Bet man svarbiau ne tai, kiek laiko praleidžiame drauge, o kokie esame žmonės ir kokia būna mūsų būtis drauge. Aš dar paauglystėje žinojau, kad būsiu veikli, sieksiu mokslo aukštumų.

– Atrodo, kad tarp keturių sienų jūs ilgai neištvertumėte.

– Negalėčiau taip gyventi. Tada aš dūstu. Nelengvai užmezgu naujus ryšius ir gerų draugų turiu tik keletą, tačiau turiu jausti profesinę pilnatvę.

Kai gimė mūsų pirmasis sūnus Augustas, abu su Gabrieliumi buvome labai jauni. Nuomojomės bendrabučio kambarį. Neturėjome pinigų auklei, pasikeisdami nešėmės sūnų į paskaitas. Be galo džiaugiausi motinyste, vaikas man atrodė stebuklas. Tačiau kartą, kai sūnui buvo keli mėnesiai, grįžęs namo Gabrielius rado mane raudančią.

Jis paklausė, kas atsitiko. Aš atsakiau: „Šiandien supratau, kad turėjau keisti pasaulį, o keičiu vystyklus. Aš noriu vaiku džiaugtis, bet noriu ir dirbti. „Gabrielius ne-prieštaravo: „Gerai, dirbk namie.“ Pradėjau mokinius rengti anglų kalbos egzaminams. Po to grįžau į tarptautinę mokyklą dirbti su priešmokyklinukais. Vakarais „Žinijos“ draugijoje mokiau norvegų kalbos, kurios studijas esu baigusi.

Gabrielius vienoje televizijoje vertė filmus. Jis paėmė tėvystės atostogas, per pietų pertrauką atveždavo man sūnų pamaitinti. Visus keturis vaikus pati maitinau, anksti grįždavau į darbą. Su jaunėle Gertrūda namie buvau ilgiausiai – metus.

– Iš pradžių gyvenote ankštai, bet po to nusipirkote erdvų butą. Ar tėvai, seneliai jums padėjo?

– Paėmę paskolą įsigijome keturių kambarių butą be apdailos, buvo tik langai ir sienos. Visi stebėjosi: „Gal išprotėjote, kam toks didelis butas?“ O mes norėjome didelės šeimos. Antras vaikas jau buvo pakeliui į šį pasaulį.

Mano močiutė padėjo įsirengti tualetą. Mano tėtis sudėjo grindis. Galiausiai atvažiavo Gabrieliaus seneliai ir pasakė: „Tualetas gi be durų, mes nupirksime jas.“ Vėliau, kai ketverius metus gyvenome Belgijoje, savo butą Vilniuje nuomojome. Grįžę įsigijome šį kotedžą, kur dar daugiau erdvės ir yra nedidelis nuosavas kiemas.

– Nemažai moterų vis dar tvirtina, kad sunku suderinti motinystę ir karjerą, jos ilgam palieka savo pamėgtus darbus.

Tai suderinti sunku, bet įmanoma. Per doktorantūros posėdžius man kolegos vis patardavo paimti akademines atostogas. O aš nenorėjau, nes troškau iki 31-ojo gimtadienio apsiginti disertaciją ir turėti vaikus. Turėjau užsibrėžusi tokį tikslą. Disertacijos iki to laiko nesuspėjau apsiginti, nes kurį laiką gyvenome Belgijoje, o vaikus suspėjau pagimdyti.

– Kai sumanėte kurti verslą, draugai jums patarė atidaryti parduotuvę, o jūs įsteigėte vaikų darželį. Kodėl nepaklausėte draugų?

– Mes turime draugą, kuris jau tada buvo patyręs verslininkas. Mes su Gabrieliumi buvome samdomi darbuotojai ir menkai supratome, kaip valdyti finansus. Kūrėme verslo planą, skaičiavome. Draugas pasakė, kad su darželiu bus daug vargo, be to, dirbti su vaikais – didelė atsakomybė. Esą labiau verta investuoti į parduotuvę. Neseniai mūsų draugas pripažino: „Netikėjau, bet tu ištempei tą vežimą.“ Kai dirbi 20 valandų per parą, tada ir ištempi.

– Jūs esate drąsi? –

Visi, kurie pradeda verslą, turi drąsos. Užsimerki, sukandi dantis ir šoki į verslą vildamasi, kad tavo idėja žmonės patikės, kad ji jiems patiks.

– Galbūt tada naktimis sapnuodavote košmarus?

– Ir dabar dar jie mane aplanko, dar pašoku iš miego. O kai steigiau „Vaikystės sodą“, sapnuodavau labai daug košmarų. Mes su Gabrieliumi į verslo pradžią sudėjome viską, ką turėjome sutaupę, ir dar pasiskolinome iš draugų. Tada naktimis dažnai sapnuodavau, kad man nepasisekė ir mes su keturiais vaikais atsidūrėme gatvėje.

Atsibusdavau apimta panikos, nebegalėdavau ilgiau miegoti, puldavau dirbti. Neturėjau prabangos ilgiau pamiegoti. Kai vakarais labai norėdavau miego, dirbdavau atsisėdusi kambario viduryje ant grindų – jei užsnūsdavau, krisdama atsibusdavau. Bet kartais būdavau tokia pavargusi, kad net ir nuvirtusi nepabusdavau. Mažoji Gertrūda mane susirasdavo miegančią ant grindų ir atsiguldavo ant manęs. Nors gulėdavau ant šaltų grindų, dar ir pajudėti negalėdavau. Pabusdavau paryčiais, nes būdavo labai nepatogu, – prisiminusi juokėsi A.Landsbergienė.

– Esate stipri moteris, bet ir jūs išgyvenate sunkių akimirkų. Kaip išsikapstote?

– Iš savo asmeninės patirties išmokau: kai yra sunku, turi priešintis instinktui užsidaryti viduje ir pasislėpti. Žmonės nori savo skausme virti. Bet kai verda, tai vis labiau burbuliuoja ir tas skausmas tik stiprėja. Tada atrodo, kad nieko aplinkui daugiau nėra, tik tavo paties nerimas, skausmas.

Bet jei išeini į kiną, teatrą ar pradedi kalbėtis su draugais, pamatai, kad pasaulyje yra žmonių, kurie daug labiau kenčia, vargsta. Tada tavo katilas, kuriame burbuliuoji, atrodo mažas ir nereikšmingas.

Plačiau skaitykite Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

http://stilius.lrytas.lt/atvirai/austeja-landsbergiene-mano-ir-gabrieliaus-meile-visus-gasdino.htm